Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Vilkai tuo metu išbėgiojo, tad arkliai jau nebebijojo grįžti atgal.

Bet kaip dabar atrodė stovykla! Ryto brėkšma, skelbianti saulės tekėjimą, leido viską aiškiai apžvelgti. Vilkai papjovė ir beveik sudraskė dvylika arklių. Kiti devyni arkliai buvo taip sukandžioti, kad vyrai turėjo juos pribaigti. Penkiolika gyvulių išvis dingo be žinios, matyt, ištrūko ir pabėgo. Didžiosios Lokės giminė iš šimto penkiasdešimt arklių neteko viso ketvirčio, tai buvo didelis nuostolis, ypač dabar, keliantis į naują vietą.

Indėnai suvarė arklius į krūvą kitame stovyklos gale ir vėl supančiojo, nes, užuosdami kraujo kvapą, jie vis negalėjo nurimti. Moterys parnešė negyvų gyvulių mėsą. Havandšita ir Matotaupa padalijo ją visoms palapinėms, žiūrėdami, kiek kurioje yra burnų. Mažesnius gabaliukus išalkę žmonės tuoj pat suvalgė žalius.

Harka vėl pririšo tėvo eržilą priešais palapinę ir dabar vaikščiojo aplink, apžiūrinėdamas negyvus vilkus ir nakties įvykių pėdsakus. Jis surado vilką, kurį pats buvo nudėjęs, ir nusipjovė jo ausis kaip pergalės ženklą. Harpstena, jaunesnysis broliukas, stovėjo šalimais ir stebėjosi. Harka mostelėjo jam ir, kai devynmetis berniukas priėjo, parodė jam pėdas ir papasakojo viską apie grumtynes su vilkais, kad jaunėlis galėtų šio to pasimokyti. Paskui dar kartą apžiūrėjo nudėtus vilkus. To didžiulio žvėries, kurį jis netoliese matė pavojingiausią grumtynių akimirką, čia nebuvo. Berniukai atsargiai pasekė vilko pėdas. Jas nesunku buvo atskirti. Plėšrūno letenos buvo didžiulės, ir bėgo jis didesniais šuoliais negu kiti. Jam pavyko pasprukti.

— Tas dičkis — visų vilkų vadas — paaiškino Harka broliukui. — Iš jo pėdų matyti, kaip jis vedė rują ir kaip padalijo ją į dvi dalis, norėdamas mus gudrumu įveikti. Daug vilkų krito, bet kiti pasisotino, nors ir nėra bizonų.

Viską apžiūrėję, berniukai sugrįžo į tėvo palapinę. Čia jie rado Četaną ir Šonką, raudonuojančius priešais Matotaupą. Harka mielai būtų tuoj pat vėl išsivedęs Harpsteną, nes nenorėjo, kad jaunesnysis broliukas girdėtų, kaip baramas Četanas, Harkos vyresnysis draugas. Bet buvo po laiko — Harpstena jau nubėgo pas motiną palapinės gilumon, tad Harka irgi pasiliko ir klausėsi, kaip tėvas bara abu vaikinus.

— Jūs pasielgėt kaip mažos mergaitės, kurios nemoka valdytis, — kalbėjo karo vadas, ir tai buvo didžiausias išbarimas, koks tik galėjo būti. — Palikote arklius, norėdami pelnyti vilko ausis, tinote, kąs paskui atsitiko. Didžiosios Lokės kariai mano, kad jūs neverti nešioti nudėtų vilkų ausis.

Harka labai gailėjo savo draugo Četano. Kokia gėda! Četanas turės atlikti daug drąsių ir gerai apgalvotų žygių, kol nuplaus savo gėdą. Žinoma, tas pats buvo ir Šonkai, bet apie jį Harka negalvojo. Jis nusisuko, lyg nieko nebūtų matęs ir girdėjęs. Nenorėjo, kad Četanas jaustųsi pažemintas vienuolikmečio berniuko akyse.

Išblyškę, prikandę lūpas, abu vaikinai išėjo iš vado palapinės. Matotaupa išdėjo juos tokiais žodžiais, kad jie šito dieną naktį neužmirš, kol neišpirks savo kaltės kilniais žygiais.

Matotaupa davė ženklą ruoštis į kelią.

Moterys kaip mat sudorojo trisdešimt palapinių. Kai kuriems vaikams teko joti kartu su motinomis arba tenkintis vieta valkčiuose, nes trūko arklių. Kelios moterys ėjo pėsčios, kaip ir Havandšita.

Tačiau Harka, Vilko Nugalėtojas, galėjo vėl sėsti ant savo eikliojo keršio; kaip tikras karys jis jojo ilgoje eilėje šalia nešulinių arklių.

VIENAS OLOJE

Tą rytą, kai Didžiosios Lokės giminę užklupo audra ir ji turėjo kelioms valandoms atidėti savo kelionę, oloje kalno šlaite štai kas atsitiko.

Kalno gilumoj, kur buvo tamsu, nors į akį durk, dusdamas nuo tvankaus oro, sujudėjo žmogus. Jo odinė striukė ir odinės kelnės buvo kiaurai permirkę vandeniu, basos kojos ir plaukai — šlaput šlaputėliai. Jis kiūtojo beveik stačiai kylančios urvo atšakos įlinkyje ir švokšdamas skubiai grabaliojo savo nepatogaus būsto sienas. Kiek giliau kalno kiaurymėje garmėjo vanduo, ir nuo jo šniokštimo žmogui tiesiog galva plyšo. Iš to požeminio upelio jis ką tik išsikapstė, nors ir pats dar gerai nežinojo kaip. Bet dabar vėl jautėsi atsipeikėjęs, vėl galėjo laisviau kvėpuoti. Kūnas buvo visas sudaužytas — skaudėjo galvą, pečius, kelius. Kliokiantis vanduo neseniai žaidė su juo lyg su kokiu akmeniu; trankė į uolų sienas, svaidė į gelmes. Pametė jis šautuvą, pametė skrybėlę, peilį, skiltuvas sušlapo. Dabar jis nieko daugiau neturėjo, tik apgailėtiną gyvybę ir permirkusius drabužius ant kūno, — ir visa tai dar kalno viduje, be mažiausios nuovokos, kaip iš čia išsikrapštyti į dienos šviesą.

Žmogus sukaupė savo valią, pasistengė ramiai kvėpuoti ir viską gerai apsvarstyti.

Vanduo nunešė jį žemyn, vadinasi, anga, pro kurią jis pateko į olą, buvo kažkur viršuje. Tiesiu keliu ten neišsikapstysi, nes eiti prieš srovę ir įveikti požeminį krioklį neįmanoma. Liko tik viena išeitis — kopti ta olos atšaka, kurioje jis dabar kiūtojo, ir pažiūrėti, kur ji toliau veda. Šitokia perspektyva per daug nedžiugino, jis buvo pavargęs, bet, antra vertus, neturėjo jokių maisto produktų, ir jeigu iš viso dar buvo kokia viltis, tai reikėjo nedelsiant leistis šiuo pavojingu keliu. Numirti iš troškulio nenumirs, nes vandens prisirijo daugiau, negu reikia.

Žmogus dar kartą apsigrabaliojo rankomis ir basomis kojomis, o paskui, dešine ir kaire atsiremdamas į siauro urvo sienas, ėmė pamažu slinkti aukštyn. Šitaip kopti buvo gana sunku. Jis nežinojo, diena dabar ar naktis ir kiek laiko praėjo, kai šitaip plūkiasi. Nebūtų galėjęs tikrai pasakyti, ir kiek jau pasislinko aukštyn. Bet kad kilo į viršų, tai buvo aišku. Pamažu urvas pasidarė nebe toks status, ir jis galėjo greičiau varytis į priekį.

Tai jį padrąsino. Sukaupęs visas jėgas, be paliovos kopė toliau. Kai urvas pagaliau persiskyrė į dvi dalis, žmogus tiesiog nežinojo, į kurią pusę jam toliau kopti. Pagaliau padarė tą, ką ir kiekvienas jo vietoj būtų daręs: pasirinko kelią, kuris buvo platesnis ir kuriuo buvo lengviau judėti į priekį. Kankinamas baimės, kad tas urvas gali kur nors pasibaigti aklaviete, jis slinko tolyn ir tolyn. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, ir, nors buvo permirkęs vandeniu, jį mušė prakaitas.

Ūmai krūtinę užliejo viltis, ji tiesiog sukrėtė jį savo netikėtumu nelyginant koks smarkus išgąstis. Jam pasirodė, kad oloje sumirgėjo šviesa; žmogus greit užsidengė ranka akis, paskui vėl atsimerkė, norėdamas įsitikinti, ar čia tikrovė, ar čia sapnas. Ne, jis nesapnavo. Blausioje šviesoje buvo matyti olos sienos ir jo paties ranka. Žmogus jau buvo bepuoląs į priekį, kiek tiktai jam leido siauras urvas, bet staiga sustojo lyg įbestas. Tai, ką jis pamatė, buvo ne dienos šviesa, o kažkoks ugnies atšvaitas.

Ugnies atšvaitas šitoje oloje!

Žmogus negalėjo pajudėti iš vietos, tik spoksojo į tą mįslingą šviesą.

Oloje tartum kas sušlamėjo. Gal čia yra dar koks žmogus? Nejau tai įmanoma? Baisu buvo ir kvėpuoti.

Paskui jis pamatė į save įsmeigtą kažkieno žvilgsnį. Pastebėjo du pirštus, laikančius nedidelę degančią balaną, ir mirgančioje balanos šviesoje kažkokį veidą, seną ar jauną, šito jis nežinojo, bet tai buvo žmogaus, vyro, veidas, ir tas kitas atrodė ne mažiau nustebęs kaip ir jis pats.

— Po šimts velnių! — nusikeikė tas kitas, ir jo balsas nuskambėjo oloje labai keistai.

— Po velnių! — atsiliepė varvanosis.

— Po perkūnais, iš kurgi tu čia atsiradai, juodaplauki slieke?