Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

— Bet juk tai burtai, ne kas kita.

— Galbūt, tėve. O gal mes tik nemokame su tuo ginklu apsieiti. Mes turime surasti karį, kuris mokėtų juo naudotis, būtinai turime surasti, nors mums reikėtų jo ieškoti ir šimtą dienų. Tatanka Jotanka, didysis dakotų burtininkas, taip pat tikriausiai žino šitokių ginklų paslaptį.

— Galimas daiktas. Bet dabar aš norėčiau paprašyti, kad tu pagalvotum apie ką kita. Jau vėlus laikas, bet vis dėlto pagalvok. O gal tu per daug pavargęs?

— Ne, aš nesu per daug pavargęs, — atsakė Harka ir pasitempė.

— Pagal mūsų paprotį berniukas, sulaukęs tavo, Harka Vilko Nugalėtojau, amžiaus, turi sudėti auką Didžiajai Paslapčiai.

— Taip, tėve.

Harka labai gerai žinojo tą paprotį, apie kurį dabar kalbėjo tėvas. Visi vyresnieji jo draugai jau buvo padarę šitokias aukas. Harka pats savo akimis matė, kaip Četanas, anksti subrendęs ir drąsus berniukas, būdamas vienuolikos metų, paaukojo savo mylimiausią šunį. Jis atliko tai labai šaltakraujiškai ir ramiai. Tačiau Harka žinojo, kad Četanui nelengva buvo padaryti tą auką, nes jis labai mylėjo savo šunį. Bet kai gyvulėlis nebegyvas gulėjo Juodųjų kalnų oloje ir buvo garbinamas kaip vakanas1, Četanas ne tik neparodė, bet ir širdyje nugalėjo savo skausmą. Visi didžiavosi Četanu, ir Četanas pats buvo kupinas pasididžiavimo. Harka niekada neabejojo, kad ir jis padarytų tokią auką lygiai taip pat ramiai ir klusniai kaip ir jo vyresnysis draugas. Bet kai dabar pasakė tėvui „taip“, staiga jį pagavo baimė. Jis jautėsi pavargęs, nors to ir neprisipažino, o ir dvasiniai pergyvenimai — kovos įtampa ir įkarštis, gailestis, netekus motinos — atėmė daug jėgų. Jis tiesiog buvo draskomas prieštaringiausių jausmų — skausmo ir pergalės džiaugsmo. Metas jau buvo vėlus, lauke tamsu, ir berniukas dabar labiau už viską troško atsigulti ir ramiai pamiegoti, kaip štai broliukas su sesute. Bet jis numanė, kad kaip tik šiuo momentu tėvas užduos jam dar sunkesnį uždavinį, tik dar nežinojo kodėl.

— Harka Kietasis Akmenie, — kalbėjo toliau tėvas, — kiekvienas berniukas aukoja tai, kas jam brangiausia, ir tai darydamas jis jau atlieka žygdarbį. Tu labai gerai kovojai ir mums, vyrams, daug padėjai, manau, kad mokėsi ir auką sudėti.

— Taip, tėve.

Jis vėl ištarė „taip“ garsiai ir aiškiai, bet širdyje smarkiai kankinosi, net galva ėmė svaigti.

— Ką tu labiausiai brangini, Harka?

— Savo arklį, tėve.

— Arklys mums reikalingas, mes negalime be jo apsieiti. Ką tu dar labai brangaus turi, Harka Kietasis Akmenie?

Harka gerai pagalvojo ir susitaikė su mintimi, kad kaip tik šiąnakt turės ką nors paaukoti.

— Aš branginu savo trofėjų, — tarė jis pagaliau. — Ginklą, kuris nužudė mano motiną ir su kuriuo aš ketinu šaudyti paunius, kai tiktai išmoksiu juo naudotis.

— Būtų gerai šitą užburtą ginklą atiduoti Didžiajai Paslapčiai.

Harkai užkando žadą, ir jis ilgai negalėjo ištarti žodžio. Galiausiai paklausė:

— O kaip tai galima padaryti, tėve?

— Reikia jį atiduoti į burtininko palapinę.

— Tu iš manęs šito reikalauji, tėve?

— Aš nieko nereikalauju. Aš tik klausiu: ar tu gali įveikti pats save?

Harkai pašoko išdidumas.

— Galiu.

Jis atsistojo, ir sunku buvo suprasti, ko šiame judesyje buvo daugiau— įniršio ar užsispyrimo. Be to, dar galėjo susidaryti įspūdis, jog jis bijo, kad neimtų gailėtis savo sprendimo. Harka paėmė šautuvą ir išėjo iš palapinės.

Lauke berniukas pamatė moteris, jos vis tebešoko aplink pakabintus šviežius skalpus. Tarp jų buvo ir Matotaupos laimikis: paunių vado ir jo stipriausio kario skalpai.

Harka praėjo pro šokančias moteris ir patraukė prie burtininko palapinės. Ji buvo uždaryta, bet jis nedvejodamas įėjo vidun.

Čia irgi buvo tamsu, kaip ir visose kitose palapinėse. Kartu su juo įsiveržęs vėjo gūsis tyliai sužvangino kažkokius daiktus, sukabintus ant gyvatės odų ir bizono gyslų. Harka sustojo prie įėjimo. Palapinės gilumoj kažkas sujudėjo, prie jo prislinko išdžiūvusio, susenusio Havandšitos šešėlis.

Harka padavė jam šautuvą.

— Šitą daiktą aš, Harka Kietasis Akmuo Nakties Akis Vilko Nugalėtojas, aukoju Didžiajai Paslapčiai, — išdrožė jis tvirtai ir ryžtingai, tarsi norėdamas greičiau užbaigti šį reikalą. — Aš viską pasakiau.

Senasis burtininkas paėmė ginklą.

— Gerai. Jis priklauso burtininko palapinei. Hau!

Harka nelaukė, ką dar pasakys Havandšita. Jis greitai apsisuko ir išėjo iš tipi.

Lauke tarsi kokie vaiduokliai vis dar tebešoko moterys.

Harka negrįžo tiesiai į tėvo palapinę. Jis nubėgo prie arklių, kur jo draugas Četanas, nors ir sužeistas, saugojo kaimenę.

Patekėjo mėnulis, ir tolumoj ėmė staugti vilkai.

Harka paglostė savo keršį, ir šis priglaudė minkštas šnerves jaunajam šeimininkui prie skruosto.

Nei Harka, nei Četanas netarė nė žodžio.

Harka susimąstė. Savo keršio jis negalėjo paaukoti, nes arklys dabar labai reikalingas. Užtat paaukojo savo trofėjų, ginklą, kurio taip bijo priešai. O argi tas ginklas nereikalingas? Ir ką veiks su juo senis burtininkas savo palapinėje? Kodėl jis norėjo jau šiąnakt jį gauti, nespėjus Harkai gerai su juo susipažinti? Harką dažnai apnikdavo mintys, kurios niekad nekildavo kitiems berniukams ir vyrams. Kartais jam dėl to net baisu pasidarydavo, ir jis bjaurėdavosi pats savimi, bet vis tiek negalvoti ir neklausti negalėjo. Ką veiks senasis burtininkas su ginklu?

Ar jis moka su juo apsieiti, gal žino jo paslaptį? Jei taip, tai turi teisę jo reikalauti, nes niekas kitas tos paslapties nežino. O gal kiekvieną paslaptingą daiktą reikia atiduoti Didžiajai Paslapčiai, kurią geriausiai pažįsta tik burtininkas? Bet juk ginklas buvo paunių vado rankose, ir šis juo naudojosi, nors anaiptol nėra burtininkas.

Harka pats vienas niekaip negalėjo rasti atsakymo į šiuos klausimus, bet ir pasidalyti savo abejonėmis su Četanu nenorėjo. Tie klausimai graužė jį kaip koks kirminas medį. Jis labai nenorom atidavė macavakeną — gal kaip tik čia ir buvo jo klaida. Jeigu taip, tai tos klaidos jis negalės ištaisyti. Juk ir dabar gailėjosi atidavęs tą ginklą. Mat, turėdamas macavakeną, jis būtų stipresnis už visus tuos, kurie apsiginklavę tik lanku ir strėlėmis, — galėtų iš toliau pasiekti ir nudėti priešą. O motinai mirus, jis tiesiog degte degė noru atkeršyti priešui. Ir štai dabar turėjo atiduoti ginklą, kurį buvo atėmęs iš priešų jis, berniukas!

Harka pajuto, kad nūnai jis nieko taip netrokšta, kaip įsigyti kitą macavakeną. Ir įsigys, nesvarbu kaip, bet įsigys, dieną ir naktį galvos, kaip jam tai padaryti!

Šitaip nutaręs, berniukas be žodžių paliko savo draugą ir sugrįžo į palapinę.

Tėvas vėl pagyrė Harką, kad jis ne tik narsiai kovojo, bet ir paaukojo savo laimikį. Tačiau šį kartą tėvo žodžiai nepadarė jam jokio įspūdžio, nors šiaip jis visada labai džiaugdavosi, jeigu tėvas jį pagirdavo. Juo daugiau jis galvojo, juo labiau aiškėjo, kad tik jau ne tėvas sumanė jam šitokią auką. Šitokia mintis galėjo kilti tik senajam burtininkui. Iš Havandšitos Harka jau buvo patyręs ne vieną neteisybę. Kartą, pavyzdžiui, berniukai žaidė, ir Harka buvo jų „burtininkas“. Senis netikėtai užklupo vaikus ir apkaltino Harką, kad šis planuojąs kažką pikta.

NEPAŽĮSTAMASIS

Rytojaus dieną dakotai vėl leidosi į kelionę, ir tik dabar kariai iš tikrųjų pajuto savo žaizdas. Mat vakar— iš pradžių kovos įkarščio, paskui pergalės triumfo pagauti, o pagaliau nuovargio nukamuoti — jie buvo pamiršę visus skausmus. Dabar, per naktį pailsėję, visi jautėsi kaip sudaužyti. Sužeista šlaunis trukdė Matotaupai valdyti arklį, o Saulės Lietus buvo visiškai bejėgis ir vos ne vos laikėsi ant mustango. Keturi kariai žuvo mūšyje. Dakotams tai buvo didelis nuostolis, kurį jie galės atstatyti tik po kelerių metų.