Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Šonka jo nesivijo. Jis stovėjo ir žiūrėjo, kur išners Harka. Rankoje laikė akmenį.

Dabar Harka suprato, kad per daug užsibrėžė. Polaidžio vanduo buvo baisiai šaltas, jis tiesiog žnaibyte žnaibė kūną, ir jaunajam plaukikui netrukus pradėjo stingti rankos ir kojos. Bet jis iš paskutiniųjų stengėsi, nenorėdamas iškilti iš vandens anksčiau, negu pasieks artimiausią posūkį — ten jis pasislėps už didžiulio uolos luito, kad nematytų Šonka, ir išlips į krantą. Šaltis tiesiog gniaužė širdį, alsinantis nuovargis stingdė sąnarius — rodos; paskęstum maloniam alpuly, panašiame į snaudulį, ir būtų gera gera. Bet pagalvojęs, kaip būtų kvaila prigerti bežaidžiant, berniukas pajuto naujų jėgų antplūdį ir, iš paskutiniųjų susiėmęs, pasivarė dar galiuką, kol pasiekė upės vingį. Dabar jis užčiuopė kojomis dugną, greitai išlipo iš vandens ir, visas šlapias, drebėdamas nuo šalčio, užsiglaudė už uolos luito. Iš čia buvo matyti, kaip Šonka su akmeniu rankoje pamažu eina smėlėtu ir akmenuotu paupiu žemyn. Jaunųjų Šunų būrys metė visus savo žaidimus— dabar jiems rūpėjo pasižiūrėti, kaip baigsis Harkos ir Šonkos kova. Kai kurie pasileido pakrante žemyn, norėdami iš arčiau viską matyti.

Šonka pasuko tiesiai prie uolos luito, už kurio kiūtojo Harka. Tikriausiai jis ketino pasilypėti ant to akmens ir pasidairyti, kur dingo jo priešininkas. Harka įtraukė galvą ir prisiplojo prie žemės. Dabar jis nebematė Šonkos, tik klausėsi ausis ištempęs.

Sparčiai temo, danguje jau sužibo pirmosios žvaigždės.

Harka pajuto, kaip Šonka užsilipo ant akmens. Tai buvo akimirka, kurios jis laukė. Greitai pašoko, stryktelėjo ant akmens, puolė nieko nenujaučiantį Šonką ir pargriovė. Abu nusirito į paupio smėlį. Harka išplėšė savo priešininkui iš plaukų varnos plunksnas ir, pergalingai šūkaudamas, pasileido į mišką. Dar garsiau džiūgavo ir klykavo Jaunieji Šunys, sveikindami savo vadą, galutinai nugalėjusį vyresnįjį berniuką.

Miške Harka sutiko savo draugą Četaną, kuris, balsu juokdamasis ir negailėdamas liaupsių, pasveikino jį su pergale.

Tuo tarpu Šonka atsikėlė. Su apsimestiniu abejingumu ir panieka praėjo pro berniukus ir apleido savo pralaimėjimo vietą. Tačiau jo širdyje virė pyktis, kad pasidavė Harkai. Kodėl taip atsitiko, jis ir pats gerai nežinojo. Juk buvo stiprus ir greitas. Jeigu jis nutvertų Harką, tam būtų ne juokas. Bet tas mažylis visada jį paimdavo gudrumu. Harka buvo nuovokesnis, mokėjo geriau kombinuoti, greičiau veikti — žinodavo, kaip netikėtai užklupti priešininką. Dažniausiai jis iš anksto atspėdavo, ką Šonka darys vienu ar kitu atveju, o šis niekados nenumatydavo, kaip elgsis Harka.

Šonka pamažu slinko ratu aplink palapinių kaimą ir laužė galvą, kaip jam atstatyti savo garbę ir pamokyti Harką. Jeigu jau patyrei kur nesėkmę, tai stenkis atsigriebti— toks jau buvo nerašytas indėnų jaunimo įstatymas.

Po ilgų svarstymų Šonka nusprendė šį vakarą nieko nedaryti. Geriau palauks, kol atsiras patogi proga, ir tada parodys tam vaikigaliui. Surūgęs parėjo jis į tėvo palapinę.

Čia viskas buvo po senovei, taip pat kaip ir rytą, kai Harka atėjęs pranešė, kas jiems nutiko oloje. Baltasis Bizonas karščiuodamas gulėjo savo patale. Iš palapinės gilumos išėjo motina ir ėmė kuždėtis su sūnumi. Ji buvo baisiausiai išsigandusi, kad Baltasis Bizonas nenumirtų. Gal jai dar kartą šauktis burtininko, kuris praėjusią naktį nieko negalėjo padėti? O gal verčiau duoti jam gerai išprakaituoti garinėje? Arba nueiti pas Untšidą, Matotaupos motiną, kuri iš visų kaimo moterų geriausiai pažįsta gydomąsias žoleles ir kaip žynė net karių labai vertinama?

Apie Untšidą Šonka nenorėjo nė girdėti, juk ji buvo iš Matotaupos ir Harkos palapinės, kurios šiandien jis labiau, nei bet kada, neapkentė. O burtininkas iš gretimos palapinės jam ir pačiam buvo kraupus. Bet garinė gal ir padėtų sergančiam tėvui. Šonka ne mažiau kaip motina bijojo, kad tėvas nenumirtų. Jam buvo penkiolika metų, jis jau dalyvaudavo bizonų medžioklėse, bet į karius dar nebuvo pakeltas. Ar jis vienas sugebėtų išmaitinti motiną ir save? Vargu. Vadinasi, jeigu tėvas numirtų, jis su motina turėtų pereiti į kitą palapinę ir gautų kitą tėvą. Vien apie tai pagalvojus, jį krėtė šiurpas. Štai kodėl jis taip drebėjo dėl tėvo gyvybės. Garinė turėtų padėti ligoniui.

Jis susupo ligonį į bizonų odos antklodę, ir motina tuoj pat išbėgo į palapinę, kur buvo įrengta garinė, pažiūrėti, ar neataušę ten akmenys. Ji rūpestingai sudėjo juos dar kartą į ugnį, o kai akmenys pakankamai įkaito ir jau buvo galima pilti ant jų vandenį, kartu su sūnumi atnešė Baltąjį Bizoną. Jie pasodino ligonį palapinėje, paskui motina užpylė ant akmenų vandens; palapinė tuoj pat privirto garų. Kai Baltasis Bizonas visas išprakaitavo, Šonka su motina nunešė jį prie upės ir panardino į šaltą vandenį. Tai buvo nuo seno įprastas būdas gydyti reumatizmu ir karštine sergančius ligonius. Baltąjį Bizoną nupurtė šiurpas, ir kai Šonka su motina ištraukė jį iš vandens, jo kūnas buvo visai suglebęs; baisingai išsigandęs berniukas suprato, kad tėvas nebegyvas.

Dar neatsipeikėjęs iš siaubo, Šonka kartu su motina nunešė mirusįjį atgal prie palapinės. Čia jie parinko stiprių dvišakių baslių ir įkalė juos į žemę netoli palapinės. Lavoną stipriai suvyturiavo į odinę antklodę ir pakabino ant baslių. Pagal indėnų papročius mirusysis neturėjo daugiau liesti žemės.

Tada Baltojo Bizono žmona pradėjo raudą, kuri skelbė šią liūdną žinią visam kaimui ir nedavė jam užmigti. Atsiliepdami į žmogaus aimanas, pratisais balsais kaukė šunys.

Harka su broliuku Harpstena gulėjo ant patiesalų tėvo palapinėje. Harpstena buvo jau įmigęs, bet Harka vis dar negalėjo akių sudėti. Jis girdėjo, kaip šnibždasi motina su senele. Tėvas dar nebuvo grįžęs; jis dalyvavo pasitarime pas Saulės Lietų.

Praėjusią naktį Harka tik paryčiais užmigo ant samanų prie šaltinio, bet dabar, palapinėje, jo vėl neėmė miegas. Jis galvojo apie olos paslaptį, kurios jam nepavyko sužinoti, apie pėdsakus, apie rytdienos žygį ir girdėjo, kaip prie Baltojo Bizono palapinės nuolat aidi moterų raudos. Baltasis Bizonas mirė.

Baltojo Bizono mirtis išgąsdino ir Harką. Rytoj rytą jie iškeliauja ieškoti naujų medžioklės plotų. Ten jie susidurs su naujais priešiškais kaimynais. O dabar jų giminė neteko narsaus ir sumanaus kario. Prie Baltojo Bizono palapinės vis dar aidėjo pratisas raudojimas, monotoniškas ir kraupus, tartum mėgdžiojantis vilkų kauksmą.

Harka sukluso, išgirdęs žingsnius, artėjančius prie palapinės. Grįžo tėvas. Kai jis įėjo į vidų ir atsigulė, Harka su palengvėjimu atsiduso. Iš pradžių jis dar girdėjo tėvo alsavimą, paskui ir pats kietai užmigo — pasinėrė į snaudulį, begalvodamas, kaip patekės saulė ir jie iškeliaus į nežinomas prerijas.

Bet po kelių valandų jį pažadino visai kas kita. Visą dieną pūtęs vėjas staiga virto audra. Jis siautėjo po plačias prerijas, gairino miškais apaugusius kalnus, švilpė medžių viršūnėse, plazdino net palapines ramioje miško pievoje; jų šonai išsipūtė, pušinės atramos virpėjo. Aukštai kalnuose poškėjo ir trinksėjo griūnantys ir eižėjantys medžiai. Tas triukšmas tuoj pat sukėlė ant kojų visą stovyklą. Miške vėjas guldyte guldė medžius. Harka greitai prisijuosė šlaunų prijuostę ir pažadino jaunesnįjį broliuką. Senelė jau buvo atsikėlusi. Motina kaip tik žadino Uinoną. Harka apsidairė, ieškodamas akimis tėvo, bet nerado — tikriausiai jis jau buvo išėjęs. Braškėjimas ir trinksėjimas dar labiau sustiprėjo. Atrodė, kad audra šluote šluoja ištisus kalnų šlaitus.