Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

— Būtų geriau dar keletą dienų čia pasilikti. Tas svetimas žmogus arba numirs oloje, arba išplauks su šaltinio vandeniu. Bet tu žinai, kad mes turime išsikelti, reikia ieškoti bizonų, ir aš, kaip karo vadas, turiu vadovauti žygiui. Aš negaliu čia gaišti. Mes galime tik pasikviesti vieną karį ir palikti jį budėti prie šaltinio. Paskui jis pasivys mus. Bėk į stovyklą ir paklausk taikos vadą Baltąjį Bizoną, ką jis čia gali atsiųsti. Aš palauksiu, kol mane kas pakeis. Ar supratai?

Harka leidosi į kelią. Nors buvo pavargęs, bet iš susijaudinimo visiškai nejautė nuovargio ir pasišokinėdamas nukurnėjo atšlaite stovyklos link. Jam visą laiką neišėjo iš galvos, ko šiąnakt tėvas jį buvo nusivedęs į olą. Ką jis norėjo jam parodyti? Susitikus su nepažįstamuoju, viskas išėjo kitaip, negu buvo numatyta, ir paslaptis, kurią Matotaupa paskutinę naktį prieš iškeliaujant norėjo atskleisti sūnui, taip ir liko paslaptimi. Sunkių ir neaiškių minčių prislėgtas, Harka pagaliau pasiekė palapinių kaimą, kurį paliko vakar temstant.

Tipi, kaip dakotai vadina savo konusines bizonų odų palapines, stovėjo miško pievoje palei upę. Keturių didesnių palapinių grupė skyrėsi iš kitų: tai buvo burtininko, pasitarimų, taikos vado ir karo vado palapinės. Jos buvo ypač rūpestingai išpieštos įvairiaspalviais mineraliniais dažais, kuriuos indėnai mokėjo gamintis, — išrašytos visokiausiais magiškais ženklais. Karo vado Matotaupos palapinė buvo paženklinta didžiuliu keturkampiu. Ant sunkių odinių sienų krito saulės spinduliai. Harkos motina buvo atrišusi nuo kuoliukų ir praskleidusi palapinės skvernus iš rytų pusės, kad į būstą patektų šviesa ir oras. Harka matė ugniakurą tėvo palapinės viduryje, aukštyn kylančius dūmus ir molinius puodus. Prie ugnies sėdėjo senelė ir siuvo kažkokį drabužį. Dešimtmetė Harkos sesutė ir devynmetis broliukas atidžiai stebėjo, kaip senelė dirba. Motina prie palapinės lupo kiškį. Harka baisiai panoro valgyti, nes jau kelios savaitės jie gyveno pusbadžiu, tačiau nugalėjo alkį ir, kaip buvo įsakyta tėvo, tuoj pat nuėjo prie taikos vado palapinės, kuri stovėjo šalia Matotaupos būsto.

Baltojo Bizono palapinė, kaip ir paprastai pastarosiomis dienomis, buvo uždaryta, nes taikos vadas sirgo. Nieko jam nepadėjo ir burtininko užkalbėjimai. Nors jis nebuvo sužeistas, tačiau kasdien vis labiau nyko. Harka bijojo to nematomo priešo, kuris įsimetė į taikos vado kūną ir čiulpė jo jėgas. Gretimoje burtininko palapinėje, išpieštoje gyvatėmis ir žaibais, pasigirdo prislopintos burtininko giesmės, ir berniukas, prisidėjęs prie burnos ranką, tyliai kreipėsi į Vakantanką, Didžiąją Paslaptį, kuri, jam nesuvokiama, slypėjo visur, ką tik jis matė ir girdėjo.

Harka susikaupė ir įėjo į Baltojo Bizono palapinę.

Viduje buvo beveik tamsu. Palapinės gilumoj sėdėjo moteris, tyli, tarytum viskam abejinga. Odinis kimono formos drabužis su kutotais rankogaliais ir pakraščiais buvo švelniai aptempęs jos liemenį. Susidėjusi rankas ant kelių, ji liūdnu žvilgsniu žiūrėjo į berniuką, priėjusį prie ugniakuro. Baltasis Bizonas gulėjo išsitiesęs ant odomis apdangstyto gulto, padėjęs galvą ant atramos, nupintos iš vytelių ir pakabintos ant kažkokio trikojo. Jo veidas buvo sukritęs, rankos išdžiūvusios kaip šakaliai. Jis truputėlį sujudėjo duodamas ženklą, kad laukia, ką pasakys Harka. Prie jo kojūgalio stovėjo Šonka, vienturtis Baltojo Bizono sūnus, penkiolikos metų berniukas, visas nuogas, tik persijuosęs šlaunų prijuoste. Harka nuleido akis. Jis nemėgo Šonkos. Jie jautė vienas kitam tą savotišką antipatiją, kuri išplaukia iš daugybės nereikšmingų smulkmenų, nors nė vienos iš jų negali laikyti nesantaiką kurstančia priežastimi. Bet dabar Harka nenorėjo apie tai galvoti. Jam buvo svarbu tik viena: kad Baltasis Bizonas išklausytų jo tėvo prašymą ir paliktų prie kalnų šaltinio sargybinį, kai stovykla pajudės iš senosios buveinės.

Berniukas trumpai drūtai išdėstė reikalą.

Atrodo, kad sergantis vadas ne viską suprato, ką sakė Harka; jis neramiai ir bejėgiškai papurtė galvą, pagaliau kreipėsi į Šonką.

— Mano tėvas sako, kad mes negalime prarasti nė vieno kario, — tarė Šonka Harkai, bet šis suprato, kad toks atsakymas yra paties Šonkos išmonė, ir užsidegė pykčiu.

— Eik, — paliepė Šonka. — Mano tėvas jau tarė savo žodį, hau.

Harka dar kartą pasižiūrėjo į ligonį. Šis užmerkė akis, ir nebeliko vilties, kad jis pats tars žodį. Harka apsisuko ir išėjo.

Ką daryti?

Berniukas apsidairė. Stovykloje virte virė gyvenimas. Eidamas čia, jis to beveik nepastebėjo, nes viskas jam buvo nuo seno įprasta ir, rodos, neverta dėmesio. Bet dabar, apmetęs akimis kaimą, jis kiekvieną gyvą daiktą ir kiekvieną veiksmą perleido per savo sąmonės prizmę— neramiai zujančius šunis, kurie buvo tokie pat alkani, kaip ir jis pats, sulysusius vaikus, pagaikščiais varinėjančius kamuolį, mažas mergaites, prie atvirų palapinių padedančias motinoms ir vyresnėms seserims, pagaliau visą kaimenę arklių, rupšnojančių skurdžią žolę, skabančių krūmus ir graužiančių medžių žievę, karo ir medžioklės trofėjus prie kai kurių palapinių — bizonų ragus, skalpus, kabančius ant aukštų karčių ir besisupančius vėjyje. Gausiausiai trofėjais apkabinėta kartis buvo priešais tėvo palapinę.

Netrukus Harka susirado savo draugą Četaną, Sakalą. Jis drožė iečių smaigalius. Četanas buvo vyresnis už Harką, jau šešiolikos metų, — augalotas, liesas. Harka priėjo prie jo, ir Četanas nutraukė savo darbą.

Nors laiko buvo labai mažai, Harka vis dėlto susirangė šalia draugo, — negi galima greitosiomis sutvarkyti tokį svarbų reikalą, — ir beveik žodis žodin pakartojo viską, ką buvo sakęs Baltajam Bizonui.

— Dabar tark žodį tu, Četanai, — užbaigė jis.

— Tavo tėvas yra mūsų karo vadas, — energingai tarė liesas, tamsiaodis jaunuolis. — Tegu jis ir įsako. Svetimas žmogus mūsų medžioklės plotuose — juk tai ženklas griebtis ginklo. Čia pats Matotaupa turi tarti žodį.

Harkai mušė kraujas į veidą, jis visas paraudo kaip žarija. Draugo žodžiuose jis pajuto priekaištą, kad Matotaupa nepakankamai ryžtingai elgiasi, o kadangi širdies gilumoje jautė, kad šitoks nepasitenkinimas jo labai gerbiamu tėvu iš dalies yra pagrįstas, tai dar labiau pasipiktino.

— Mano tėvas žino, ką daro. Hau. Ar perimtum sargybą prie šaltinio, nors tu dar ir nesi karys?

— Kodėl gi ne, jeigu tik mano tėvas Saulės Lietus leis. Eime pas jį.

Harka sutiko. Saulės Lietaus, Četano tėvo, stovykloje nebuvo. Jis buvo išjojęs į prerijas, kurios plytėjo aplink miškingą kalnų masyvą, todėl abu berniukai atsivedė arklius ir leidosi jo ieškoti. Četanas žinojo, kad tėvas išjojo į pietvakarius pasidairyti bizonų. Berniukai nujojo per mišką ir perbrido seklų upeliuką, juosiantį iš pietų pusės kalnų masyvą, o kai perkirto paskutinę miško juostą, begalinėse, banguotose, rudai žaliose prerijose Četanas tuoj pat aptiko tėvo pėdsakus. Brydė, kur prajojo tėvas, buvo aiški kaip takas, ir juodu pasileido šuoliais ant savo puslaukinių, nebalnotų keršių.

Po ketvirčio valandos surado Saulės Lietų, šis jau iš tolo išgirdo kanopų dundėjimą ir, pamatęs jaunuosius raitelius, laukė jų.

Harka trečią kartą žodis žodin pakartojo savo pranešimą, nieko nepraleisdamas ir nieko nuo savęs nepridedamas.

Saulės Lietus susimąstęs žvelgė į tolį. Saulė jau smagiai spigino, vėjas kuteno akis, ir indėnai turėjo prisimerkti.

— Eisime visi trys, — nusprendė karys. — Harka parodys mums kelią. Aš pats noriu apžiūrėti tą vietą, o paskui Matotaupa tegu sprendžia, kas iš mūsų pasiliks sargyboje. Jeigu tik per tą laiką ten ko nors neatsitiko.