Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

— Iš vandens, vyruti. Ar čia yra koks išėjimas?

— Būti tai yra, tik kažin ar aš panorėsiu tave iš čia išleisti!

Balana vėl užgeso. Žmogus dar spėjo pamatyti, kad tas kitas turi peilį. Dabar vėl buvo visiškai tamsu, baisiai tamsu.

— O kodėl tu turėtum manęs neišleisti? — paklausė jis prikimusiu iš susijaudinimo balsu.

— O kas man iš to, jeigu tave išleisiu, tu prakeiktas landūne ir urvinis šliuže, varliagyvi tu! Ko tau čia prireikė?

Tamsoje šis stiprus ir aštrus balsas skambėjo dar aštriau ir grėsmingiau. Žmogaus dabar nebuvo matyti, bet peilis, kurį šis turėjo, taip ir stovėjo akyse, ir tas balsas, tas sklindantis iš tamsos balsas nieko gero nežadėjo.

— Aš nežinojau, kad čia tavo ola, — tarė teisindamasis varvanosis.

— Tai dabar žinosi! Ko tu čia ieškojai?

— Nieko... nieko neieškojau.

— Nemeluok, šunsnuki, jeigu tau brangi gyvybė. Aukso ieškojai! Kur jis?

— Aš nieko neturiu... nieko...

— Kur tu jį matei?

— Aš nieko neradau...

— Na palauk, aš tave išmokysiu sakyti teisybę. Lik sveikas! Aš einu. Tik jau nesumanyk paskui mane slinkti, jeigu nenori palydėti galvos. Pastipk sau čia. Sėkmės! — Ir lyg pasisuko eiti.

— Žmogau, žmogau, pasigailėk gi! Aš nieko neturiu, nieko nemačiau, aš pasakysiu viską, padarysiu viską!

— Kvailys tu. Eikš! Tu man viską prisipažinsi!

— Viską, viską...

Pasigirdo piktas juokas.

— Na tai eikš!

Jis vargais negalais apsisuko siaurame urve, ir tada abu nuslinko vienas paskui kitą. Jie šliaužė ir kopė gana ilgai, atrodė, kad tam keliui nebus, galo. Pagaliau prieš akis sudūlavo neaiški prieblanda, tai buvo iš tikrųjų dienos šviesos atspindys. Varvanosis suriko iš džiaugsmo.

— Užčiaupk kakarinę, idiote, miške — dakotai!

— Žinau, o mielas dangau, ir tyliu.

— Ar tau mielas ar nemielas dangus, man nesvarbu, bet jeigu nenori tuoj pat atsidurti pragare, tai geriau prikąsk liežuvį.

Varvanosis išlindo pro olos angą, apraizgytą medžių šaknimis ir užgožtą šakų. Visiškai išsimušęs iš jėgų, jis parkrito ant žemės, bet čia pajuto į save įsmeigtą tiriamą žvilgsnį ir sudrebėjo.

— Štai ir guli bejėgis kaip koks nuluptas bizonas. Tai gal dabar pagaliau pasakysi, ko čia ieškojai?

Varvanosiui iš baimės ir pykčio ištryško ašaros.

— Aukso... bet nieko neradau.

— Aukso! O kas tau liepė čia ieškoti aukso? A?

— Ak, pasklido tokios kalbos... o mano prekyba nekaip ėjo.

— Kokia prekyba?

— Kailiais ir degtine.

— Galėjai ir toliau sau ją varyti, tai pats tinkamiausias darbas tokiems kvailiams, kaip tu! O kurgi tu palikai visus savo dantis? A?

— Minesotoje, sere, pas dakotus. Pereitais metais.

— Koks aš tau seras, tuščiagalvi tu!

Varvanosis vargais negalais atsisėdo. Truputį aprimęs, jis žiūrėjo į tą priešais stovintį žmogų. Tai buvo jaunas vyras, tikriausiai ne vyresnis kaip dvidešimt dvejų ar dvidešimt trejų metų, rudaplaukis, vėjo nugairintu liesu, prakauliu veidu. Jo lūpos buvo piktai sučiauptos. Varvanosis nusprendė, kad su šituo žmogumi reikia būti atsargiam. Po nepavykusio apsilankymo oloje jis nenorėjo galų gale dar prakišti ir savo gyvybę.

— Tik tokios kalbos pasklido, — pradėjo jis vėl. — Neaiškios kaip vėjas, kuris nežino, iš kur ateina ir kur nueina, tik tiek, kad kažkur apie Juoduosius kalnus galima esą kai ko rasti, bet aš savo akimis nemačiau nė vieno, kuris būtų ką turėjęs. O per tą prakeiktą dakotų sukilimą pereitais metais jie sugriovė mano krautuvę Minesotoje ir išmušė man dantis... tad norėjau pažiūrėti... na taigi...

— ...manei, gal čia dakotai taikus? Galiu tave perspėti, mielasis! Jie pasirašė sutartį, kad tas kraštas visiems laikams jiems vieniems priklauso, ir jeigu tu, baltasis, pasirodysi jiems, jie tave kuo ramiausiai nukankins ir be jokių sąžinės priekaištų suspirgins ant ugnies. O tavo skalpas kybos ant karties.

— Visai neketinu lįsti į jų žabangas.

— Ketini ar neketini, o jau vos nepakliuvai jiems į nagus. Kurgi tu palikai savo aulinius batus, a?

— Aulinius batus?

— Neapsimesk kvailiu, šito aš negaliu pakęsti, tik bereikalingai gaišini laiką. Užtektinai pritrypei pėdų ten miške ant samanų.

Varvanosis išsigando.

— Aš palikau pėdsakus?

— Tikrus dramblio pėdsakus, mano mielasis. Ir paskui tu įlindai į olą?

— Taip...

— Ir ten tu nieko nesutikai? Be manęs galų gale?

— Sutikau...

— Laimė, kad dar prisipažįsti. Kaipgi ten buvo?

— Gerai nė nežinau — baisu buvo. Aš norėjau įveikti požeminio upelio atšaką, bet vanduo pradėjo nešti žemyn. Norėjau ko nors įsitverti ir tamsoje užgriebiau kažkokį žmogų... na taigi... bet tas tipas ištrūko ir visai nedraugiškai spyrė man koja, tada aš su vandens srautu nulėkiau žemyn.

— Aha... hm, hm... cha, cha... neblogai... ir juokinga. Šiaip ar taip, aš tau duosiu gerą patarimą, mano mielasis: dink iš šios apylinkės, mauk kiek tavo mustango kojos neša.

— Aš nežinau, ar tebeturiu dar arklį.

— Užtat aš žinau, aš jį turiu. Tu sėsi ant jo ir dumsi iš čia, ir jeigu dar nors vieną vienintelį kartą pasirodysi šiuose miškuose, tai žinok, kad gyvas nebesugrįši. Supratai? Čia mano rajonas.

— Supratau. Tavo rajonas.

— Aš už tave gudresnis. Pastebėjai?

— Pastebėjau.

— Tai taip ir žinok. Aš grąžinu tau arklį, tokių stipenų man nereikia, ir tu leidiesi į kelionę... kaip tu vadiniesi?

— Benas.

— Gal pasakyti tau gerą verslą?

Benas giliai atsikvėpė ir akies krašteliu dėkingas žvilgtelėjo į savo išgelbėtoją.

— Pasakyk.

— Jok į Najobrerą ir atidaryk ten krautuvę. Tai vietovė su ateitim. Aš parūpinsiu tau pradžiai klientų, kad vėl galėtum atsistoti ant kojų. Žiūrėk, kad visados turėtumei parako ir švino, na ir degtinės... tada tave lankys medžiotojai ir indėnai, o kartu ir kailiai plauks.

— Bet indėnai...

— Aš jau sakiau tau, kad tu idiotas. Tu negali čia šniukštinėti po jų prerijas ir miškus, kai jie patys badauja— kas kas, tik jau ne tu, — bet jeigu tu jiems pardavinėsi paraką ir šviną...

— Taip, taip, taip... bet ar truputį ne per greitai?..

— Mano rankose viskas eina greitai, ir gyvenimas, ir mirtis, įsidėmėk tai. — Vadinasi, tu sutinki?

— Pamėginsiu.

— Pasikliauji mano draugyste, tuščiagalvi tu?

— Labai.

— Tai tavo laimė. Eime!

Pusiau apsvaigęs vilkosi Benas per mišką. Kelias, kuriuo jį vedė nepažįstamasis, buvo ilgas ir sunkus. Išvargęs jis dažnai klupinėjo, nes jo pečius jau slėgė keturiasdešimt žiemų ir vasarų, o ir normaliomis sąlygomis būtų buvę sunku lygintis su tuo jaunu rudaplaukiu. Kai pagaliau jie pasiekė arklius, Benas tuoj pat atrišo balnamaišį ir godžiai čiupo gabalą džiovintos mėsos iš savo atsargų.

— Tai aš tau palikau, — pašaipiai tarė rudaplaukis, — o dabar nešdinkis iš čia!

— Aš neturiu jokio ginklo...

— O kas man darbo — nereikėjo jo pamesti! Na, spausk iš čia ir kad man daugiau akių nerodytum Juoduosiuose kalnuose, supratai?

— Supratau.

Benas giliai atsiduso. Paskui užsėdo ant savo arklio ir atsargiai nujojo per mišką — kai tik pasieks prerijas, tuoj spruks iš čia į pietryčius. Su permirkusiais drabužiais jam buvo baisiai šalta, bet jis galvojo tik viena: kaip greičiau ištrūkti iš to rudaplaukio nagų. Tas vyrukas įvarė jam gerokai baimės, tačiau širdies gilumoje jis buvo tvirtai nusprendęs paklausyti jo patarimo ir atidaryti Najobreroje krautuvę. Su šitokiu velnio vaiku geriau sugyventi gražiuoju... o gal kartais Najobreroje iš tikrųjų jam pavyks vėl šiek tiek uždirbti ir nereikės šitaip rizikuoti, kaip toje oloje, kuri su savo klaidžiais labirintais ir srauniais vandenimis tikri spąstai žmogui.