Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Sugrįžimui prireikė daugelio valandų. Kai raitelių būrys priartėjo prie palapinių, jau seniai buvo išaušus diena ir vidudienio saulė šildė žmones ir gyvulius. Į karių ir berniukų sveikinimus vadas beveik nekreipė dėmesio. Kai tik būrys prijojo palapines ir sustojo, jis pats nukėlė sužeistąjį nuo Harkos arklio ir nunešė jį į burtininko palapinę.

Harka nušoko ant žemės ir nuvedė paskui kitus karius savo keršį į kaimenę, kur dabar buvo sartis bei širmis. Tada apsidairė ir pamatė ateinantį tėvą, šis liepė trumpai papasakoti, kaip viskas buvo. Ir Matotaupa, išklausęs Harką, labai patenkintas pasakė: „Gerai!“

Harka buvo tiek pavargęs, kad net drebėjo rankos, kuriomis, jodamas atgal, laikė ir ramstė sužeistąjį. Iš nuovargio jis beveik pamiršo, kaip išalkęs. Bet kai vadas išėjo iš burtininko palapinės ir pasikvietė Harką su Matotaupa pietų, berniukas labai noriai kirto sriubą, nugarinės kepsnį ir sočiai prisivalgė. Jeigu dabar kas būtų pasiūlęs snustelėti, tai išdidumas jam jokiu būdu nebūtų leidęs palapinėje atsigriebti už praeitą naktį. O kad nežinojo, ko galėtų nusitverti lauke, ir negalėjo pasikalbėti su jokiu berniuku prie palapinių, tai atsigulė šalia savo širmio ir ėmė dairytis aplink, įsikandęs žolės stiebelį. Jį pažinojęs žmogus būtų supratęs, kad tai didelio susimąstymo ženklas. Tačiau čia jį pažinojo tik tėvas.

Vakare Matotaupa pasišaukė sūnų į vado palapinę, kur abu turėjo nakvoti. Po nepilnų metų tai buvo pirmas kartas, kai berniukas vėl gulėjo indėniškoje palapinėje, patogiai įsisupęs į antklodes. Pabudę prisiminimai apie namus jį labai jaudino, ir iš tėvo alsavimo berniukas suprato, kad tas taip pat negali užmigti.

Po vidurnakčio berniuką pagaliau įveikė nuovargis, tačiau vos pradėjus brėkšti jis vėl pabudo. Tegu juodakojų vado sūnus nė žodžiu ar žvilgsniu nepapriekaištaus, kad Harka miegalis. Abu berniukai beveik vienu metu pašoko ant kojų. Gavęs tėvo ženklą akimis, Harka kartu su vado sūnumi išbėgo prie upelio. Kaip buvo įprasta Harkos namuose, taip ir čia vaikai iš visų palapinių maudytis rinkdavosi į vieną vietą. Harka nedvejodamas šoko į ledinį vandenį kartu su pačiais pirmaisiais, bet neparodė, kad moka plaukti, ir tik visaip išdykavo. Tačiau kai vienas juodakojų genties vaikas sumanė prie jo prikibti ir ranka pagriebė už plaukų, norėdamas panardinti, jam iš to nieko neišėjo. Harka pagriebė savo užpuolikui už rankos ir taip suspaudė, kad tas turėjo tuojau pat jį paleisti. Paskui Harka šoko į negilų upelį, pasinėrė ligi pat dugno, vinguriuodamas tarp kitų atsidūrė anam už nugaros ir gerai pamurkdė. Kiti vaikai juokėsi ir šaukė patenkinti, tada prasidėjo bendri žaidimai vandenyje, kur Harka visai neblogai pasirodė. Paskui juodakojų vado sūnus pasišaukė jį rankos mostu ir, kai abu stipriai išsitrynė smėliu, šitaip nusišluostydami ir sušildami, pasiūlė lokio taukų, kurių motina buvo įdavusi daugiau negu visada.

Harka pastebėjo, kad vaikai čia ypač rūpestingai įsitrina kojas. Jis irgi taip padarė.

Pusryčiai palapinėje buvo labai skanūs.

Kai jie baigėsi, palapinių kaimo vadas paprašė savo svetį Matotaupą eiti su juo ir vesti sūnų. Visi nužingsniavo prie burtininko palapinės ir įėjo į vidų. Čia Harka turėjo vėl pamiršti vaikiškus žaidimus, jis jautė, kad dabar vyks rimta ir sunki kvota, burtininkas norės sužinoti, iš kur atvyko Matotaupa ir Harka ir kaip atklydo į siksikų medžioklės plotus. Matotaupa, kaip visuomet, buvo rimtas ir išdidus.

Burtininko palapinėje viešpatavo prieblanda. Anga buvo užskleista, visi plyšiai uždangstyti, ugniakure tarp pelenų žibėjo žarijos. Gilumoje ant patogiai suklotų bizono odos antklodžių gulėjo Juodasis Dūmas, šalia jo sėdėjo moteris. Lūžusi koja buvo sustatyta, aprišta, įdėta į įtvarus ir pakelta aukštyn. Burtininkas, matyt, buvo labai įgudęs gydytojas. Harka, dabar stovėjęs už tėvo, pro primerktas blakstienas žiūrėjo į galingiausią palapinių kaimo žmogų.

Burtininkas buvo vidutinio ūgio, vidutinio amžiaus, apsirengęs kaip kiekvienas karys. Žiūrėdamas į jo rimtą veidą, niekas nebūtų galėjęs pasakyti, ko iš jo tikėtis — malonės ar nepalankumo. Vadui ir abiems atvykėliams jis pasiūlė sėstis palei ugniakurą; dar kiek užtruko, kol moteris, sėdinti šalia Juodojo Dūmo guolio, pašaukė versti dakotę merginą ir pokalbis prasidėjo.

— Tavo vardas Matotaupa, mūsų kalba tai bus Keturi Lokiai, ir tu esi dakotas. Tad pasakyk, kokios dakotų genties esi?

— Aš buvau Lokės giminės karo vadas oglalos gentyje, kuri priklauso tetonams dakotams. Mūsų palapinės stovi toli nuo čia į pietus prie Arklių upelio.

— Kodėl atėjai pas mus? Tu juk žinai, kad siksikų genties ir dakotų genties vyrai yra priešai.

— Todėl pas jus ir atėjau. Ir aš esu dakotų priešas. Mane čia atviliojo siksikų genties karių šlovė. Aš žinojau, kokie jie drąsūs ir teisingi.

Sunku buvo pasakyti, kokį įspūdį šie žodžiai padarė burtininkui ir juodakojų vadui. Jaunoji dakotė vertė taip, tarsi žodžių prasmė jos visai nedomintų.

— Kodėl tu pasidarei dakotų priešas?

Harka tylomis klausydamasis žinojo, kaip sunku tėvui į tai atsakyti. Tačiau Matotaupa atsakė tuojau pat ir visai neužsikirsdamas, nes naktimis ilgas valandas buvo galvojęs, ką galėtų atsakyti į šį klausimą, kurį būtinai turėjo gauti. Jis pasakė gryną teisybę ir kalbėjo pakelta galva, taip, lyg būtų iškart pasiruošęs stoti į kovą su tuo, kuris būtų drįsęs įžeisti jo garbę.

— Lokės giminės burtininkas, vardu Havandšita, apšmeižė mane karių ir vyresniųjų tarybai. Jie mane apkaltino, kad tą valandą, kai mano protas buvo aptemęs nuo gėrimo, aš turbūt pasakiau baltajam žmogui, kur Juoduosiuose Kalnuose dakotų žemėje galima rasti aukso. Karių taryba patikėjo melu ir išvarė mane iš kaimo. Bet aš nekaltas, mano liežuvis niekada negalėjo išduoti. Mano sūnus Harka Kietasis Akmuo Nakties Akis Vilko Nugalėtojas Lokio Medžiotojas savu noru išėjo su manim į tremtį.

— Ar tu keršijai savo genčiai?

— Taip. Mano strėlė nušovė vieną Lokės giminės karį, kuris mane apšmeižė. Strėlė buvo pažymėta mano ženklu. Taigi dabar prie Arklių upelio visi žino, kieno strėlė įsmigo į Senosios Antilopės širdį.

Siksikų burtininkas klausėsi Matotaupos pasakojimo net nemirksėdamas, iš jo veido išraiškos ir laikysenos negalima buvo suprasti, ką jis galvoja, ar tiki dakotu, ar ne, gal abejoja, o gal jaučiasi įžeistas, kad kitas burtininkas, tegu ir dakotas, buvo apkaltintas melagyste. Neparodydamas savo jausmų jis ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į žmogų, kuris sakėsi buvęs karo vadas, paskui taip pat ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į berniuką, kurio lūpų kampučiuose galėjai įžiūrėti išdidumą ir kone priešiškumą.

— Kada tai atsitiko, apie ką tu man pasakojai, Matotaupa?

— Praeitą vasarą.

— Kur jūs praleidote sniego ir šalčio metą?

— Baltųjų žmonių miestuose.

Ir šią žinią išgirdęs, burtininkas ilgai ir susimąstęs tylėjo.

Juodakojų vadas, sėdįs šalia burtininko, nieko neklausė ir nepasakė nė žodžio dėl to, ką buvo girdėjęs. Jis leido spręsti burtininkui. Tas pagaliau vėl pravėrė burną:

— Aš pakalbėsiu su dvasiomis. Ateikite visi, kai saulė rodys vidudienį.

Tylėdamas pakilo Matotaupa, dabar jis buvo dar labiau įsitempęs ir pasiruošęs gintis, negu ateidamas, su juo pakilo visi kiti ir kartu išėjo iš palapinės.

Lauke Harką apakino saulės šviesa ir jis taip prisimerkė, kad iš akių liko tik siauri ruoželiai. Jaunajai dakotei nubėgus į tolimą palapinę, o vadui nužingsniavus į savąją, Matotaupa ir Harka nuėjo prie arklių. Jie pasiėmė savo mustangus, sartį ir širmį, pajojo į prerijas tiek, kad nereikėtų pradėti nereikalingų kalbų su indėnais, tačiau ne tiek, kad sukeltų įtarimą. Ties nedidele kalvele, kurios šlaitai jau buvo pradžiūvę, jie sustojo, paleido arklius ganytis, o patys įsitaisė saulės atokaitoje. Matotaupa iškilmingai užsidegė pypkę ir ėmė rūkyti, Harka žaidė su žolės stiebeliu. Iki pietų jie nepasakė vienas kitam nė žodžio. Kai saulė pasiekė aukščiausią tašką, jie nujojo atgal, paleido arklius ganytis kartu su kitais skurdžioje pievoje ant upelio kranto ir nuėjo prie burtininko palapinės, kur kaip tik tuo laiku nutilo duslūs būgno garsai. Iš kitos pusės priėjo juodakojų vadas. Tik dakotė neatėjo. Abu vyrai ir berniukas žengė į palapinę.