Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Jie ėmė klausytis, tačiau trukdė krioklio šniokštimas. Juos galėjo pasiekti tik smarkesni garsai. Bandė apsidairyti, tačiau jų akiratis buvo labai ribotas. Juodu negalėjo suprasti, kas taip išgąsdino ir įsiutino briedį.

Žvėris nusinešė Harkos lanką. Stipriojo Elnio lankas gulėjo sulaužytas ant uolos. Ką pasakys tėvai, kai jie grįš namo. Savo sugrįžimą berniukai įsivaizdavo visai kitaip. Kol kas, atrodo, apie juos nebus kalbama kaip apie puikius medžiotojus. Dar laimė, kad briedis neužpuolė arklių.

Vaikai, nematydami savo mustangų, nežinojo, ar jie jau nurimę, ar ne. Padėtis buvo nelengva. Jei tūnos pasislėpę, neturės ginklų. Jei eis pasiimti ginklų, kelias sekundes bus matomi iš visų pusių. Pagaliau ryžosi geriau veikti, negu laukti. Dabar jau laikėsi didžiausio atsargumo, kurį per žaidimus buvo visai užmiršę. Jie atsigulė ant uolėto dugno, pernėrė po vandeniu visą terasą ir vikriai kaip driežai šmurkštelėjo ant kranto. Pasičiupo ginklus ir dingo krūmuose miško pakraštyje.

Laimingai prasmukę tarp medžių į tankmę, su palengvėjimu atsikvėpė.

Mustangai buvo vėl nurimę. Miške negirdėti nei žvėrių, nei žmonių.

Berniukai susirodė ženklais, kad žodžiu neišsiduotų nežinomam priešui. Abu norėjo pasekti briedžio pėdsakais ir pažiūrėti, kas jį išgąsdino. Turėdami galvoje patirtą nuostolį, nusprendė, kad bent vienam reikia likti prie arklių. Harka pasisiūlė juos pasaugoti, kol Stiprusis Elnias miške tyrinės, kas buvo atsitikę. Jaunasis dakotas atrišo arklius, pasivedė juos galiuką į mišką ir pririšo už pavadžių prie savo laso, kad kiekvienu momentu galėtų užšokti ir nujoti.

Stiprusis Elnias su didžiausiu atsargumu nušliaužė į kalną, ir Harka liko vienas. Jis apžiūrėjo ginklus, kuriuos dar tebeturėjo, durklą, elastingą kuoką, lasą. Revolverį buvo palikęs palapinėje. Prerijose buvo labai sunku apsirūpinti šaudmenimis. Jis nenorėjo prarasti to, ką turėjo, bet šaunamasis ginklas būtų pravertęs.

Tačiau ilgai nesigraužė, kad neturi revolverio, nes tokios mintys buvo bergždžios ir nenaudingos. Dabar tik klausėsi ir svarstė, kas galėjo taip supykinti ir išgąsdinti briedį. Jeigu medžiotojas, tai jis būtų tuoj pat jį nusivijęs.

Harkos bendražygio nebuvo girdėti, jis mokėjo vaikščioti be garso. Arkliai tebestovėjo ramūs.

Harka laukė ištisas valandas. Išaugęs medžiotojų gentyje, laukti išmoko jau vaikystėje; jis nebuvo toks nekantrus kaip baltieji vaikai. Kai praėjo trys valandos, o Stipriojo Elnio vis dar nebuvo, Harka pririšo arklius ir atsargiai nuslinko į miško pakraštį. Jis apžiūrėjo buvusią stovyklą, kur taip gardžiai suvalgė upėtakį. Ten tebegulėjo bizono odos antklodės, kas be ko, sumaitotos, tačiau visai sudraskyti jų nepajėgė net briedis. Harka įtraukė jas į krūmus. Ant storos eglės šakų kabojo viena kelnių klešnė, žolėje — antra; viena buvo Harkos, kita jo draugo. Diržus ir šlauniajuostės taip pat matė ir... tris mokasinus. Upelyje, viena terasa žemiau, plūduriavo kelnių pusė, kurią nedidelis krioklys tai panardindavo, tai išmesdavo į viršų. Ketvirtąjį mokasiną Harka pamatė kitapus upelio, jaunos eglaitės viršūnėje. Strėlės buvo išbarstytos krante, viena gulėjo ant akmens vandeny.

Harka nusprendė iki sutemų surinkti viską, kas dar buvo likę. Tuo tarpu grįžo su antklodėmis į mišką ir vėl prisėdo prie arklių. Prietemiais pasirodė Stiprusis Elnias. Jis buvo labai pavargęs ir krito ant žemės šalia Harkos. Tačiau greit vėl pašoko, norėdamas ženklais persakyti, ką darė ir ką sužinojo. Briedžio pėdomis jis nusekė toli į kalną ir rado tą vietą, kur briedis apsisuko ir pasileido žemyn. Iš pėdų Stiprusis Elnias suprato, kad briedis susidūrė su lūšių pora, kuri turėjo jauniklių ir puldavo net dieną, jeigu pajusdavo pavojų. Įniršusios lūšys ir bus išbaidžiusios briedį. Kur jos nutempė savo vaikus dabar, jaunasis siksikas nesugebėjo sužinoti. Tikriausiai kur nors toli. Stiprusis Elnias dar išvaikščiojo mišką skersai ir išilgai, surado vieno lokio ir daugelio vilkų pėdas, tačiau, kad čia būtų buvę antilopių, deja, nepastebėjo. Taip pat aptiko sudraskytą stirną ir sudraskytą bizoną atskalūną, kurių retkarčiais pasitaikydavo, ypač tarp senų gyvulių, nes jie jau nepritapdavo prie bandos. Bizono palaikus Stiprusis Elnias rado toje vietoje, kur žiemą stovėjo jo giminės palapinės. Bizonas buvo žvėrių sudraskytas ir apgraužtas. Vilkų, lūšių ir lokių pėdos rodė, kas čia buvo sotinęsi. Tikriausiai apie šias vietas dėl gausaus ir lengvai prieinamo grobio dabar knibždėte knibžda plėšrūnų.

Artėjant nakčiai, tai nebuvo labai džiuginančios naujienos.

Harka pamojo savo bendražygiui, kad sektų paskui, ir nusivedė jį prie upelio. Jau švietė pirmosios žvaigždės ir mėnulio pjautuvas buvo aukso spalvos. Kai berniukai pamatė krioklio blaškomą odinių kelnių klešnę, neišlaikę pirmą kartą nusijuokė iš savo nelaimės; dėl atsargos juokėsi, žinoma, be garso. Jie surankiojo viską, ką dar galima buvo rasti, ir ėmė galvoti, kur geriausia nakvoti. Atrodė, žmonių aplinkui nėra. Plėšrūnai orientavosi pagal kvapą, ir tarp medžių jiems buvo lengviausia prislinkti, todėl vaikai nusprendė nakvoti senojoje vietoje, kur pietavo prie upelio. Iš čia pabėgti buvo įvairių būdų; galėjai įsilipti į medį miško pakraštyje arba pasinerti po vandeniu, pakrante arkliai taip pat palyginti greičiau išneštų kudašių, be to, iš čia buvo galima greičiau pastebėti pavojų. Vaikai vėl atsivedė prie upelio mustangus.

Kadangi Stiprusis Elnias buvo nuėjęs ilgą ir sunkų kelią, pirmasis budėjo Harka, leisdamas savo draugui pamiegoti. Harka pasiėmė jo kirvį, nusikirto jauną eglaitę ir nugenėjo šakas: pasidarė ilgą kartį, gerą ginklą nuo plėšrūnų. Ilgų karčių ir iečių žvėrys bijo, nes laiko jas pavojingais ragais. Harka liko prie arklių su visais savo ginklais. Dangų jau buvo nusėjusios žvaigždės, ant upelio ir kito jo kranto krito pluoštas mėnulio šviesos. Nedideli kriokliai tolygiai šniokštė. Aukščiausių medžių viršūnes lingavo vėjas.

Šlapi berniukų daiktai džiūvo pakabinti ant šakų. Harka pririnko malkų, kurių čia netrūko, ir užkūrė ugnį, norėdamas atbaidyti žvėris. Stiprusis Elnias, susisukęs į sumaitotą antklodę, kietai miegojo. Harka užsimetė savąją ir ėmė vaikštinėti miško pakraščiu, atidžiai viską tyrinėdamas, o labiausiai mišką, kurio tankynėn sunkiausia buvo įžvelgti.

Buvo jau apie vidurnaktį, kai arkliai kažką suuodė ir ėmė nerimauti. Harka pažadino draugą, kuris tuojau pat žvaliai pašoko. Arkliai norėjo lėkti į pakalnę, ir vaikai nežinojo, ar pasikliauti jų instinktu ir bėgti nuo dar nežinomo pavojaus, o gal juos bėgančius bus lengviau užpulti negu pasilikusius vietoje, kur galima sutelkti visą dėmesį į aplinką ir gynybą, ir jie nutarė likti. Antklodes pririšo prie arklių ir paleido juos kiek aprimusius. Arkliai įbrido į vandenį ir sustojo vienas prie kito seklioje vietoje, Harka liko prie jų, o Stiprusis Elnias pasislėpė pakrantės krūmuose.

Vaikai klausėsi atsidėję.

Vienodai šniokščiant vandeniui nuo skardžio nakties tyloje pasigirdo naujas garsas. Tyliai sutraškėjo šakos, lyg jas būtų nulaužęs kažkoks sunkus padaras, bet ir vėl viskas nuščiuvo.

Vėjas nutilo. Nejudėdamos stovėjo aukštos eglės, jų viršūnės juodavo žvaigždėto dangaus fone. Krūmai skendėjo tamsoje. Upelis šniokštė ir atspindėjo blyškią žvaigždžių šviesą.

Staiga piestu atsistojo širmis, o paskui jį ir keršis. Tarp vieno medžio šakų kitoje upelio pusėje Harka pamatė žalsvas spindinčias akis. Susiūbavo stora šaka. Didelis į katę panašus žvėris, gracingai išsitiesęs, išskėtęs priekinių kojų nagus, ilgu šuoliu švystelėjo nuo šakos ant širmio. Mustangas pastebėjęs pavojų puolė į šoną, ir grobuonis pataikė ne ant kaklo, kaip buvo numatęs, norėdamas perkąsti jam sprandą ar gerklę. Priekinėmis letenomis jis įsikibo į bizono odos antklodę ant arklio šono. Galva su iššieptais dantimis ir žioruojančiomis akimis kyšojo iš už mustango nugaros. Lūšis pamatė Harką, kuris skardžiai riktelėjo, pasiryžęs kovai. Kraujo ištroškęs grobuonis grėsmingai sušnypštė. Harka jau buvo pakėlęs savo elastingą kuoką iš gluosnio šakų su kiaušinio didumo akmeniu gale. Jis laikė ją dviem rankom, kad jėga būtų didesnė, atsivedėjęs smogė taip greitai, kad mustangas su savo užpuoliku ant nugaros nespėjo net pajudėti iš vietos.