Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Jie tik dabar atėjo. Į palapinę pro plyšį įsmuko Harkos amžiaus berniukas ir daug jaunesnė mergaitė. Berniukas elgėsi taip, kaip ir Harka būtų daręs jo vietoje. Jis paėjo į šoną ir sustojo netoli palapinės angos, tačiau ne šalia svetimojo berniuko, o per atstumą. Abu berniukai persimetė tik vienu vieninteliu žvilgsniu, kiekvienas trokšdamas, kad kitas to nepastebėtų, bet jų akys kaip tik tuo metu ir susitiko. Tačiau tai nereiškė, kad jie vienas kitam būtų pajutę kokią nors šilumą, priešingai — abu buvo nepatenkinti atskleidę susidomėjimą, o kad ir vieną, ir kitą buvo galima apkaltinti nereikalingu smalsumu, tai abu vienas kitam buvo ypatingai šalti ir abejingi. Ir vienas, ir kitas puikiai tai sugebėjo, ypač Harka. Abu nejudėjo iš vietos ir įdėmiai sekė, kas dedasi palapinės viduje. Mažoji mergaitė ėmėsi padėti motinai; jos judesiai buvo tokie lengvi, jog atrodė, lyg ji sklandytų ore.

Kariai dar nebuvo susėdę prie ugnies. Vadas, aukštas, tvirtas, orus, kaip jam ir derėjo, stovėjo prieš Matotaupą, kuris buvo kiek lieknesnis ir aukštesnis. Gudrioji Gyvatė buvo išbėgęs į lauką ir greit grįžo atgal su mergina. Jai buvo liepta atsistoti prie ugnies, ir ji, regis, suprato, ką reikės daryti. Nuleidusi žemyn rankas, ji kukliai stovėjo ten, kur pasakyta.

— Kuo tu vardu ir ko tau reikia siksikų genties karių medžioklės plotuose? — paklausė vadas savo svečią, ir mergina išvertė šiuos žodžius į dakotų kalbą. Ji kalbėjo tyliai ir aiškiai, ir Matotaupa su Harka tuoj pat suvokė, kad ji turėtų būti dakotė. Tikriausiai buvo siksikų pagrobta per karą ir jau ilgesnį laiką gyveno svetimose palapinėse.

— Mano vardas Matotaupa, aš noriu pasakyti siksikų genties vadui, kad vienas jo karys guli prerijose su nulaužta koja, be arklio, be ginklų, be antklodės. Jo vardo aš nežinau, nes jis manim nepasitikėjo. Mes nušovėme kelis vilkus, kurie norėjo jį užpulti.

— Ar tu, Matotaupa, nepastebėjai kokios žymės, iš kurios galėčiau pažinti savo karį?

— Jis turi gilų randą ant dešinio žasto, lyg iš tos vietos kada nors būtų išplėšta strėlė su užkarpa.

Vadas ir Gudrioji Gyvatė pagyvėjo.

— Šit kaip! Tai Juodasis Dūmas! Jis pateko į dakotų nelaisvę.

Tačiau greitai jų veidai vėl atšalo.

— Tu mums dar nepasakei, iš kur ir kur joji, kary, kuris vadini save Matotaupa. Juodasis Dūmas buvo mūsų priešų, dakotų, nelaisvėje. Gali būti, kad tu jį matei nelaisvėje ir dabar nori mus įvilioti į spąstus.

— Tai paimkite ir suriškite mane ir mano sūnų Harką Vilko Nugalėtoją Lokio Medžiotoją. Jūs pamatysite, kad mes jums nemeluojame. Jeigu taip yra, kaip sakei, vade, tai Juodasis Dūmas pabėgo iš nelaisvės ir ieško jūsų palapinių.

— Vaikų mes neraišiojame. Tu lik čia. Tavo sūnus jos su manim ir rodys kelią.

Matotaupa suprato, kodėl vadas taip nutarė. Jeigu siksikai pamatytų, kad buvo apgauti, tai berniuką nugalėti jiems būtų lengviau negu tokį karį kaip Matotaupa.

— Tavo žodžiai teisingi. Harka Kietasis Akmuo Vilko Nugalėtojas gali joti su jumis!

— Išjosime, kai tik pavalgysime. Jūsų arkliai nuvaryti. Mes duosime tavo sūnui vieną mano arklį.

Vadas, Šlubasis Vilkas, Gudrioji Gyvatė ir Matotaupa susėdo apie ugniakurą, o vado žmona padavė jiems sriubos. Mergaitė atnešė dubenį ir Harkai. Šiaip vaikai su suaugusiais nevalgydavo, bet prieš kelionę Harka turėjo būti pasistiprinęs. Nedelsdamas griebė šaukštą ir ėmė skubiai srėbti; viralas buvo skanus. Šitaip skaniai jo gimtojoje palapinėje virdavo velionė motina ir senelė. Tik kartą Harka pakėlė akis nuo dubens; tada, kai dakotė mergaitė išėjo iš palapinės.

Siksikai veltui laiko negaišo. Vos ištuštinęs dubenį, Harka jau išgirdo lauke trypiant arklius. Jis persimetė žvilgsniais su tėvu, atidavė jam visus ginklus, netgi peilį, lanką su strėlėmis, revolverį, ir su juodakojų vadu išėjo iš palapinės. Vadas buvo nutaręs išvykti su dešimčia karių. Berniukui Harkai buvo parodytas arklys, kuriuo jis turėjo joti. Jo širmis ir tėvo sartis rupšnojo žolę tarp palapinių; prišokęs Harka greit juos pririšo. Tada apžiūrėjo siksikų pasiūlytą mustangą. Tai buvo keršis juodais karčiais, jaunas ir karštas. Berniukas užsirito ant jo, ir gyvulys jam noriai pakluso. Harka paleido jį šuoliais pietryčių link. Niuksais į šonus ir spigiais šūksniais jis ginė arklį taip, kad tas lėkė kiek įkerta, paskui jį vora sekė kariai.

Berniukas jautė, tarsi per jo kūną, sielą ir protą sruventų gaivios srovės. Padėti narsiam kariui bėdoje ir dar rodyti kelią būriui karių, tarp jų vadui, lėkti puikiu arkliu prerijų platybėmis, nieko prieš save nematant, tik stepę ir dangų, nieko negirdint, tik duslų nekaustytų arklių kanopų dunksėjimą, tai buvo seniai išsiilgtas, todėl juo didesnis malonumas.

Berniukas vis ragino arklį. Kiekviena sugaišta valanda, kiekviena prarasta akimirka tam žmogui, dėl kurio buvo išsiruošta žygin, galėjo kainuoti gyvybę. Anksti rytą Matotaupa ir Harka paliko jį bejėgį stepėje. Dabar buvo vėlyva popietė. Tik naktį raiteliai pasieks reikalingą vietą. Saulė buvo pietvakariuose, ir greitai jos įžulnūs spinduliai jau krito raiteliams į nugaras. Rytuose dangus buvo šviesiai mėlynas; vėjas spėjo išblaškyti visus debesis. Paleidęs keršį žingine, kad tas atsikvėptų, Harka su nerimu pamatė, kad mėlynumas jau tamsėja ir kad į vakarus nukeliavusios saulės spinduliai dažosi purpurine spalva, kad šešėliai jau labai ištįsę ir kad visi ženklai jau rodo artėjant vakarą, o po jo tuoj turėjo ateiti naktis. Ir jis vėl paleido arklį šuoliais. Jį lydėjusiems raiteliams lig šiol Harka nebuvo prataręs nė žodžio; bet jie nė nebūtų susikalbėję. Harkai buvo pasakyta, kad jis turi nuvesti siksikų karius tolėliau nuo tos vietos, kur guli sužeistasis. Ten jie nusėstą nuo arklių ir išsisklaidysią po stepę, kad nepakliūtų į spąstus.

Buvo jau gili naktis, kai raiteliai atjojo, kur reikia. Nors ir spaudė pavasarinis šaltukas, arkliai buvo suprakaitavę, ir jų šonai kilnojosi. Raiteliai nulipo žemėn. Vadas priėjo prie Harkos. Rankoje jis laikė lasą, juo prisirišo berniuką prie savęs, kad abu galėtų laisvai judėti, bet Harka negalėtų pabėgti. Šį nepasitikėjimo ženklą Harka palaikė visai suprantamu atsargumu. Mėnulio ir žvaigždžių šviesoje jis ranka parodė vadui, kur reikėtų ieškoti sužeistojo. Du kariai liko prie arklių, kiti pusračiu pasileido į tą vietą, kur turėjo gulėti sužeistasis.

Harka lėkė su vadu, laikančiu rankoje peilį. Netrukus siksikas sustojo, prisidėjo rankas prie burnos, sukūvėkčiojo kaip baltoji pelėda ir sukluso, Harka taip pat pastatė ausis.

Pasigirdo atsakymas iš kažkur visai netoli. Vadas pasileido į tą pusę nebesislapstydamas, be ankstesnio atsargumo, ir stepės tamsoje prieš juos išdygo figūra, žmogus, pasirėmęs dviem lazdom.

Juodasis Dūmas buvo dar gyvas.

Harkai, pririštam prie vado lasu, buvo sunku spėti iš paskos, tačiau nuotolis buvo nedidelis, ir berniukas neatsiliko. Kai juodu atsidūrė prieš rastąjį karį, vadas skardžiai suriko iš džiaugsmo, ir į tai tuoj pat atsakė kiti kariai. Greitai jie visi susirinko krūvon.

Juodasis Dūmas ir vadas pradėjo kalbėtis. Karys buvo tiek išsekęs ir iškankintas troškulio, kad tesugebėjo pasakyti kelis žodžius ir būtų pargriuvęs ant žemės, jeigu vyrai jo nebūtų sugriebę. Bet ir tais keliais žodžiais turėjo būti pasakyta kažkas apie Harką. Vadas ne tik atrišo lasą, bet ir pratarė žodžius, kurių Harka, aišku, nesuprato, bet jų tonas reiškė tik „gerai“.

Namo visi lėkė lyg su sparnais. Juodasis Dūmas, susuptas į bizono odą, kurią buvo pasiėmęs vienas karys, sėdėjo ant Harkos keršio, kadangi jis turėjo lengviausią naštą. Prijojus pirmą upelį, Juodasis Dūmas tuoj pat gavo gerti. Jis būtų galėjęs išgerti visą upelį, tačiau susivaldė ir pasitenkino tik keliais gurkšniais.