Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Kariai parinko patogią poilsio vietą. Iš dešinės ėjo kalvų grandinė, kurių vienas šlaitas leidosi į upelį. Nuotakios pievos buvo jau šiek tiek sugėrusios drėgmę, tad palapines galima buvo pasistatyti prabrinkusioje vietoje. Nedidelis prerijų upelis pagirdė ištroškusius žmones ir gyvulius. Malkų arti nebuvo. Tad laužo teko atsisakyti. Tik išskobto medžio kamieno viduje rusenanti amžina ugnis buvo ir šią naktį rūpestingai prižiūrima. Kelionėje ja rūpinosi seni vyrai. Mat nuo neatmenamų laikų buvo paprotys šitokiu varganu būdu nešiotis su savimi brangią ugnį, laikomą kone šventenybe.

Valkčiai buvo nukabinti ir pastatytos palapinės. Baltojo Bizono našlė, kaip ir visi kiti, pasistatė atskirą tipi, nes dar nebuvo nuspręsta, kuri šeima priglobs ją su sūnumi, kas juos maitins ir gins nuo pavojų.

Visi žmonės buvo pavargę, todėl trupučiuką užkandę susisupo į antklodes ir greit sumigo. Arkliai rupšnojo apipuvusią pernykštę žolę ir ieškojo pirmų žalių daigelių, jau prasikalusių iš žemės. Šunys ramiai sugulė į krūvą, savo kūnais šildydami kits kitą.

Dangus liko giedras, ir nors vėjas nutilo, naktis buvo labai šalta. Banguotos prerijos plytėjo ligi pat tolimo horizonto, tarytum kokia bekraštė jūra.

Slinko valandos.

Gerokai po vidurnakčio Harka pabudo. Jį pažadino skardus, spiegiamas riksmas. Bet tai nebuvo karo šūkis. Karo šūkį kiekvienas vaikas ir miegodamas mokėjo atskirti, juk taip dažnai jie treniruodavosi, išgirdę šį riksmą, greitai pašokti iš miegų ir griebtis ginklo. Vadinasi, tai nebuvo karo šūkis, o paprastas pavojaus ženklas. Harka, kaip ir tėvas, peilį nešiojosi makštyse, kabančiose ant kaklo; šįkart ir naktį jo nebuvo nusikabinęs. Lankas ir strėlės gulėjo šalimais, tad, pašokęs iš guolio, jis tuoj pat čiupo ginklą į rankas. Lauke buvo neramu. Piktai ir baimingai kaukė ir skalijo šunys. Harka išgirdo trypiant ir grūdantis krūvon arklius ir išbėgo į lauką. Matotaupos eržilas, pririštas priešais palapinę, daužėsi kaip pašėlęs, norėdamas nusitraukti.

— Pasilik prie mustango! — sušuko vadas savo sūnui ir nurūko į vakarus link kalvų grandinės. Paskui jį nusekė keli vyrai. Tarp jų Harka pastebėjo Saulės Lietų ir keletą vyresniųjų berniukų; jis buvo labai nepatenkintas, kad turi pasilikti ir saugoti prie palapinės arklį, bet nepaklusti negalėjo. Iš arklių ir šunų elgesio Harka nusprendė, kad netoliese pasirodė vilkai. Tai negalėjo būti maži baikštūs kojotai, su jais šunų ruja būtų lengvai susidorojusi. Puslaukiniai šunys bijojo tik didelių pilkšvų prerijų vilkų. Harka mėgino nuraminti tėvo mustangą, paėmęs jį už pavadžių, parištų pakaklėj, bet eržilas, jausdamasis esąs kaimenės vedlys, taip veržėsi iš rankų, jog Harka bijojo, kad jis nenutrauktų pavadžių ar neišrautų baslio, prie kurio buvo pririštas; todėl nusprendė užšokti ant arklio, kad, jam ištrūkus, bent galėtų pasukti jį ten, kur pats panorės. Jodinėti dakotų vaikai išmoksta nuo ketverių metų amžiaus, o Harka buvo išėjęs gerą Četano ir tėvo mokyklą. Dabar, būdamas vienuolikos metų, jis jau galėjo išsilaikyti ir ant ką tik pagauto laukinio arklio nugaros. Jis žinojo šio stipraus ir ryžtingo mustango charakterį ir suprato jo jaudinimąsi. Arklys dabar turbūt jautėsi lyg surištas karys, matydamas, kaip priešas skriaudžia moteris ir vaikus. Daug negalvojęs, Harka perpjovė odinius pavadžius, ir eržilas nušuoliavo prie arklių kaimenės. Mustangai džiugiai pasveikino savo draugą.

O vyrai tuo metu jau kovojo su alkanais plėšrūnais. Ne tiek iš nakties šešėlių žaismo, kiek iš riksmų, sklindančių nuo aukštumos, berniukas suprato, kad penki vilkai jau turėtų būti nudėti. Sūnys padrąsėjo; didesnieji ir stipresnieji puolė į priekį ir ėmė grumtis su vilkais. Harka, šlaunimis atsargiai spausdamas eržilo šonus, visą laiką jojo ratu aplink mustangų kaimenę.

Staiga arklys pasisuko ir ėmė spardytis. Harka iškart pastebėjo žolėje dvi blizgančias plėšrūno akis. Stipriai suspaudęs šlaunimis arklio šonus, jis įtempė lanką ir įdėjo strėlę. Tačiau vilkas, kurio akis pamatė berniukas, pakeitė taktiką. Jis norėjo apeiti besispardantį eržilą ir įsiveržti į kaimenę. Arkliai iš vakaro buvo supančioti, tad šokavo tik mažais šuoliukais ir negalėjo išbėgti į prerijas. Jie buvo visiškai bejėgiai prieš vilkus. Kaimenėje kaipmat kilo baisus sąmyšis. Sėdėdamas ant piestu stojančio arklio, Harka paleido vieną strėlę į tą pusę, kur sujudėjo vilkas, bet tuoj pat suprato, kad nepataikė. Plėšrūnas puolė vieną kumelę, ir toji griebėsi vienintelės gelbėjimosi priemonės, kuri jai buvo įmanoma: krito ant žemės ir ėmė voliotis. Harkos eržilas spardėsi ir kandžiojosi kaip pašėlęs, nuo kalvos sklido šunų kauksmas ir vyrų riksmai. Buvo labai tamsu, nes iš čia mėnulio nebuvo matyti ir kaimenę dengė kalvos šešėlis.

Harka nušoko žemėn. Dabar jis nebijojo paleisti arklio, nes žinojo, kad eržilas nepaliks supančiotos kaimenės. Nepasikliaudamas lanku ir strėlėmis, jis greitai vėl užsimetė lanką ant peties ir išsitraukė peilį. Vilkas, taikydamasis nutverti kumelei už gerklės, nieko daugiau aplinkui nematė. Harka prislinko prie jo ir stipriu, tiksliu smūgiu suvarė jam į kaklą peilį ligi pat rankenos.

Ištraukęs geležtę iš stimpančio žvėries kūno, jis pergalingai sušuko. Bet tą akimirką jam pačiam vos neatsitiko kaip tam nusmeigtam vilkui. Apsvaigęs nuo pergalės, jis valandėlę pamiršo atsargumą ir staiga pasibaisėjęs pamatė, kad prieš jį visa ruja plėšrūnų. Akies mirksniu viskas pasidarė aišku. Didžioji ruja pasidalijo į dvi dalis; viena nedidelė grupė ir toliau puolė nuo aukštumos pusės, ir nors ten vilkai turėjo nuostolių, užtat į juos buvo nukreiptas visas vyrų ir šunų dėmesys. Tuo tarpu kita rujos dalis pusračiu apėjo kalvą, taikydamasi netikėtai užklupti arklių kaimenę. Prie arklių naktį visados budėdavo sargai. Harka vakare girdėjo, kaip buvo skirstoma sargyba, ir žinojo, kad šiuo metu prie mustangų turėjo būti Četanas ir Šonka. Tačiau nei vieno, nei kito čia nesimatė. Tikriausiai jie neiškentę nubėgo į aukštumą ir dabar ten kovoja su vilkais.

Harka perspėdamas garsiai suriko. Trys vilkai jau užpuolė vieną arklį ir draskė jį dantimis. Gal kartais plėšrūnai visai nepuls berniuko, juk jie bijo žmogaus kvapo, o be to, turi pakankamai grobio, kuris jiems visai nepavojingas. Bet čia buvo vienas vilkas, didesnis negu kiti, tikriausiai rujos vadas, tas ir pasileido prie Harkos. Vienintelis išsigelbėjimas buvo užšokti ant tėvo eržilo. Harka taip ir padarė, o mirtinai išsigandęs arklys nušuoliavo tolyn nuo kaimenės.

Už kokių penkiasdešimt metrų jaunajam raiteliui pavyko apgręžti arklį, kuris, praėjus pirmai paniškai baimei, dabar pats veržėsi prie pavojuj atsidūrusios kaimenės, tikriausiai norėdamas ir ją patraukti paskui save. Vos tik pamatęs palapines ir arklius, Harka tuoj suprato, kas ten atsitiko. Daugelis vyrų ir berniukų, netgi moterų ir mergaičių, atskubėję pjaustė arkliams pančius ir užsėdę ant jų jojo šalin, tokiu būdu gelbėdami mustangus nuo vilkų. Daug plėšrūnų, draskiusių parblokštus arklius, buvo nudobta— žmonės tvatijo juos kas kuo galėjo.

Harka žinojo, kad dabar jam nevalia paleisti tėvo arklio. Eržilas, matyt, norėjo bėgti tolyn į prerijas ir patraukti paskui save visą kaimenę; Harka tariamai pasidavė jo nešamas. Keli mustangai su raiteliais ant nugaros, keli be nieko pasekė jiems iš paskos, ir tokiu būdu pavyko išvengti netvarkingo bėgimo. Apsukęs didelį ratą, arklių būrys per tuščias, nakties tamsoj skendinčias prerijas vėl sugrįžo į stovyklą.