Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

— Harka keturpėsčias išropojo iš palapinės, bijodamas, kad audra nepartrenktų jo žemėn. Aplinkui medžių viršūnėse siaubingai ūžavo vėjas, medžiai linko ligi pat žemės, o aukštai kalnuose vėl trioškėjo ir braškėjo lūžtantys jų kamienai. Tas triukšmas tiesiog ėjo per širdį. Palapinės plazdėjo ir drebėjo. O nuimti jų buvo negalima, nes, atrišus nuo baslių skvernus, įsisukęs vėjas išverstų ir nulaužtų atramas.

Moterys, vaikai ir seniai susispietė pievos viduryje, kur grėsė mažiausias pavojus. Ten veržėsi taip pat arkliai ir šunys. Vyrai ir vyresnieji berniukai pasiliko prie palapinių, kad galėtų tuoj pat šokti gelbėti, jeigu vėjas kokią išverstų. Be ginklų, palapinė buvo brangiausias kiekvienos šeimos turtas, praradus ją, sunku buvo įsigyti naują, nes bizonus, iš kurių odos buvo daromos palapinių sienos, visų pirma reikėjo surasti ir sumedžioti. O kiek dar laiko praeidavo, kol indėnai savo būdu išdžiovindavo ir išdirbdavo jų odas, kad nepraleistų drėgmės ir šalčio.

Harka su Četanu budėjo prie Matotaupos ir Saulės Lietaus palapinių. Pamatę, kad vėjas bando nuplėšti kokį palapinės skverną, jie įtempdavo virves, nuvytas iš bizonų gyslų, ir neleisdavo išrauti iš žemės kuoliukų. Ir kur buvę, kur nebuvę vis pažvelgdavo į kits kitą. Vėjas pūtė nelygiai. Kartais jis aprimdavo, o paskui ir vėl siūbtelėdavo su nauja jėga. Baisiausia buvo, kad neatsirastų sūkurių. Sprendžiant iš visko, viršutiniuose oro sluoksniuose jau sukosi verpetai. Harka pastebėjo, kaip vėjo gūsis nunešė nuo kalno visą medį su šaknimis ir sausomis šakomis. Kur jis nulėkė, Harka gerai nematė, nes oras buvo keistai padūmavęs. Greičiausiai audra nusinešė savo grobį toli į prerijas.

Nuo kalno dardėjo uolos luitas; tikriausiai jį išklibino ledas ir polaidžio vanduo; dabar, audrai išrovus medį, jis, matyt, visai atskilo ir, grėsmingai dundėdamas, riedėjo link miško aikštelės, kur stovėjo palapinės. Žmonėms ir gyvuliams nieko kito nebeliko, kaip tik laukti, kur pataikys ta uolos atplaiša.

Ji žnektelėjo pačiame aikštelės gale ir smailiu kampu įsmigo į žemę. Visi lengviau atsikvėpė.

Pagaliau šniokštimas ir ūžavimas kiek aprimo, vėjas pamažu liovėsi draskęs palapines. Gyvuliai vėl sujudo.

Matotaupa užšoko ant didelio akmens, kad visi jį matytų, ir davė ženklą valgyti, o paskui ruoštis į kelionę.

Untšida, senelė, Matotaupos palapinėje išdalijo skurdžius pusryčius. Vaikai ir moterys gavo sutrintų uogų ir šaknų iš mažų odinių maišiukų, Matotaupa suvalgė saują džiovintos bizono mėsos, likusios dar nuo medžioklės rudenį. Tai buvo viskas, ir šito turėjo užtekti visai dienai. Vakare nieko daugiau nebus valgyti.

Harkos senelė, Matotaupos motina, dabar buvo gerbiamiausia moteris visoje stovykloje, nes po Baltojo Bizono mirties, kol dar nebuvo paskirtas naujas taikos vadas, Matotaupa buvo vienatinis genties galva. Ji išėjo į lauką ir atrišo pirmąjį palapinės bortą, kuris vis dar stipraus vėjo blaškomas ėmė plazdėti kaip kokia vėliava. Tai buvo ženklas visiems pradėti kraustymąsi.

Viskas buvo greitai sukrauta, nes medžiotojų šeimos turėjo mažai mantos. Moterys ir mergaitės, užlipusios ant palapinių karčių, atrišo gyslines virves, jungiančias karčių galus; šiame darbe jau talkininkavo ir dešimtmetė Uinona. Harka su savo žaidimų draugais ir vienmečiais parvedė arklius. Nešuliniams arkliams buvo pririšti valkčiai, padaryti iš dviejų karčių, kurios vienu galu būdavo pririšamos arkliui ant nugaros, o kitu vilkdavosi žeme; tarp jų būdavo ištempiama odinė antklodė, ant jos sukraunama visa manta ir susodinami vaikai, per dideli motinai nešti ant nugaros ir per maži, kad galėtų patys joti. Vežimų indėnai neturėjo, nes nemokėjo gamintis ratų.

Harka ir devynmetis Harpstena jau turėjo savo arklius ir kartu su kitais berniukais bei kariais raiti zujo aplink besiformuojančią vilkstinę. Moterys ir mergaitės jojo ant nešulinių arklių. Vilkstinės priekyje stojo Havandšita, burtininkas, daugiau kaip aštuoniasdešimties metų senis, liesas, gyslotas, kiek gunktelėjęs. Prieš pajudant vilkstinei, jis sukalbėjo nuo amžių įprastą rytinę maldą, prašydamas maisto ir taikos visai giminei, paskui žengė pirmąjį žingsnį, tada, paspaudęs savo keršį, į priekį išjojo karo vadas Matotaupa ir nuvedė vilkstinę per audros nusiaubtą mišką.

Norėdami išeiti į prerijas, jie turėjo persikelti per upę, prie kurias vakar žaidė berniukai. Havandšita ir Matotaupa nuvedė vilkstinę paupiu žemyn, ieškodami brastos. Harka žinojo, kad brasta yra už tūkstančio žingsnių pasroviui, ir kadangi čia, netoli buvusios stovyklos, niekas nesitikėjo pavojaus ir nesilaikė griežtos tvarkos, Harka su Četanu pajojo galiuką į priekį ir surado vietą, kur upės vaga buvo platesnė ir seklus vanduo sruveno smėlėtu dugnu, čia juodu sustojo ir paskutinį kartą pažvelgė į tas apylinkes, kurias gerai pažinojo nuo pat mažumės ir dabar turėjo apleisti ilgam laikui, o gal kartais ir visam amžiui. Nauji medžioklės plotai — jų kraustymosi tikslas — buvo už kelių dienų kelio į pietus.

Harka nustebo, pamatęs, kaip smarkiai audra nusiaubė abu upės krantus. Lankstūs žilvičių krūmai išliko nenukentėję, bet du jauni medeliai, augę užlajoj, buvo išrauti su šaknimis; dabar jų duobėse rinkosi vanduo. Toje vietoje kažkas sublizgo. Harka susidomėjo ir, kadangi turėjo laiko, prijojo arčiau pasižiūrėti, nuo ko gi čia taip atsimuša blyškūs saulės spinduliai. Jis pažvelgė nuo arklio į neįprastai žibantį daiktą. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai nedidelis akmenukas, bet jis buvo gelsvai rausvas ir švytėjo daug gražiau negu kiti. Harka nusliuogė nuo arklio — jis jojo be balno — ir pasilenkė geriau apžiūrėti radinio. Atrodė, kad tai iš tikrųjų ne kas kita, kaip neįprastas akmuo, kažkada čia atplukdytas vandens, paskui apneštas smėliu ir žemėmis, o dabar, išrovus medžius, vėl iškilęs į dienos šviesą.

Harka pakilojo jį rankoje ir įsikišo į maišelį prie diržo— tegu bus prisiminimui. Apie savo radinio vertę ir reikšmę jis dar neturėjo nė mažiausio supratimo.

Vilkstinė tartum ilga gyvatė priartėjo prie brastos ir, įveikusi dar kelias kliūtis miške, išėjo į atviras prerijas.

Stiprus žiemryčių vėjas plaikstė arklių karčius ir berniukų plaukus. Vilkstinė judėjo į pietryčius, priešais spiginančią saulę, ir visi prisimerkę žvelgė į atsivėrusias begalines platumas. Pirmąją dieną Lokės giminė keliavo pažįstamomis kalvotomis pievomis; indėnai čia dažnai atklysdavo iš kaimo dairydamiesi, ar nepamatys kur bizonų kaimenės. Tą pirmąją dieną jiems vargu ar grėsė koks pavojus, nes jie dar tebebuvo medžioklės plotuose, kurie neginčijamai priklausė galingoms dakotų gentims.

Apie pietus oras gerokai pasitaisė; dulsvas dangus pasidarė aiškus kaip krištolas, ir žiemrytys pagaliau aprimo, tik šiureno pageltusią drėgną žolę. Harka apgailestavo, kad „prerijų šunys“, tie maži graužikai, tokie gudrūs — vos tik vilkstinė priartėja prie jų būstų, žiūrėk, jau ir dingo savo olose. Harka nespėdavo nė strėlės į juos paleisti. Vaikai valkčiuose niurzgėjo, kad arkliai savo ilgomis uodegomis vis kapoja jiems veidus. Daugybė nekaustytų kanopų šlumsėjo per žolę. Iš paskos driekėsi plati brydė — ji išliks čia kelias dienas, o gal ir kelias savaites. Harkai vis neišėjo iš galvos ola kalno šlaite, pasilikusi jau toli užpakaly. Niekas iš visos vilkstinės nežinojo, net nenujautė, kas dabar dedasi miške ir prie tos olos.

Indėnai keliavo ligi pat vakaro. Kadangi rytą laiku susiruošti sutrukdė audra, ligi saulės laidos jie sukorė ne daugiau kaip trisdešimt penkis kilometrus.