Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

— Hau. Nori, parodysiu?

— Noriu!

Harkos visas kūnas įsitempė lyg lanko timpa kario rankoje.

— Tai eikš.

Ir juodu pasileido į prerijas.

Šonka stovėjo prie nelaimės ištiktos savo palapinės ir žiūrėjo berniukams įkandin.

Četanui ir Harkai toli bėgti nereikėjo. Už kokių trijų šimtų metrų nuo stovyklos vienos kalvos šlaite kaip tik ir buvo tie pėdsakai, kuriuos Četanas norėjo parodyti Harkai. Četanas laukė, ką pasakys draugas.

Harka ilgai ir rūpestingai apžiūrinėjo tą vietą. Jis žinojo, kad Četanas nori jį išbandyti.

— Žolių stiebeliai truputėlį jau atsitiesė, — tarė jis pagaliau, — bet tik truputėlį, nes dauguma jų glebūs ir silpni po žiemos. Čia gulėjo žmogus, ir jis buvo atsargus, nes guldamasis ir keldamasis beveik nepaliko jokio pėdsako. Tiesa, atsikėlė jis tikriausiai greičiau ir ne taip apgalvotai, nes štai čia — matai? — smėlyje žymu kojos pirštai. Tie pėdsakai nėra aiškūs, nes koja buvo ne basa, o apmauta mokasinais, tačiau įspausti jie neseniai, jų pakraščiai dar nespėjo nubyrėti. Priešo žvalgas, pakilo iš čia visai paryčiui. Tai buvo indėnas. Turbūt jis skubėjo pasitraukti. Ar jūs jo nematėte?

— Ne, — atsakė Četanas prislėgtu, beveik kaltu balsu, — mes nepastebėjome nei jo paties, nei jo palydovo. Galimas daiktas, kad jų buvo ne du, o trys, bet mes jų nematėme. Tikriausiai prasilenkėme, ir jie priėjo beveik ligi pat stovyklos, o kai pastebėjome pėdsakus ir pasileidome atgal, jie irgi pasitraukė, tik jau kitu keliu, ir mes jų nepamatėme, bet man atrodo, kad ir jie mūsų nematė. Greičiausiai kuris nors iš jų surado mūsų pėdas, kaip ir mes jų, ir mes apsilenkėme eidami ir į vieną, ir į kitą pusę.

— Bet juk tai juokinga ir per daug garbės nedaro! Vadinasi, mes nežinome, iš kokios giminės tie svetimi žmonės?

— Taip, šito mes nežinome, bet, reikia manyti, jų žvalgai, prislinkę ligi mūsų stovyklos, suprato, kad tai dakotų palapinės.

Harka susimąstęs toliau tyrinėjo pėdsakus.

— Tai galėjo būti dakotų arba šejenų žvalgai.

— Dakotai ar šejenai, ar pauniai — to mes nežinome.

— Gal dabar pasekime ir pažiūrėkime, kas jie tokie?

— Jų pėdos nutrūko, ir ne taip lengva bus jas surasti. Reikėtų sugaišti daug laiko. Todėl mano tėvas nuėjo į stovyklą pasitarti su karo vadu. Tuo tarpu mūsų žvalgai, pakeitę Saulės Lietų, Šonką ir mane, guli kiek piečiau ir žiūri, ar nepamatys ko įtartino. Tačiau kol kas iš jų nėra jokių naujų žinių.

— Jeigu tie nepažįstami žvalgai priklausytų kokiai dakotų genčiai, jie būtų nesislapstę ir drąsiai priėję prie mūsų palapinių, kai tiktai suprato, kad ir mes esame dakotai, — svarstė toliau Harka.

Dakotai — pats žodis reiškia „septyni genčių tarybos laužai“— buvo susiskirstę į septynias dideles genties atšakas, kurios savo ruožtu dalijosi į daugybę grupių ir giminių; šitaip susiskirstyti juos privertė specifinis medžiotojų gyvenimo būdas. Lokės giminė įėjo į oglalos grupę, kuri priklausė tetonų-dakotų atšakai, gyvenančiai vakaruose.

— Gal jie ir dakotai, o nepasirodė tik todėl, kad pirma norėjo pranešti savo vadui.

— Kažin, — nenorėjo sutikti Harka. — Greičiausiai tai buvo pauniai.

— Tie pauniai tai tikri kojotai, bailūs prerijų šunys! — su panieka tarė Četanas. — Jie gyvena prie Plato upės. Jie neišdrįstų brautis taip toli į šiaurę, į dakotų medžioklės plotus!

— Gal ir jie neturi ko valgyti.

— Jeigu mes ligi šiol neaptikome bizonų, vadinasi, bizonai privalo būti prie Plato upės, ir pauniai turi užtektinai mėsos.

— Iš kur tu tai žinai? Bizonai išvis nieko „neprivalo“. Kas gi jiems gali įsakyti?

— Alkis, kuris ir mus gena iš vienos vietos į kitą. Bet ko gi mes ginčijamės? Iš pėdų sunku ką spręsti. Ir aš nedaug ką žinau, ir tu nedaug. Galbūt greitai paaiškės, katro iš mudviejų teisybė. Juk viena aišku: tie nepažįstami kariai lankėsi čia visai neseniai.

— Jie čia buvo ne raiti, bet pėsti, vadinasi, negalėjo toli nusidanginti, kad ir kaip greitai būtų bėgę.

Harka nutilo, nes pamatė, kad tėvas su Saulės Lietumi išėjo iš burtininko palapinės. Vadas pasišaukė dar du karius — Senąją Antilopę ir Varną — ir kartu su jais ir Saulės Lietumi pasuko link savo būsto. Dabar Harkai buvo patogi proga pasiklausyti, ką jie šnekėsis. Tėvo palapinėje jis visada turi teisę sėdėti, jeigu tik niekas nevaro lauk.

Todėl jis paliko Četaną, greitai apibėgo aplink palapinę, kad ne taip kristų į akis, ir dar pirma karių įsmukęs į vidų, atsisėdo kamputyje prie motinos, senelės ir broliuko su sesute.

Netrukus įėjo Matotaupa su trimis kariais. Iškilmingo pasitarimo jis neskelbė. Vyrai tik prisikimšo trumpas pypkes, kaip ir derėjo daryti per trumpą pasitarimą.

— Jūs žinote, koks reikalas, — pradėjo Matotaupa. — Mes visi spėjame, kad aplink mus šniukštinėja pauniai. Jeigu čia kur netoli yra tų šunsnukių gauja, jie būtinai mus užpuls.

— Na ir tegu pabando, gaus per nosį, ir tuoj jų skalpai kabės prie mūsų palapinių, — išsišoko Senoji Antilopė.

Matotaupa metė į jį priekaištingą žvilgsnį, nes buvo neįprasta, kad mažiausiai nusipelnęs pasitarimo dalyvis pirmas atsakytų vadui. Senoji Antilopė susigėdęs nudelbė akis.

— Mes turime būti pasiruošę kovai, — prabilo dabar Varnas. — Ko gero, tie prašvinkę žiurkėnai norės mums įkąsti, nelaukdami, kol pagal tėvų papročius bus iškastas karo kirvis. Jeigu jie šmižinėja po mūsų medžioklės plotus, tai, be abejo, žino, kad ir mes, pamatę bet kurį iš jų, tuoj pasiųsime strėlę.

— Teisybė, — patvirtino Senoji Antilopė. — Jeigu mes susitiksime, su pauniais, tada jau prabils strėlės ir ietys. Ir aš klausiu tave, vade Matotaupa: ar mes lauksime čia, šioje stovykloje, kol pasirodys priešai, ar keliausime toliau?

— Keliausime toliau! — piktai sušuko Varnas. — Argi mes esame ne dakotų medžioklės plotuose? Nejau išsigąsime kelių įžūlių kojotų, netgi gerai nežinodami, ar jie išvis ruošiasi mus pulti? Argi tai dera Didžiosios Lokės sūnums?

Senoji Antilopė suraukė kaktą.

— Tu per daug karščiuojiesi, Varne. O ką sako burtininkas, Matotaupa? Tu juk kalbėjai su juo.

— Taip, — atsakė vadas. — Saulės Lietus ir aš kalbėjomės su Havandšita. Jis pataria mums keliauti toliau, tik, sako, reikia išsiųsti daugiau žvalgų.

— O kaip tu pats manai, Matotaupa? Kelyje mūsų moterims ir vaikams grės didesnis pavojus negu palapinėse.

Dabar tarė žodį Saulės Lietus.

— Mes esame kariai ir mokėsime apginti moteris ir vaikus. Man jau dabar niežti nagai nubausti paunius, kad jie drįsta kelti koją į mūsų prerijas. Keliaukime toliau!

Kiti taip pat pritarė jo nuomonei. Visi degė nekantrumu apginti savo teises ir pamokyti paunius, jeigu tik jie išdrįs pasirodyti.

— Vadinasi, keliaujam toliau! — užbaigė Matotaupa.

Senoji Antilopė išėjo iš palapinės garsiai apskelbti visiems, kas nutarta.

Tuo tarpu Matotaupa paskyrė šešis žvalgus, tris raitus, kad būtų galima greičiau veikti, ir tris pėsčius, kad jie galėtų lengviau pasislėpti. Tie pėstieji buvo Saulės Lietus, Četanas ir Šonka. Varnas, jo vyresnysis sūnus ir dar vienas karys išsiruošė į kelią raiti.

Untšida pirmoji pradėjo ardyti palapinę. Jos pavyzdžiu pasekė ir kitos moterys. Strazdai, nuolatiniai arklių kaimenių palydovai, purpčiojo į šalis, kai berniukai ir mergaitės atėjo pasiimti arklių. Kartu su tais trim kariais, kurie kaip pamaina jau buvo išsiųsti anksčiau, dabar žvalgybą ėjo iš viso devyni vyrai ir jaunuoliai. Tai buvo neįprastai daug, vadinasi, grėsė didelis pavojus.