Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Vadas Degantis Vanduo išėjo į priekį.

— Užsičiaupk, žalty! Jūs norėjote užpulti mūsų palapines, klastingai, neiškasę karo kirvio! Argi kariai taip daro? Kaip gyvatė atšliaužei iš kitos pusės, norėdamas pavogti berniuką ir merginą. Vaikus smaugti — štai tavo karo žygiai! Drąsiam vyrui gėda į tave žiūrėti.

Burtininkas išvertė šitą kaltinimą belaisviui. Ugnis buvo pristumta arčiau stulpo. Iš visko sprendžiant, siksikai nesiruošė ilgai gaišti, nes bijojo, kad jis gali susilaukti savo karių pagalbos.

Belaisvis suprato, kad greit bus sudegintas.

— Šunys! Kojotai! Susmirdę šeškai! Leiskite parodyti, kaip moka mirti vyras! Ką man reiškia tos jūsų degančios šakelės! Tokia ugnis tik mažiems vaikams gąsdinti!

— Ko tu nori mus išmokyti, klykianti boba! — suriko burtininkas. — Ką gi tu žinai? Ką gali?

— Prieš mirdamas... pelėda tu... aš noriu tave šio to išmokyti... kad ateityje mokėtum geriau elgtis su kariais!

Belaisvis dabar jau kalbėjo su pertrūkiais, nes dūmai jam lindo į nosį ir burną ir trukdė kvėpuoti.

— Ana ten... mažas berniukas... tegu jis duoda man savo ilgą vamzdį... pirma įkaitinęs... tada aš parodysiu jums, kaip reikia bandyti kario drąsą!

Harka buvo pasiėmęs šautuvą, bet neturėjo nė mažiausio noro kišti vamzdį į ugnį ir šitaip jį sugadinti, kad paskui netaikliai šaudytų. Jis tikėjosi, kad burtininkas galbūt nepaskelbs šito noro, bet šis, matyt, tai padarė, nes riktelėjo kažką vadui ir kariams. Vyrai, atrodo, irgi nelabai norėjo, kad taip greit būtų numarintas toks įžymus belaisvis. Jauni kariai, stovį iš šalių, be jokių nurodymų truputį atitraukė degančias malkas, ir Tašunka Vitko galėjo dar kartą atsikvėpti. Jo pečiai buvo jau apdegę.

— Duok jį šen! — riktelėjo jis Harkai. — Duok jį šen, berniuk! Negi nesuteiksi vadui paskutinės pagarbos, kurios jis prašo prieš mirtį? Tu, berniuk, tu!

Visi sužiuro į Harką. Čia jį suėmė kažkoks nesuprantamas pyktis, nes vieną kartą jau turėjo paaukoti tokią paslaptingąją geležį, pats to visai nenorėdamas. Taip buvo praeitą pavasarį. Ir dabar jam pačiam buvo neaišku, ant ko tūžta, galbūt ant šito belaisvio, kuris buvo nusižiūrėjęs jį ir jo šautuvą, ant tėvo, kuris nesipriešino, ant siksikų, kurie norėjo išpildyti belaisvio prašymą, nes jis žadėjo jiems nepaprastą malonumą, apmokėtą Harkos sąskaita. Kvaili jie buvo ir nežinojo, kaip reikia elgtis su šautuvu. Šitaip pykdamas Harka nutarė visus nubausti ir išpildyti bendrą norą. Tegu pamato, kas būna, kai ginklas patenka į tokio belaisvio rankas!

Harka prišoko prie laužo. Jam buvo baisiai karšta, ir jis nusistebėjo, kad Tašunka Vitko taip ilgai neprarado sąmonės. Berniukas pakaitino vamzdį liepsnose ir padavė jį belaisviui.

Tašunka Vitko griebė už įkaitintos geležies, prie kurios jam tikriausiai prilipo oda, iškėlė buožę, davė didžiulį šuolį per liepsnas ir parmušė jauną karį, stovintį jam ant kelio.

Akimirką visi stovėjo, netekę žado, paskui ėmė baisiausiai rėkti ir pasileido į tą pusę, kur nubėgo Tašunka Vitko. Harka lėkė kartu su visais ir jautė, to niekaip negalėjo paneigti, savotišką pasitenkinimą, kad belaisvis iškrėtė tokį pokštą su jo šautuvu.

Bėglys jau buvo prie arklių. Pirmieji vijikai pribėgo kaimenę tuo metu, kai jis jau buvo bešokąs ant arklio. Vieną arklių sargą Tašunka taip pat partrenkė buože ir pasigriebė jo peilį. Dabar jis lėkė į tamsą ant vado mustangų, kuriam lygaus čia nebuvo. Ar jis pasirinko jį sąmoningai, ar atsitiktinai, niekas negalėjo žinoti. Šaižiai kvatodamas bėglys kratė virš galvos iškeltą šautuvą.

Kariai sušoko ant arklių, ir tamsoje prasidėjo pašėlusi, nutrūktgalviška medžioklė. Vijikai įtempė lankus, bet Tašunka Vitko pakibo ant šuoliuojančio arklio šono, ir jei kariai nenorėjo kliudyti arklio, tai šauti nederėjo. Galiausiai jis nuslydo po pilvu, ir dabar jį jau visiškai uždengė arklio kūnas. Koja, kurią buvo įkišęs į ašutų kilpą ant arklio kukšteros, tamsoje lekiant per kalvas ir slėnius buvo vos įžiūrima.

Vadas Degantis Vanduo netvėrė iš pykčio. Jis paleido strėlę ir pataikė į savo puikų arklį. Tas parkrito, ir vyrai kaipmat jį apsupo. Tačiau Tašunka Vitko dingo.

Vijikai pasklido į šalis jo ieškoti. Jie jodinėjo šen ir ten, keli nušoko nuo arklių ir ieškojo pėsčiomis. Atrodė, bėglį prarijo žemė.

Kaimo gyventojų nerimą galima buvo pastebėti tik iš kai kurių poelgių. Niekas nesigulė. Seniai ir jaunuoliai, neieškantys bėglio, pasiėmė ginklus ir dairėsi aplink. Tik kelios moterys ir vaikai nuėjo į palapines. Dauguma liko aikštėje, kur baigė degti didžiulis laužas, o aukojimo stulpas tarp raudonos ugnies ir ilgėjančių šešėlių atrodė tarsi gyvas.

Harka įsimaišė tarp stoviniuojančių aikštėje. Jis neturėjo jokio noro eiti į tuščią būstą stovyklos gale ir vienas ten sėdėti. Tik pagalvojęs apie tai, tarsi jautė, kaip kažkieno ranka gniaužia jam gerklę. Ir berniukas iš vado palapinės dar stovėjo tarp moterų, bet aiškiai vengė prisiartinti prie Harkos.

Liepsnos užgeso. Paryčio vėjas ėmė žaisti su pelenais. Jaunuoliai ištraukė stulpą ir nunešė jį prie burtininko palapinės.

Kai pradėjo brėkšti, sugrįžo raiteliai, bergždžiai ieškoję bėglio, todėl blogai nusiteikę. Tuodu jaunus karius, kuriuos buvo partrenkęs belaisvis, slaugė burtininkas.

Harka matė, kaip vadas pasišaukė į palapinę burtininką, Šlubąjį Vilką ir Gudriąją Gyvatę. Ir Matotaupą pakvietė į pasitarimą. Matotaupa mūšyje pasižymėjo kaip ir vadas — nukovė du priešus. Dvikovoje jis prilygo Tašunkai Vitko. Todėl siksikai nusprendė, kad neblogai būtų atsižvelgti į jo patarimus ir išgirsti jo nuomonę. Harka didžiavosi savo tėvu.

Tuo metu, kai vyrai tarėsi, berniukai susirinko maudymosi vietoje. Harka jautė, kad visi jie šnekasi apie praeitos nakties įvykius, bet negalėjo suprasti ką, ir ryžosi kuo greičiau išmokti siksikų kalbą. Jis mielai būtų paprašęs vado sūnaus pagalbos, nes tas berniukas jam patiko: gerai nuaugęs, tiesus kaip styga, atvirų akių. Tačiau juodakojų vado sūnus ir toliau dėjosi neprieinamas, todėl ir Harka nesistengė suartėti.

Pasitarimas vado palapinėje ilgai netruko, buvo nuspręsta, kad Degantis Vanduo ir Matotaupa, lydimi Gudriosios Gyvatės, pėsčiomis eis geriau apžiūrėti pėdsakų. Juodakojų vadas ir Matotaupa pasišaukė savo sūnus, tebestovinčius palei upelį. Suaugusiems tyrinėjant pėdsakus netoli stovyklos, vaikai turėjo jiems padėti ir kartu pasimokyti.

Po ilgų ir sunkių ieškojimų paaiškėjo, kad Tašunka Vitko, pasikabinęs arkliui po pilvu, ant žolės nukrito Degančiam Vandeniui dar nepašovus arklio, tai rodė įspaudas smėlyje tarp dviejų žolės kupstų. Tada Tašunka, Matotaupos manymu, nubėgo ne ta pačia kryptimi, o atgal į kaimą, kur jo niekas nelaukė. Iš čia jis patraukė į pietų pusę, taigi tiesiai pas savo karius. Tuoj už palapinių buvo palikęs aiškias pėdas. Kaip jam pavyko prasmukti pro sargybinių grandinę, buvo kol kas neaišku, bet juodakojų vadas ir Matotaupa, prityrę kariai, ir patys nesunkiai būtų tai padarę. Sargybiniai stovėjo gana toli vienas nuo kito.

Kai tik paaiškėjo praeitos nakties įvykiai, vyrai ilgai nekalbėjo „kas būtų“ ir „jeigu“, tik tylėdami apsisuko ir nuėjo palapinių link, norėdami pasitarti, ko dabar galima laukti.

Harka suprato, kad šautuvą prarado galutinai ir kad jo laukia ilga ir nuobodi diena. Tėvas turbūt vėl negalės eiti į medžioklę! Norėdamas bent kiek pataisyti visai sugadintą nuotaiką Harka grįžtant paklausė tėvą, ar vienas negalėtų pamedžioti antilopių. Tačiau Matotaupa nesutiko leisti; jis manė, kad Tašunka Vitko arba kiti dakotai, galima daiktas, dar sukinėjasi aplink stovyklą. Harka, nors ir nusivylęs, tylėjo.