Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Abu karo vadai ir jų palydos tuo tarpu suėjo į artimą mūšį. Tarp jų užvirė nuožmi kova. Senoji Antilopė pakėlė nuo žemės paunių vado šautuvą, bet tuoj pat numetė jį šalin — kadangi nemokėjo juo naudotis, tas ginklas jam pasirodė ne toks patogus kaip kuoka.

Harka įtemptai sekė mūšį ir neišleido iš akių nė menkiausios smulkmenos. Jis pastebėjo, kaip tas nelemtas ginklas vėl nukrito į žolę. Aplinkui virė kova, atrodė, kad macavakehą tuoj sutryps mustangų kanopos. Daug negalvodamas, berniukas numetė Untšidai savo keršio pavadžius, nusliuogė nuo arklio ir pasilenkęs nubėgo į mūšio lauką. Niekas jo nesulaikė. Nepaisydamas pavojaus, jis šmižinėjo tarp piktai trypiančių, piestu stojančių arklių, aptaškytų kovojančių raitelių krauju. Vienas arklys įspyrė jam į ranką, bet susijaudinęs Harka beveik nepajuto skausmo. Jis greitai pakėlė nuo žemės šautuvą. Ginklas buvo daug sunkesnis, negu Harka manė, ir neturėjo jokio diržo. Berniukas pasibruko jį po pažasčia ir kiek tik įkabindamas pasileido atgal. Atbėgęs užšoko ant arklio ir piktdžiugiškai suriko, skelbdamas savo pergalę. Paskui paspaudė kulnais arklio šonus, ir tas šuoliais nurūko per prerijas. Harka žinojo — pamatę, kad jis pagrobė šautuvą, priešai šoks jį vytis. To jis kaip tik ir siekė: norėjo išskaidyti priešo jėgas ir tokiu būdu paversti niekais jo pranašumą.

Jodamas Harka pastebėjo, kad Havandšitos vadovaujama pajudėjo visa moterų ir vaikų vilkstinė. Palikę valkčius su palapinėmis, drabužiais, indais ir įrankiais, jie traukėsi toliau nuo mūšio vietos. Dalis šunų tuoj ėmė šniukštinėti, ieškodami maisto, kiti nubėgo paskui moteris ir vaikus.

Harka dar kartą garsiai suriko, norėdamas paerzinti priešus, ir iškėlė savo trofėjų, kad visi jį galėtų matyti. Piktas šūktelėjimas, o paskui daugiabalsis kimus paunių riksmas patvirtino, kad anoj pusėj priešas jau atkreipė į jį dėmesį. Jam iš paskos pasipylė strėlių kruša. Vikriai kaip tikras karys jis pakibo ant arklio šono ir pasislėpė nuo priešo šūvių. Strėlės zvimbė virš arklio nugaros. Pasiekęs priešingą kalvos šlaitą, Harka stabtelėjo pasiklausyti ir pasitaisyti šautuvo, kuris jau buvo beiškrentąs jam iš rankos. Čia jis išgirdo arklių kanopų dundėjimą ir suprato, kad jį atsiveja šeši ar septyni pauniai. Berniukas vėl suriko ir paragino arklį. Keršis buvo labai greitas, o be to, jo gyvuliškas instinktas skatino jį bėgti kuo toliau nuo šūksmų ir kovos lauko. Berniukas buvo lengvas, ir arklys, ištiesęs kaklą, išpūtęs šnerves, kiek įkabindamas skriejo per prerijas. Vėjas plaikstė jo karčius ir uodegą. Harka prigludo prie arklio sprando. Atsigręžęs kalvos viršūnėje pamatė savo persekiotojus. Jie rėkė iš pykčio, o du iš jų vėl įsidėjo strėles, tačiau Harka buvo nepasiekiamas— šuoliuojantis arklys netruko atitolti per tris šimtus penkiasdešimt metrų. Plunksnoti mirties pasiuntiniai su savo smaigaliais ir užkarpom, nepasiekę tikslo, krito užpakalyje jo į žolę. Harka atsitiesė ir dar kartą iškėlė šautuvą, tyčiodamasis iš savo persekiotojų. Tuo metu driokstelėjo šūvis. Dakotų berniukas neturėjo nė mažiausio supratimo, kaip tas ginklas galėjo iššauti. Jis pats apstulbo, o šautuvas, atatrankos veikiamas, iškrito jam iš rankos. Tačiau šūvis labai išgąsdino paunius. Jie pamanė, kad Harka moka naudotis jų vado ginklu, ir tuoj pat pradingo nuo kalvos. Harka pristabdė arklį ir, apsukęs jį, nujojo pasiimti šautuvo. Jam nereikėjo nė nulipti nuo arklio. Įkišęs koją į ašutų kilpą, pritvirtintą prie mustango gugos, jis pakibo ore ir, lengvai šuoliuojant arkliui, pakėlė nuo žemės šautuvą. Paskui išdidus užsirito į viršų ir nujojo ant kalvos, kur jau nebebuvo nė vieno persekiotojo.

Iš čia jis vėl apmetė akimis kovos lauką.

Havandšitos vadovaujama moterų ir vaikų vilkstinė buvo jau gana toli nujojusi, ir dabar jiems nebegrėsė tiesioginis pavojus. Priešas galėjo juos pasiekti tik tada, jeigu pauniai nugalėtų dakotus.

Raiteliai šiuo metu kovėsi ne darniomis gretomis, o pasklidę kas sau. Paunių vadas gulėjo negyvas žolėje. Matotaupa, vėl pastvėręs savo ietį, kovojo su įniršusiu priešu, stengdamasis, kaip reikalavo indėnų kovos paprotys, dar kartą ieties smaigaliu paliesti negyvą vadą. Saulės Lietus su savo karių grupe kairiajame sparne visiškai sutriuškino ir atbloškė paunius. Tačiau dešiniajame sparne geriau sekėsi pauniams, ir todėl daugumas Lokės giminės vyrų dabar skubėjo saviškiams į pagalbą.

Harka suriko iš visos gerklės ir grėsmingai atstatė šautuvą į tą pusę, kur dabar virė nuožmus mūšis. Paunius vėl pagavo baimė ir pyktis, nes jie žinojo, kokia galia slypi tame stebuklingame ginkle. Kai kurie iš jų pasileido bėgti, kiti šoko prie Harkos. Prispaustiems dakotams tai buvo tikras išganymas — pasinaudoję priešo sumaištimi, jie užgriuvo juos su nauja jėga. Tuo tarpu Matotaupai, besiveržiančiam prie nebegyvo paunių vado, pasisekė perverti ietimi dar vieną stiprų priešą, ir jis džiaugsmingai suriko, skelbdamas savo pergalę. Tas dar labiau išgąsdino priešus. Likę be vado, jie kovojo padrikai, ir vis daugiau paunių leidosi į kojas.

Dakotai kaip išmanydami vijosi priešus, bet netrukus vadas, papūtęs kovos trimitą, davė ženklą tvarkingomis gretomis persekioti besitraukiančius paunius.

Harka visa tai matė ir dėjosi į galvą. Bet dabar jam buvo pats metas susirūpinti savo kailiu, nes persekiotojai, pasišovę atimti iš jo trofėjų, buvo jau visai netoli. Šį kartą berniukas elgėsi kitaip. Iš pradžių jis leidosi į prerijų platybes, norėdamas nusivilioti paskui save ir atitraukti iš pagrindinio kovos lauko dalį priešų, o dabar, ieškodamas pagalbos, šuoliais nulėkė į Matotaupos vadovaujamą saviškių būrį. Jį ir jo trofėjų dakotai pasitiko džiaugsmo šūksniais. Raiteliai apsupo jį iš visų pusių, o kai kurie atgręžė savo ginklus prieš keturis paunius, atsivijusius Harką.

Dabar niekas neabejojo dakotų pergale; paunių pasipriešinimas buvo palaužtas. Vienas kitas dar nenorėjo pasiduoti, bet netrukus ir tie paskutinieji davė kojoms valią. Traukdamiesi jie dar laidė strėles į atkakliai lipančius ant kulnų dakotus.

Grupės vis labiau tolo viena nuo kitos, ir pagaliau pradingo iš akių paskutinis gyvas paunis.

Vadas Matotaupa papūtė kovos trimitą. Žemas jo garsas reiškė, kad reikia rinktis.

Išsisklaidę kariai iš visų pusių šuoliais pasileido Matotaupos link. Jie apsupo žolėje gulintį paunių vadą, kurį Matotaupa buvo patiesęs kuokos smūgiu, mosavo ginklais ir, kovos įkarščio pagauti, tolydžio skardeno orą pergalės šūksniais.

Iš pietų pusės, vadovaujama Havandšitos, pajudėjo moterų ir vaikų vilkstinė — traukė atgal į kovos lauką, kur dar mėtėsi išbarstyti žolėje įvairiausi daiktai. Kai kurie indai buvo sukulti, dvi palapinių lazdos sulaužytos, bet šiaip viskas išliko sveika ir nepaliesta. Moterys ėmė tvarstyti vyrų žaizdas. Ant tų, kurios pavojingai kraujavo, dėjo suvilgytas medžių karnas, o kitas paliko atviras — ten kraujas sukrešės ir žaizda savaime užsitrauks. Matotaupai buvo peiliu perpjauta koja. Untšida ją sutvarstė. Žaizda Saulės Lietaus petyje atrodė labai bjauriai— ietis nudrėskė mėsą ir sužeidė sąnarį. Karys turėjo eiti pas burtininką Havandšitą. Senis mažai teišmanė apie vidaus ligas, tačiau žaizdas gydė labai puikiai, ir jam pavyko sutvarkyti sužalotą sąnarį. Saulės Lietus kentėjo sukandęs dantis, nes tikram kariui netiko kad ir menkiausiu garsu išsiduoti, kaip jam skauda. Havandšita pasišaukė Untšidą, ir toji davė Saulės Lietui keletą gydomųjų žolelių, kurių buvo pririnkusi iš ryto. Gydomąsias žoleles jie uždėjo po tvarsčiu tiesiai ant žaizdos. Išblyškęs, bet nė kiek nesvyruodamas, kaip koks stiprus sužeistas bizonas, Saulės Lietus nuėjo prie savo arklio. Untšida davė jam atsigerti iš šikšninio maišo. Četanas su Šonka taip pat nukentėjo mūšyje: Četanui strėlė per drėskė petį, o Šonkai ant galvos pūpsojo guzas — nedaug tetrūko, ir kuoka būtų sutrupinusi jam kiaušą. Abu laikėsi labai narsiai, ir visiems buvo aišku, kad vyrukai išpirko savo kaltę— niekas dabar nebepriekaištaus, kad naktį, užpuolus vilkams, jie paliko savo postus. Harka trynė ir sūpavo arklio kanopos sutrenktą ranką. Nors jam ir labai skaudėjo, bet jis guodėsi bent tuo, kad ranka lanksti ir jis gali gerai ją valdyti.