Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Greitai jie prijojo mišką ir palapinių kaimą. Čia nusėdo nuo mustangų, ir Harka su Četanu nuvedė visus tris arklius atgal į kaimenę. Po to pėsti leidosi prie šaltinio pas vadą Matotaupą. Kaip laukinės katės slinko per mišką— Harka priekyje, Saulės Lietus iš paskos, o pačiame gale Četanas.

Kai visi trys priartėjo prie tos vietos, kur netoliese turėjo būti šaltinis, Harka, kaip vadovas, pasidarė labai atsargus, nes iš savo patirties, jau tapusios instinktu, žinojo, kad visur, kur gali slypėti pavojus, reikia iš paskutiniųjų stengtis pačiam neišsiduoti. Slėpdamasis už medžių ir krūmų, vedė jis savo abu palydovus prie uolos iškyšulio kalno šlaite, iš kur buvo galima slapta mesti akį į šaltinį. Harka Kietasis Akmuo Nakties Akis labai džiaugėsi, pagalvojęs, kaip bus puiku, kai jis, tėvo nepastebėtas, nusigaus ten ir galės į jį žiūrėti iš savo slėptuvės. Paskui tėvas juokdamasis pagirs jį už tokį sumanumą.

Tačiau, kai Harka, gulėdamas tarp krūmų, metė pirmą žvilgsnį į kalnų šaltinį ir vandens skalaujamą skardį, jo mintys ir svajonės staiga išsisklaidė.

Šlaite, prie sraunaus, čiurlenančio šaltinio, tįsojo galinga Matotaupos figūra; gulėjo jis kniūbsčias, žemyn galva, suglebusiom rankom.

Kraujo niekur nebuvo matyti, ar tėvas sužeistas, ar ne, iš tokio atstumo taip pat sunku buvo įžiūrėti. Peilis tebebuvo makštyse, kabančiose ant odinio pasaitėlio. Harka ėmė dairytis, ar nematyti kokių pėdų, bet nieko nepastebėjo.

Kankinamas baisios baimės, kad Matotaupa nebegyvas, Harka jau norėjo šokti ir bėgti prie tėvo. Bet Saulės Lietus, suprasdamas ir atjausdamas berniuką, suturėjo. Paskui jis negirdima ženklų kalba liepė Četanui pasilikti stebėjimo vietoje, o pats su Harka nusprendė iš kairės ir dešinės apeiti šaltinį, apžiūrėti, kaip ten viskas atrodo, paskui vėl susitikti prie upelio.

Tokiu būdu vienuolikmetis Harka gavo svarbų uždavinį ir suprato, kad Saulės Lietus pasikliauja juo kaip tikru kariu. Šitoks pasitikėjimas įkvėpė jam naujų jėgų; matydamas apalpusį ar negyvą tėvą, jis pajuto neapykantą tam nematomam priešui. Nors nervai buvo įtempti, jis jautėsi ramus, kaip tikras karys, tvirtai pasiryžęs drąsiai pasitikti pavojų.

Indėnų berniukas atsargiai nusliuogė nuo krūmais apaugusio uolos iškyšulio ir, saugodamasis, kad kas nepamatytų jo iš atviros aikštelės prie šaltinio, pasuko miško link. Čia jis šliaužė, čia vėl bėgo, slėpdamasis už storesnių ir plonesnių medžių kamienų. Neužmynė nė ploniausio žagarėlio, nepajudino nė vienos šakelės, nes žinojo, kad mažiausias lapelio krustelėjimas gali išduoti jį nežinomam priešui. Šimtus kartų Harka pratinosi šitaip vaikščioti, žaisdamas su savo vienmečiais ar medžiodamas miške su tėvu smulkius žvėrelius. Dakotų berniukas išeina griežtą mokyklą, kurioje išmoksta visko, be ko negali apsieiti medžiotojas ir karys. Harka vadovavo Jaunųjų Šunų sąjungai, kuriai priklausė jo amžiaus berniukai. Jis tapo tos sąjungos galva ne dėl to, kad buvo karo vado sūnus, bet dėl to, kad buvo apdairus, ryžtingas ir vikrus. Todėl ir šiandien Saulės Lietus, antrasis giminės vadas, pasikliovė juo kaip tikru vyru.

Harka nuėjo gerą galą, bet nepastebėjo nieko, kas būtų atkreipę jo dėmesį. Ir jo palydovai nedavė jokio ženklo— nei Četanas, kuris pasislėpęs gulėjo viršuj ant uolos, nei Saulės Lietus, kuris, kaip ir Harka, slinko mišku kitapus šaltinio ir turėjo padaryti daugiau kelio negu berniukas, nes tik iš viršaus galėjo apeiti upelį.

Rytmetinis paukščių čiulbėjimas seniai jau buvo nutilęs, tik kada ne kada pasigirsdavo vienas kitas balsas. Ant akmens saulėje šildėsi driežas. Harka atsargiai apėjo tą vietą, nenorėdamas išgąsdinti gyvūnėlio, nes ir jis bėgdamas galėjo sukelti priešui įtarimą.

Iki šiol berniukas nepastebėjo jokių žmogaus pėdsakų — nei į vieną, nei į kitą pusę. Atsargiai, kaip ir pirma, slinko jis tolyn ir pagaliau priėjo beveik iki tos vietos, kur stačiu šlaitu į upelį sruvo šaltinis. Harka pažvelgė pro medžius ir krūmus į vandenį. Bangos šokinėjo per nuzulintas uolas ir nuskalautus akmenis; kartais jos pagaudavo saulės spindulį, blykstelėdavo ir vėl sau ritosi tamsios kaip žemė ir žalios samanos. Iš viršaus, nuo šaltinio, ir iš apačios, kur buvo nedidelis krioklys, sklido smarkus ošimas, visur kitur vanduo ramiai kliuksėjo ir gurgėjo, skalaudamas vieną kitą išsišovusį akmenį. Harkai buvo pažįstamos tos vietos, jis čia ne kartą lankėsi su savo draugais, Jaunaisiais Šunimis. Jis gerai žinojo, kaip čia teka upelis ir kur būna žvėrių pėdų.

Viskas atrodė po senovei, niekur nebuvo matyti jokių įtartinų žymių. Harka atidžiai apsidairė. Čia, prie upelio, jis turėjo susitikti su Saulės Lietumi.

Tarp krūmų kitame upelio krante pasirodė vyresniojo indėno veidas. Juodu žiūrėjo į kits kitą ir iš žvilgsnio suprato, kad nei vienas, nei kitas nepastebėjo nieko įtartino. Saulės Lietus lengvu galvos krustelėjimu paliepė Harkai slinkti savo krantu aukštyn prie šaltinio. Paskui jo veidas vėl pradingo, ir jeigu Harka nebūtų žinojęs, kad karys slenka kitu upelio krantu, jis būtų ničnieko nepastebėjęs.

O gal kartais ir nežinomasis priešas buvo toks pat apdairus ir slinko kur nors mišku, pasislėpęs nuo indėnų akių?

Juo labiau Harka artėjo prie tos vietos, kur gulėjo apalpęs ar negyvas tėvas, juo didesnis nerimas jį kankino. Dabar jis slinko vis atsargiau ir atsargiau, kol pagaliau, užsiglaudęs už medžių šakų ir nedidelio akmens luito, visai iš arti pamatė tėvą. Ir koks buvo jo džiaugsmas, kai jis pastebėjo, kad Matotaupa gyvas. Jo akys judėjo. Nors jis gulėjo veidu žemyn, tačiau viena akimi atsargiai žvelgė į berniuką, kurį, matyt, jau seniau buvo pastebėjęs.

Matotaupa gyvas!

Harka nejudėjo. Tik akimis tyrinėjo gulintį tėvą ir aikštelę aplink jį — atidžiai apžiūrinėjo kiekvieną žemės pėdą. Tikriausiai tą patį darė ir Saulės Lietus, nes jo vis dar nebuvo girdėti nė garso, nors jis anapus upelio taip pat seniai turėjo būti pasiekęs tą pačią vietą, kaip ir Harka savo krante.

Visi buvo įtempę akis ir ausis — Četanas aukštai ant uolos, Harka ir Saulės Lietus miške prie upelio, be abejo, ir pats Matotaupa, nors jis ir toliau gulėjo nejudėdamas.

Aikštelė prie šaltinio buvo nužerta saulės. Aplink dūzgė dvi bitės — pirmieji žvalgai, ištirpus sniegui. Tikriausiai jos buvo alkanos, kaip ir žmonės, taip pat išbaigę žiemos atsargas. Bitės ieškojo medaus, dakotai bizonų, bet nei vabalėlis, nei žmogus dar nerado to, ko reikėjo palaikyti gyvybei.

Ramiai dūzgiančios bitės, voras, ropojantis sausais akmenimis, paukštis, nutūpęs prie upelio atsigerti vandens, — visa tai rodė, jog keturi indėnai laikėsi labai tyliai, bijodami išgąsdinti šiuos miško gyventojus. Ar buvo čia dar koks kitas žmogus, kuris laikėsi taip pat tyliai? Nežinia.

Harka svarstė, kodėl tėvas taip keistai guli, — galva žemyn, atmetęs rankas, lyg būtų pargriuvęs. Berniukas gerai apžiūrėjo šalia riogsančius akmenis. Tikriausiai Matotaupa bus pargriuvęs. Net medžiotojo akis, ir dar visai iš arti, vos galėjo įžiūrėti pėdas. Harka nusprendė, kad tėvas stovėjo prie upelio, truputį žemiau šaltinio, ir jo galva buvo slenksčio aukštyje. Tai rodė kojų pirštų žymės, įsispaudusios smėlyje. Matyt, Matotaupa, atgręžė nugarą į uolą ir šaltinį: akimirką dirstelėjo pasroviui — gal išgirdo ką miške krebždant. Prieš kelias valandas, išsiskirdamas su tėvu, Harka dar pastebėjo, kaip šis pasislėpė, kad, niekieno nematomas, galėtų sekti, kas dedasi prie šaltinio. Kodėl jis išėjo iš savo slėptuvės? Šito berniukas niekaip negalėjo suprasti. Neatrodė, kad tėvas būtų sužeistas. Jo ruda nugara, ištepta lokio taukais, nebijanti nei šalčio, nei drėgmės, spindėjo saulėje; melsvai juodi plaukai buvo lygiai perskirti sklastymu. Sveika buvo ir gyvatės oda, juosianti kaklą. Sveikos atrodė ir abi gražiosios karo erelio plunksnos ant pakaušio. Ledžingai ir mokasinai buvo švarūs; peilis kyšojo makštyse, lasas gulėjo šalia. Tik vienas dalykas kėlė Harkai įtarimą — keistas akmuo, gulintis netoli Matotaupos. Jis buvo ne toks, kaip visi vandens nugludinti rieduliai, bet kampuotas, keistos formos. Jo paviršius nelygus, kaip tų nedidelių akmens piramidžių, kurios kyšodamos iš žemės tada taip kliudė jiems prasibrauti giliau į olą.