Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Rudaplaukis įsilipo į medį ir, pamatęs, kad Benas iš tikrųjų šuoliais spruko iš čia, nusijuokė pats sau.

— Tuščiagalvis, — tarė jis dar kartą. — Tik vienas vienintelis žmogus ras čia aukso... ir tas vienintelis būsiu aš.

Jis nubėgo prie savo arklio, nekurdamas ugnies, suvalgė viską, kas dar buvo likę iš vakarykščios dienos laimikio, ir atsigulė šalimais porą valandų numigti. Pabudo tiksliai, kaip ir buvo numatęs. Buvo jau tamsu. Bet tas nė kiek nekliudė jam vykdyti savo sumanymą. Kadangi žinojo, kad indėnai iškeliavo su savo palapinėmis kitur, tai, per daug nesisaugodamas, nuėjo prie to skardžio, kur buvo olos anga, pro kurią ten pirma pateko Matotaupa ir Harka. Jis irgi nusileido su lasu ir atsargiai įžengė į olą. Apsigrabaliodamas paėjo tolyn ir išgirdo šniokščiant vandenį, kuris buvo toks lemtingas Benui. Pasiekęs požeminį upelį, atsisėdo ant žemės ir įsižiebė ugnį, norėdamas geriau apsidairyti aplinkui. Ypač jį domino dešinioji olos atšaka, iš kurios veržėsi vanduo ir paskui garmėjo į gelmę kairėje.

— Po velnių, — tarė jis sau, — po šimts velnių! Čia yra vienintelis dalykas, ko tas idiotas man neprisipažino: kodėl jis būtinai norėjo patekti ten, iš kur veržiasi vanduo, — ten kažkas turėtų būti. — Jis dar kartą apžiūrėjo olą. — Bet ten niekas nepateks, netgi aš, Rudasis Džimas, to neįstengsiu... Bet, po velnių, ko gi čia norėjo tas raudonodis su savo snargliu vaikėzu? Kaip tik čia? Čia kažkas turėtų būti, bet, po perkūnais, kaipgi man tai įspėti!.. Ir tas idiotas šito neįspėjo, antraip nebūtų nuplaukęs pavandeniui.

Ugnis užgeso.

— Na, šiai dienai užteks. Reikės ką nors kita sugalvoti, visiškai kita. Bet tai bus mano ola, ir niekas kitas čia kojos neįkels. Ne aš būsiu, jeigu neištesėsiu savo žodžio.

Piktas sugrįžo jis atgal ir dar valandą numigo prie arklio.

Kitą rytą Rudasis Džimas atjojo į miško pakraštį ir apžiūrėjo dar aiškius indėnų vilkstinės pėdsakus. Jis mirkčiojo priešais saulę ir patenkintas sau galvojo, kaip lengvai jam pavyko susidoroti su tuo bedančiu Benu. Jis buvo įsitikinęs, kad tas prekiautojas, kontrabandininkas, aukso ieškotojas ir, kaip matyt, vėtytas ir mėtytas sukčius būtinai paklus jam, Rudajam Džimui. Mintis apie krautuvę, kurią turėtų atidaryti Najobreroje tas bedantis juočkis, jam atėjo į galvą staiga, bet nepasakytum, kad šiaip sau, be jokio ryšio. Jodamas į Juoduosius kalnūs, jis pastebėjo, jog atkampiose pasienio provincijose nėra kur nusipirkti būtiniausių dalykų. Ir čia kaip tik galėtų padėti koks apsukrus verteiva, kaip, pavyzdžiui, Benas. Tik jis turėtų būti atsargus ir nekaišioti kur nereikia nosies. Bet jam tikriausiai jau praėjo noras pačiam leistis į nuotykius.

Taip, Benas dabar buvo jo rankose, o valdžia naudotis Džimas mokėjo iš pat mažų dienų, visi jo vienmečiai jo klausydavo ir bijodavo, nes jis buvo suktas, stiprus ir neturėjo jokių skrupulų. Jis džiaugėsi savo pikta galia, bet kartu niekaip negalėjo atsikratyti nemalonios minties, kad nieko nerado nei oloje, nei upės smėlyje. Nė kruopelytės aukso! O juk sklido kalbos, jog ten slypi neapsakomi lobiai, ir jis norėjo būti pirmas... turėjo būti pirmas... ir bus pirmas! Jis vienas. Dabar čia jo valdos.

Šitaip nusprendęs, jis padarė netikėtą dalyką, kuris, rodos, visai nesiderino su ką tik jo puoselėta mintimi: išsuko arklį iš miško ir kuo ramiausiai nujojo indėnų vilkstinės paliktomis pėdomis.

PRIEŠIŠKI KAIMYNAI

Ir antrą dieną Lokės giminė traukė į pietus. Harka sėdėjo ant savo eikliojo keršio ir vis dairėsi aplinkui. Bet labiausiai jis žiūrėjo į pietų pusę, kur plytėjo nauji medžioklės plotai: ten jie tikėjosi aptikti bizonų ir vėl pagaliau pasisotinti. Visi jojo tylėdami. Kiekvienas buvo paskendęs savo mintyse. Aukštai danguje skriejo ratus kažkoks plėšrūnas paukštis. Apie pietus Havandšita ir Matotaupa pasuko labiau į dešinę, ir tolumoj pasirodė Uolinių kalnų kontūrai su spindinčiomis, saulės apšviestomis sniego kepurėmis.

Ligi saulės laidos jie įveikė penkiasdešimt septynių kilometrų kelią. Vyrai, moterys ir vaikai nesižavėjo raudonu saulės rutuliu, kuris prieš pasislėpdamas už horizonto dar kartą užliejo savo spinduliais dangų ir prerijas. Jie žvarbo nuo šalčio, kuris atėjo kartu su tamsa, moterys ir mergaitės sukosi greitai ir mikliai, kaip visada, skubėdamos pastatyti trisdešimt palapinių, kurios pavargusiems žmonėms žadėjo ramybę ir poilsį.

Indėnai, susisupę į odines antklodes, tuoj pat sumigo ir pabudo tik tada, kai rytuose visu gražumu sutvisko pirmieji saulės spinduliai. Šį kartą jie irgi nakvojo netoli upeliuko, ir ryto metą paaiškėjo, kad čia yra dvi vietos, tinkamos maudytis. Prie vienos nuėjo moterys ir mergaitės, prie kitos — vyrai ir berniukai. Harka labai apgailestavo, kad netgi dabar, pavasarį, vanduo upelyje toks seklus, jog neįmanoma plaukioti. Vasarą šis upelis tikriausiai visai išdžiūdavo. Atsigulęs į srovę, Harka pliuškenosi ir taškėsi su savo jaunesniuoju broliuku Harpstena. Išsimaudę vaikai išsitrynė kūną smėliu ir išsitepė lokio taukais; nuo to oda pasidarydavo minkšta ir nebijodavo saulės, vėjo ir šalčio. Sugrįžę į palapinę, jie gavo vilkienos; mėsa buvo neskani, bet vis geriau, negu nieko.

Po pusryčių, prieš leidžiantis į kelionę, dar liko valandėlė laisvo laiko. Untšida, senelė, sėdėjo prie ugniakuro ir rūšiavo žoleles, kurių buvo prisirinkusi upelio pakrantėje. Harka su savo sesute Uinona sėdėjo ir žiūrėjo. Senelė aiškino vaikams, ką kurios žolelės gydo: šitos, sakė ji, tinka dėti ant atviros žaizdos, anos padeda žaizdai surandėti. Uinona labai atidžiai klausėsi, nes ji norėjo tapti tokia pat gerbiama žiniuone, kaip ir senelė. Harka buvo ne toks kantrus ir paklausė Untšidą, ar tik ji nemano, kad jų giminės kariams netrukus prireiks tų žolelių žaizdoms gydyti.

— Tu skaitai mano mintis, Harka Vilko Nugalėtojau, — atsakė Matotaupos motina. — Mes einame į tą pusę, kur apie pietus būna saulė. Bet ten gyvena dakotų priešai pauniai. Jie irgi medžioja bizonus, ir jeigu mes juos sutiksime, mūsų vyrai turės kautis.

— Tėvas sakė, kad dakotų žemės siekia iki Didžiosios Upės, ir pauniai neturi teisės jos peržengti!

— Šitaip sako dakotų vadai ir kariai. Paunių vadai ir kariai yra kitokios nuomonės apie medžioklės plotų ribas.

Untšida norėjo dar kažką sakyti, bet nutilo, nes į palapinę įėjo susijaudinusi motina ir pranešė, kad netoli stovyklos žvalgai aptikę svetimus pėdsakus.

Harka tuoj pat išrūko į lauką. Jis norėjo smulkiau žinoti, kas tai per pėdsakai.

Čia jis pamatė, kaip Matotaupa ir Saulės Lietus buvo beeiną pas Havandšitą, bet netoli jo palapinės sustojo. Saulės Lietus ėmė kažką aiškinti vadui, lyg norėdamas primesti jam savo nuomonę, kol dar neprasidėjo pasitarimas pas burtininką. Tačiau, iš visko sprendžiant, Matotaupa nenorėjo su juo sutikti. Galų gale jie liovėsi ginčijęsi ir abu kartu įėjo į burtininko būstą. Dabar Harka jų jau nebematė.

Berniukas pasistiepė ant pirštų galų, nežinodamas, ar jam grįžti į savo palapinę, ar susiieškoti Četaną, ar prisidėti prie kelių Jaunųjų Šunų. Bet ilgai galvoti nereikėjo, nes staiga iš kažkur atsirado Četanas.

— Ko tu čia stovi lyg bizonas, atitrūkęs nuo kaimenės? — paklausė jis Harką.

— Jie tariasi Havandšitos palapinėje.

— Žinai dėl ko?

— Dėl pėdsakų, — spėjo Harka.

— O ką tu manai?

— Mūsų žvalgai aptiko pėdsakus. Ką aš galiu manyti, nieko nematęs? Pirma reikia pamatyti pėdsakus, o tada jau galima ką nors galvoti.