Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Matotaupa atsakė Harkai kaip tik tuo metu, kai juodakojų vadas, dar kartą apsižvalgęs aplink, staiga krūptelėjo. Matotaupa pažvelgė į tą pusę, kur rodė vadas. Visi sustojo ir sužiuro ten. Tolumoje ant vienos pakilumos buvo įsmeigta į žemę lyg kartis, lyg lazda.

— Pirmiau ant tos kalvos nieko nebuvo, — pasakė Matotaupa.

— Tas daiktas ką tik ten atsirado, — pareiškė juodakojų vadas. Kadangi delsti buvo pavojinga, abu vaikai turėjo tuoj pat grįžti į stovyklą. Tačiau, vos jiems žengus žingsnį, ant kalvos šalia įsmeigtos lazdos pasirodė vyras ir ėmė mojuoti kažkokia oda ar kailiu. Visi sužiuro, kokia ten oda.

— Balto vilko kailis! — sušnibždėjo Harka savo tėvui. Jis turėjo geriausias akis iš visų, nors buvo tik vaikas.

— Taika? — paklausė Matotaupa Gudriąją Gyvatę.

Abu siksikai stovėjo susimąstę. Vyras tebebuvo ant kalvos ir tebemojavo.

Tokios klastos indėnų papročiai neleido naudoti net per karą. Pasitarę Degantis Vanduo, Matotaupa ir Gudrioji Gyvatė nusprendė trise nueiti prie tos kalvos. Ant jos stovįs vyras, ko gero, buvo dakotas ir turėjo kokių nors pasiūlymų.

Vaikai buvo pasiųsti atgal prie palapinių ir likę vieni kurį laiką bėgo tylėdami, paskui beveik vienu metu paspartino žingsnius. Jiems buvo malonu šitaip lėkti. Pamažu bėgimas virto lenktynėmis, ir galop kiekvienas nėrėsi iš kailio, kad tik pirmas pasiektų palapines.

Nė vienam nepavyko aplenkti kito, abu atbėgo kartu ir abu buvo patenkinti, bet dar nedrįso to vienas kitam parodyti.

Kadangi buvo šviesu ir nebegrėsė pavojus, kad priešas nepastebėtas galėtų prasiskverbti į stovyklą, Harka patraukė į palapinę pietiniame kaimo gale, vado duotą Matotaupai. Moteriškės, kuri būtų galėjusi paduoti Harkai valgyti, čia nebuvo, tad jis pats užsikūrė ugnį ir išsikepė didoką gabalą mėsos — pusryčius ir pietus kartu. Pasistiprinęs panoro dirstelėti į prarasto šautuvo šovinius. Dabar jis nebeturėjo su jais ką veikti, tačiau mintis, kad kol kas Tašunka Vitko negalės iššauti daugiau kaip du kartus, jį nuramino. Šovinių toje vietoje, kur buvo paslėpęs, Harka nerado ir pradėjo ieškoti aplink, po kelis kartus viską išvartė, kas tik buvo palapinėje, bet šovinių niekur nerado. Harkai kilo neaiškus įtarimas. Jis net pakėlė odas, kuriomis buvo išklotos palapinės grindys, ir staiga nustėro. Toje vietoje, kur buvo padėjęs šovinius, pamatė žemėje įbrėžtą Tašunkos Vitko ženklą — piestu stovintį arklį.

Berniukas suprato, kas įvyko. Kaip paaiškėjo iš pėdsakų, Tašunka sugrįžo į kaimą, o paskui patraukė į pietų pusę. Kurį laiką, kaip dabar pasirodė, jis buvo pasislėpęs Matotaupos palapinėje ir tuščiai neleido laiko: susirado šovinius.

Harka ir pyko, ir stebėjosi. Jis liko palapinėje, norėdamas vienas viską apgalvoti. Apie tai ketino pasikalbėti vien su tėvu, bet šis buvo išėjęs su siksikų vadu.

Tuo metu, kai vaikas sėdėjo palapinėje, Degantis Vanduo, Matotaupa ir Gudrioji Gyvatė prisiartino prie kalvos, kur buvo įsmeigta kartis ir vyras mojavo balto vilko kailiu. Dabar jie pažino tą vyrą, stovintį šalia įsmeigtos karties ir laikantį iškeltą balto vilko kailį kaip derybų vėliavą.

Tai buvo Tašunka Vitko. Dar du kariai, kurie pirma, matyt, buvo pasislėpę kitoje kalvos pusėje, atsistojo jam iš šalių.

Lėtai priėjo Degantis Vanduo, Matotaupa ir Gudrioji Gyvatė prie tų trijų savo priešų ir sustojo prieš juos ant kalvos keteros. Vyrai žiūrėjo į kits kitą tylūs, nepikti, be šypsnių, be pašaipos, jie buvo santūrūs, kaip ir derėjo kariams narsaus priešo akivaizdoje. Dakotai stengėsi nežiūrėti į Matotaupą, tarsi jo visai čia nebūtų.

Kadangi Tašunka Vitko buvo davęs ženklą šiai sueigai, tai jis pirmas ir prabilo. Pasirodė, kad vienas jo karys moka juodakojų kalbą, taigi susikalbėti nebuvo sunku.

— Siksikų kariai, — kalbėjo Tašunka Vitko, — buvo paėmę mane į nelaisvę, bet jie mane sutiko, kaip ir dera narsiems kariams. Siksikų vyrai dabar žino, kad dakotų vadai neverkšlena dėl savo gyvybės. Aš susigrąžinau dakotų dukterį, o kadangi Degantis Vanduo liepė man duoti paslaptingąjį ginklą, tai ir pats išsilaisvinau. Dabar galėčiau grįžti namo, bet prieš tai noriu atiduoti siksikams tuos tris karius, patekusius į mūsų nelaisvę. Jie narsiai kovėsi, išsiveržė per toli į priekį ir buvo sunkiai sužeisti, kai mes juos sučiupome. Vienas iš jų jau mirė. Mes grąžinsime jums du gyvus karius ir vieno lavoną, jeigu jūs dabar taip pat nusiteikę kaip mes. Ar jūs pasiruošę rūkyti su mumis taikos pypkę? Narsiems vyrams negėda užkasti karo kirvį! Aš pasakiau, hau.

Po šių žodžių stojo tyla: vyrai svarstė dakoto pasiūlymą.

Tada Degantis Vanduo atsakė:

— Tašunka Vitko! Kur tie trys kariai, apie kuriuos kalbėjai!

— Tuoj pats juos pamatysi, aš leidžiu tau su jais pasikalbėti?

Dakotas sakė teisybę. Vienas negyvas karys ir du surišti gulėjo kitapus kalvos. Degantis Vanduo tik su Tašunka Vitko nuėjo prie jų, o juodviejų palydovai liko kalvos viršūnėje. Visi keturi dabar įdėmiai žvelgė žemyn. Pasirodė, kad gyvieji kariai buvo labai sunkiai sužeisti, norint juos išgelbėti, reikėjo negaišti nė akimirkos; jų žaizdos buvo šiek tiek aptvarstytos.

Juodakojų vadas su jais persimetė keliais žodžiais, po to su Tašunka Vitko vėl užlipo į viršų.

— O kaip bus su paslaptinguoju ginklu? — paklausė Degantis Vanduo.

Tačiau dabar Dakotų vadas tik nusišypsojo.

— Ne, — pasakė jis. — Paslaptingojo ginklo neatiduosiu. Pasiliksiu jį sau.

Degančiojo Vandens palydovai ėmė tylomis skaičiuoti: krito keturi dakotai, du iš jų patiesė juodakojų vadas, du — Matotaupa. Vienas juodakojų karys žuvo mūšyje, vienas mirė nelaisvėje. Jeigu siksikai atgautų dabar tuodu dar gyvus belaisvius, tai jiems šie kainuotų tik svečio Harkos dvivamzdį šautuvą, ir jų nuostoliai būtų dvigubai mažesni negu dakotų.

Degantis Vanduo susižvalgė su Gudriąja Gyvate ir pasakė.

— Tu kalbėjai kaip tikras vyras, Tašunka Vitko. Aš pasakysiu susirinkimui, kad mes užkasėme karo kirvį ir išrūkėme taikos pypkę.

— Tam aš pasiruošęs, kaip jau minėjau, — atsakė dakotų vadas. — Bet kad tarp mūsų neliktų jokių neaiškumų, turiu pridurti, jog mes sudarome taiką su juodakojų kariais, o ne su išdavikais, išvarytais iš dakotų palapinių. Kiekvienas siksikas galės pasirodyti mūsų palapinėse ir prerijose, jeigu tik nieko blogo mums nedarys ir nešaudys mūsų žvėrių. Tačiau išdavikas Matotaupa tuoj pat mirs, jeigu mes jį rasime savo medžioklės plotuose.

Matotaupa irgi klausėsi šių kalbų. Kai buvo ištartas žodis „išdavikas“, jo veidas pasidarė pilkas kaip pelenai, o akys sublizgo.

Degantis Vanduo suraukė kaktą ir patempė lūpas.

— Tu kalbi apie mūsų palapinių svečią, — griežtai atkirto jis. — Neužmiršk to! Tu kalbi apie drąsų karį, kuris liks pas mus su savo sūnumi. Kad ir ką jūsų burtininkai ir vadai nutartų, tie nutarimai galioja tik jūsų palapinėse, jūsų miškuose ir jūsų prerijose. Kol Matotaupa ir jo sūnus Harka Vilko Nugalėtojas gyvens pas mus, tol mes kausimės su kiekvienu, kuris pakels prieš juos ranką, ir keršysime už kiekvieną žodį, įžeidžiantį mūsų svečius. Aš pasakiau!

— Tebūnie, kaip tu sakai! — sutiko Tašunka Vitko.

Vadai susėdo ant žemės išrūkyti trumpos pypkės ir tuo būdu sutvirtinti savo žodžius. Matotaupa ir Gudrioji Gyvatė nuėjo prie sužeistųjų ir mirusiojo. Pirmiausia jie paėmė tą sužeistąjį, kurio gyvybei, jų nuomone, grėsė didžiausias pavojus, norėdami jį nugabenti į palapinių kaimą, o grįžę su arkliais ir antklodėmis, manė pargabenti antrą sužeistąjį ir negyvąjį karį.