Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Netrukus palapinės buvo sutvarkytos, ir vilkstinė vėl patraukė į žygį. Visi buvo labai susirūpinę, nors niekas netarė nė žodžio. Kiekvienas karys laikė rankoje po dvi tris strėles, kad galėtų jas tuoj pat paleisti, jeigu pasirodytų priešas. Kartais kuris nors mosteldavo smogiamuoju ir svaidomuoju ginklu, padarytu iš žilvičių vytelių, — sulenktų vytelių galai buvo suristi, o kilpoje taip jų įdėtas kiaušinio formos akmuo. Jeigu su šitokia lanksčia kuoka pataikydavai priešui per galvą, tai teis daugiau jau nesikeldavo.

Harka neišsitraukė savo medžioklinių strėlių iš saidoko. Kovinių strėlių su užkarpa gale jis dar neturėjo. Be to, ir negražu būtų mėgdžioti tikrus karius. Bet jis buvo pasiryžęs nesnausti, jeigu koks priešas kėsintųsi į moteris ar vaikus. Berniukas jojo šalia motinos ir sesers, kurios abi sėdėjo ant vieno arklio.

Nepraėjo nė pusvalandžio, ir staiga nuaidėjo perspėjantys žvalgų šūksniai. Nors saugumo sumetimais buvo sutarta duoti signalą, mėgdžiojant strazdo švilpavimą, tačiau žvalgai nesilaikė šito susitarimo. Tai rodė, kad dabar jiems daug svarbiau kuo greičiau pranešti apie gresiantį pavojų, negu žiūrėti atsargumo. Šūksniai aidėjo vis arčiau ir arčiau. Matyt, žvalgai labai skubėjo grįžti į vilkstinę, Harka atidžiai klausėsi ir vis žvilgčiojo į tėvą, išdidų raitą karo vadą, kuris skyrėsi iš kitų, nes jam ant galvos plevėsavo karo erelio plunksnos. Visi laukė Matotaupos įsakymo. Niekas neabejojo, kad teks susiremti su priešu.

Pirmas iš grįžtančių žvalgų ant kalvos pasirodė Saulės Lietus. Iš visos jo laikysenos buvo galima spręsti, kad jis baisiai pailsęs. Matyt, jojo lyg patrakęs, tartum čia būtų sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas. Iš jo ženklų visi suprato, koks gresia pavojus: artėja daugiau kaip šešiasdešimt raitų paunių, ir, reikia manyti, anaiptol ne draugiški ketinimai juos čia veda. Vos tiktai Saulės Lietus perdavė šią nebylią žinią, vėl iš visų pusių pasigirdo perspėjantys žvalgų šūksniai. Visi vyrai ir paaugliai— kas tekinas, kas šuoliuodamas ant arklio — lėkė atgal iš žvalgybos, skubėdami įsijungti į karių ir gynėjų gretas. Dabar jie čia buvo labai reikalingi.

Išgirdęs naują triukšmą, Harka sukluso. Tie garsai sklido dar iš tolo, bet jie artėjo, ir nebuvo jokios abejonės, kad tai dunda žemė nuo šuoliais lekiančių raitelių būrio. Priešai, apie kuriuos pranešė žvalgai, netrukus bus čia.

Vadui paliepus, moterys pasiėmė vaikus su savim ir atkabino valkčius: geriau jau prarasti palapinę ir visą mantą, negu gyvybę. Be ryšulių jos su vaikais galėtų greičiau gelbėtis, jeigu prispirtų bėda. Džiovintą bizonų mėsą ir džiovintas šaknis bei uogas, tas neliečiamas maisto atsargas, jos visą laiką nešiojosi su savimi odiniuose maišeliuose.

Grėsmingas triukšmas nepaprastai sparčiai artėjo. Plynu lauku priešo mustangai lėkė visu greičiu. Harka, pasilikęs su moterimis ir vaikais, įtemptai žvelgė į vakarus. Iš ten buvo girdėti šuoliuojančių raitelių dundėjimas. Netrukus kalvos viršūnėje pasirodė priešai, išsiskleidę darnia linija. Nors jie buvo dar gana toli, tačiau aštri ir pastabi medžiotojų akis aiškiai matė, kaip jie ragina arklius ir grėsmingai mojuoja ietimis.

Iš lankę dar neįmanomą buvo jų pasiekti.

Ir staiga atsitiko baisus dalykas. Pasigirdo kažkoks keistas pokštelėjimas, kokio Harka kaip gyvas dar nebuvo girdėjęs. Harkos motina stvėrėsi už krūtinės ir loštelėjo atgal, lyg kas būtų ją parbloškęs. Pavadis iškrito jai iš rankų. Harka tuoj pat prijojo padėti. Tačiau motina užgesusiomis akimis susmuko jam į glėbį, ir berniukas suprato, kad ji nebegyva. Nebegalėdamas jos išlaikyti, jis nušoko žemėn, kairiąją ranką perkišo per savo arklio pavadį, vargais negalais nukėlė ją ir paguldė į žolę. Nors jam nebuvo kada gerai įsižiūrėti, kaip ji dabar atrodė, tačiau ši akimirka įstrigo atmintin visam gyvenimui. Iš krūtinės tekėjo plonytė kraujo srovelė. Gražus, dar jaunas veidas buvo be gyvybės ženklų.

Uinona garsiai suriko ir taip pat buvo bešokanti nuo arklio, bet Harka ją sudraudė ir liepė joti prie kitų moterų. Jis pats tuoj vėl užšoko ant savo keršio. Akys degte degė, bet iš jų neištryško nė viena ašarą. Vėl pasigirdo pokštelėjimas, taip pat kaip ir pirmą kartą, ir Harka išgirdo, kaip kažkas suzvimbė ore.

— Macavakenas! Macavakenas! — suriko Saulės Lietus. Tai reiškė: paslaptingoji geležis.

Harka išsigando, bet kartu jį pagavo baisus pyktis, kad priešas nužudė jo motiną. Jis pažvelgė į tėvą ir kitus karius — jie turi atkeršyti už motinos mirtį.

O priešai jau buvo visai arti, juos galėjai pasiekti strėle iš lanko. Tačiau niekas nešaudė, buvo aišku, kad kariai nusprendė pasitikti priešą ant arklių. Lokės giminės vyrai taip pat išsiskleidė į vieną liniją. Abi pusės gerai matė viena kitą ir galėjo suskaičiuoti, kokios katros jėgos. Keturiasdešimt du dakotų kariai stovėjo priešais šešiasdešimt septynis paunius.

Lokės giminės vyrai turėjo gerai žiūrėti, kad pranašesnės priešo jėgos neužkluptų jų iš sparnų.

Harka nenuleido akių nuo priešų būrio. Pauniai, kaip ir dakotai šiuo metu, stodami į mūšį, buvo tik su šlaunų prijuostėmis. Taukais ištepta oda blizgėjo saulėje. Raudonais dažais išmarginti veidai atrodė gana karingai. Pakaušiai buvo plikai nuskusti, ne taip kaip dakotų, kurie nešiojo ilgus plaukus. Tik pačiame viršugalvyje iššaukiančiai plaikstėsi nedidelė skalpo sruoga. Kai kurie jau tempė lankus ir dėjosi strėles, kiti vėl grėsmingai mojavo ietimis.

Harka akimis ieškojo priešų vado ir netrukus atpažino jį: jis buvo su erelio plunksnomis ant galvos, o rankoje laikė tą pavojingą ginklą, kuriuo nužudė motiną. Tai buvo ilgas vamzdis su didele medine rankena, ir Harka matė, kaip priešų vadas kažką grūda lazda į jo vidų. Berniukas čia pirmą kartą išvydo šaunamąjį ginklą, per vamzdį užtaisomą šautuvą.

Atsakydamas į paunių šūvį, Matotaupa šaižiu balsu suriko:

— Hi-jip-jip-jip-hi-jaah!

Tai buvo dakotų karo šūkis.

Visi Lokės giminės kariai pastvėrė jį, ir riksmas nubangavo tyliu prerijų oru lyg vėjo gūsis vandens paviršiumi. Priešai atsakė tokiu pat riksmu, ir abiejų pusių šūksmai susiliejo į vientisą riaumojimą. Šunys skalijo ir kaukė, dar labiau didindami bendrą triukšmą.

— Ak jūs, šunys, pauniai! — sušuko Saulės Lietus, perrėkdamas tą neartikuliuotų garsų maišalynę. — Nemanykit, kad išgąsdinsit mus su tuo savo macavakenu! Ech jūs, bailiai ir nususę šunys! Jūs, moterų žudikai! Eikšekit! Mes jums parodysime, kaip kovoja vyrai!

— Ei jūs, suskretėliai iš Oglalos grupės! — iššaukiamai atsiliepė paunių vadas. — Eikit sau, iš kur atėję, jei ne, mes parodysime jums kelią atgal! Jūsų kasos papuoš mūsų trofėjų lazdas, o jūs patys inkšdami išsislapstysite po olas, kaip kokie prerijų šuniūkščiai!

Po tų žodžių vėl nuskambėjo karingas riksmas, kuriuo kiekvienas stengėsi padrąsinti save ir išgąsdinti priešą.

Paunių vadas vėl įvarė į vamzdį kulką ir jau buvo bekeliąs prie skruosto šautuvą. Bet Matotaupa, nieko nelaukdamas, paspaudė savo keršį, ir tas kiek įkabindamas pasileido į priešo pusę.

Visi suprato, kad pirmiausia reikia nutildyti tą paslaptingą ginklą, su kuriuo priešo vadas galėjo iš tokio tolimo atstumo nušauti žmogų, o jeigu pasisektų jį pagrobti, tai būtų laimė! Visi baisiausiai įsitempę žiūrėjo į Matotaupą. Dar nespėjus pauniui iššauti, Matotaupa jodamas paleido ietį.

Ietis įsmigo pauniui į petį. Jis loštelėjo atgal, išmetė iš rankų šautuvą ir vos nenusirito aukštielninkas nuo arklio, bet atskubėjęs į pagalbą raitelis spėjo jį sulaikyti. Matotaupa, dabar jau lydimas Senosios Antilopės, Varno ir jo vyresniojo sūnaus, veržėsi į priekį, pasiryžęs galutinai pribaigti priešininką. Padėti savo vadui ir apsaugoti jo brangų ginklą iš paunių pusės taip pat atskubėjo keli kariai. Taigi raitelių linijos pakriko. Saulės Lietus, pasinaudojęs ta proga, greitai prasiveržė su keliais kariais pro atsiradusį plyšį ir užpuolė paunius iš užnugario. Pakirstas jo plunksnuotos strėlės, vienas paunis nusirito nuo arklio. Džiaugsmingas dakotų riksmas palydėjo pirmąją kovos sėkmę.