Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Uola skendėjo toje neaiškioje prieblandoje, kokia būna mėnesėtą ir žvaigždėtą naktį, — tiesa, Harka su tėvu dabar nematė nei žvaigždžių, nei mėnulio, juos užstojo kalnai ir medžių viršūnės, — ir tos uolų sienos vidury šmėkštelėjo kažkoks šešėlis, pastebimas tik medžiotojo akiai, — sujudėjo ir tuoj pat išnyko. Harka įsmeigė akis į tą vietą. Ten buvo išsišovęs kažkoks gūbrys, o šalia; jo dūlavo didelė įduba, lyg ir kokia kiaurymė. O gal iš tikrųjų toje vietoje žiojėjo ola, kurių šiuose kalnuose buvo gana daug. Dakotų medžiotojų grupė, kuriai priklausė ir Harka su tėvu, įsikūrė šiame kalnų rajone prieš kelias savaites, iki jų kaimelio nuo čia buvo visai netoli, kaip jau minėta, maždaug dvi valandos kelio. Harka Kietasis Akmuo Nakties Akis Jaunųjų Šunų sąjungos vadas buvo skersai išilgai išvaikščiojęs šią vietovę. Bet šitos uolų sienos, kur dabar jį atsivedė tėvas, jis visą laiką vengė, nes kaimelyje ėjo kalbos, kad ši vieta esanti užburta. Gal dėl to čia ir šmėkštelėjo tas neaiškus šešėlis? Harka žvilgtelėjo į tėvą, kuris sutelkęs visą dėmesį taip pat stebėjo tą uolos vietą, kur buvo išsišovęs gūbrys. Sprendžiant iš šmėkštelėjusio šešėlio, atrodė, tartum anapus gūbrio, kur negalėjo pasiekti abiejų indėnų akys, būtų kas greitai sujudėjęs. Harka galvojo ne tik apie burtus, bet ir apie tą žmogaus pėdą miške.

Vadas Matotaupa atsiklaupė, nusiėmė lasą ir užkabino jį už medžio, stipriai įsišaknijusio viršum uolos skardžio. Paskui, tvirtai suėmęs rankomis nukarusius laso galus, atsargiai ėmė leistis žemyn; leisdamasis visą laiką buvo labai atidus — jeigu už uolos gūbrio būtų pasislėpęs žmogus ir norėtų į jį šauti, jis turėtų pirma pasirodyti indėnui. Vadas buvo su odiniais indėniškais ledžingais, susijuosęs plačia šlaunų prijuoste, apsiavęs minkštais žvėrių odos mokasinais. Plaukai, supinti į kasas, buvo užkritę ant pečių. Ant kaklo, parišta šikšniniu pasaitėliu, kabėjo odinė makštis su peiliu. Kitokio ginklo Matotaupa — Keturi Lokiai — neturėjo, nebuvo pasiėmęs net tomahauko.

Vadas apėjo uolos gūbrį — iki ten kaip tik siekė abu laso galai. Paskui užlindo už uolos iškyšulio ir dingo berniukui iš akių. Porą minučių Harka buvo vienas, visiškai negirdėjo ir nematė tėvo. Pagaliau iš už to iškyšulio pasirodė vado ranka, jis lengvai mostelėjo berniukui leistis pas jį.

Greitai ir Harka pasiekė tą vietą, kur susikūprinęs stovėjo tėvas. Abu indėnai dabar buvo prie olos angos, kuri atrodė juodesnė už naktį. Vadas žengė porą žingsnių olos vidun, atsargiai apsigrabaliodamas kojomis, nes ola staigiai leidosi žemyn. Harka tokiu pat būdu nusekė paskui jį. Tėvas sustojo ir atsisėdo. Atsisėdo ir Harka. Olos sienos buvo drėgnos, oras sunkus. Kažkur iš toli, iš kalno gilumos, jų ausis pasiekė švelnus, beveik dainuojantis garsas. Berniukas sukluso ir nejučiom arčiau, prisislinko prie tėvo. Dabar nebegrėsė toks pavojus, kaip ten, mėnesienoje, kur jie buvo geras taikinys pasislėpusiam priešui — dabar juos pačius slėpė olos tamsa. Tik reikia būti budriems, ir niekas jų neužklups iš netyčių. Harka visiškai pasikliovė tėvo kovine patirtimi.

Įsitikinęs, kad aplinkui ramu, vadas pakilo ir patraukė gilyn į olą. Nuo skliautų lašėjo vanduo. Keistos formos uolos, vienos nukarusios iš viršaus, kitos stūksančios iš žemės lyg piramidės, dažnai užstodavo jiems kelią, tad eiti buvo gana sunku. Dainavimas kalno viduje sustiprėjo, tiesiog pavirto ošimu.

Harka nieko daugiau negalvojo — žiūrėjo tik kelio ir tėvo. Abu indėnai jau buvo giliai kalne. Ošimas pasidarė tiesiog kurtinantis. Visa ola griaudėjo nuo tokio baisaus triukšmo, kad negalėjai nė apsiklausyti.

Ir staiga iš tamsos pasigirdo kraupus riksmas, kurio aidas, atsimušęs į sienas, nuvilnijo per visą olą. Tėvas, ieškodamas už ko nusitverti, viena ranka pagriebė Harką, ir berniukui pasirodė, kad jis smenga į kažkokią gelmę. Siaubas nusmelkė jį, ir jis stvėrėsi uolos atbrailos, tos pačios, kurios kita ranka dar laikėsi tėvas. Atbraila nulūžo. Ant Harkos siūbtelėjo vanduo.

Bet tuo metu tėvas, matyt, susirado geresnę atramą, jis patraukė berniuką, ir Harka pajuto po kojomis tvirtą žemę. Dar kartą iš kažkur nuaidėjo riksmas, bet daugiau nepasikartojo, dabar aplink buvo tik tamsa ir tas griaudžiantis ošimas.

Harkos krūtinė sunkiai kilnojosi, bet jis suėmė save į nagą ir atsitokėjęs pagalvojo: o gal kartais tėvas čia šaukė? Ne, greičiausiai ne jis. Nors, tiesa, aidžioje oloje, ir dar griaudžiant tokiam triukšmui, žmogaus balsas galėjo skambėti kitaip negu paprastai. Bet antrasis riksmas pasigirdo iš toliau, o juk tada tėvas buvo visai šalia Harkos.

Tamsoje sužibo kelios žiežirbos. Per tokį triukšmą Harka neišgirdo, kaip tėvas įžiebė ugnį. Dabar, žybtelėjus šviesai, jis pamatė tėvo ranką ir jį užliejusią vandens čiurkšlę, smarkiai trykštančią iš kažkokio požeminio šaltinio dešinėje olos atšakoje; vanduo tekėjo ta atšaka ir šniokšdamas garmėjo į nežinomas kalno gelmes.

Žiežirbos vėl užgeso.

Tėvas atsikėlė, paėmė Harką už rankos ir nusivedė atgal link olos angos. Pavedėjęs kelis metrus, paleido berniuko ranką, nes dabar nebegrėsė pavojus paslysti ar kur įgriūti. Harka sekė paskui tėvą; tylėdami, kaip ir pirma, kai žengė olos gelmėn, abu indėnai pasiekė tą vietą, kur stačioje olos sienoje žiojėjo anga. Griausmas ir ošimas nutolo, buvo girdėti tik tolimas dainuojantis garsas. Jie vėl pamatė medžių viršūnes, siūbuojančias nakties vėjyje, aukštai virš uolų ir miško spindinčias žvaigždes, nepasiekiamas ir abejingas.

Suūkė apuokas.

Vadas apžiūrėjo, ar laso galai dar tebėra nukarę ant uolos gūbrio. Viskas buvo kaip buvę, ir Matotaupa nusitraukė lasą žemyn. Dabar jis užkabino jį už uolos iškyšulio ir nusileido tiesiai į mišką. Harka irgi nusliuogė žemyn ir nusekė paskui tėvą, kuris tamsiu mišku perėjo atšlaitę ir iš pietinės kalno pusės patraukė į vakarinę. Kai Matotaupa paspartino žingsnį, Harka vėl vos spėjo paskui jį.

Pagaliau jie pasiekė nepaprastai platų šaltinį, kuris su didžiule jėga veržėsi iš kalno. Stačia, mišku apaugusia atšlaite vanduo šniokšdamas krito į didesnį upelį kalno papėdėje.

Prie šaltinio vadas sustojo. Čia buvo nedidelė progumėlė, į ją iš dangaus žvelgė žvaigždės, vanduo spindėjo, ir lengviau buvo orientuotis. Matotaupa liepė berniukui gultis ir miegoti. Harka pakluso, nors ir nenorom. Bet jis norėjo tėvui įrodyti, kad moka susitaikyti su bet kokia padėtimi. Jis susirado samanų kilimėlį, susirangė ir pažvarbęs užmigo.

Kai berniukas pabudo iš miego, jau aušo rytas. Tamsa sklaidėsi, žvaigždės ir mėnulis blėso, dangus, medžiai, uolos ir samanos buvo įgavę spalvą, o srauniai čiurlenančiame šaltinyje blykčiojo tekančios saulės atspindžiai. Čiulbėjo paukščiai, šokinėjo voveraitės, ieškodamas maisto dūzgė kažkoks vabzdys. Buvo šalta, dar šalčiau negu naktį; rasa ant sausų lapų ir spyglių, dengiančių žemę, atrodė kaip sidabrinis šerkšnas.

Harka stebėjo tėvą, kuris vaikščiojo pakrante, matyt, ieškodamas pėdų, tačiau aptiko tik kelių žvėrelių pėdsakus, vedančius prie šaltinio bei upelio ir vėl atgal — daugiau nieko. Vadas prisėdo šalia berniuko.

— Kalne buvo žmogus, — tarė jis iš lėto ir labai rimtai. — Vanduo, kurį mes matėme oloje, išteka štai čia.

Harka įdėmiai apžiūrėjo šaltinį. Ar galėjo juo iš kalno išnerti žmogus? Tas atrodė neįtikėtina, bet įmanoma. Harka susimąstė, bet tėvas jau kalbėjo toliau: