Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Tik dabar Harka pamatė, kad Uinona tyliai verkšlena.

— Kurgi Harpstena? — paklausė jis mergaitę, norėdamas ją prakalbinti ir numaldyti.

Uinona sukūkčiojo.

— Jis nuėjo padėti Šešokai susikrauti daiktus.

— Ak šitaip, nuėjo padėti, — tarė Harka pats sau ir nė nekrustelėjo iš vietos. Jis tai jau neitų. Uinona irgi nėjo. Tai ko gi Harpstena kišasi į moterų reikalus? Juk dabar daug svarbiau sužinoti, kodėl jie vidury dienos apsistojo čia, prie upės. Vadas, be abejo, gavo iš žvalgų kažkokią naują žinią, kuri visiems dar tebėra paslaptis. Kitaip šitokio jo sprendimo nepaaiškinsi.

Harka vėl išbėgo į lauką. Pažiūrėjo, kaip Šėšoka ardo Baltojo Bizono palapinę. Įvairiausi rakandai, ginklai, trofėjai, antklodės, dubenys — viskas jau buvo sutvarkyta ir sudėta, tik imk ir nešk į vado palapinę. Harka nenorėjo, kad kas jį pamatytų šitaip žiopsant; jam būtų gėda, kad išvis atkreipė dėmesį į šitokius dalykus. Jis pagalvojo, kur greičiausiai galėtų surasti Četaną, ir nuėjo prie arklių. Četano bėris, bekovojant su pauniais, buvo lengvai sužeistas kaip ir pats jo šeimininkas, ir Harka, gerai pažindamas savo draugą, spėjo, kad dabar, sustojus poilsio, Četanas bus ne kur kitur, o tik prie savo arklio.

Ir neapsiriko. Jo vyresnysis draugas iš tikrųjų buvo prie bėrojo mustango. Harka dėjosi atėjęs pasižiūrėti savo arklio ir tik paskui lyg atsitiktinai priėjo prie Četano. Četano nereikėjo daug ir bergždžiai klausinėti, jis iš karto suprato, kad Harkai rūpi, kodėl kariai sustojo poilsio vidury dienos. Jis atsisėdo į žolę ir parietė po savimi kojas, kaip tikras karys, pasiruošęs užsirūkyti pasitarimo pypkę. Harka tuoj pat prisėdo šalia.

— Tu esi Jaunųjų Sūnų vadas, Harka Kietasis Akmuo Vilko Nugalėtojau, — pradėjo Četanas, — ir turi iš mano lūpų išgirsti, kodėl mes vidury dienos nutraukėme žygį. Atsitiko štai kas: žvalgai aptiko naujas pėdas! — Četanas nutilo, matydamas, kaip išpūtė akis Harka. — Tai kažkokio sužeisto, šlubuojančio žmogaus pėdos, — kiek patylėjęs pasakojo jis toliau. — Jos įspaustos gana giliai, tartum sužeistasis būtų kažką sunkiai nešęs — kažkokį ryšulį ar žmogų. Kartą, trumpam prisėdęs pailsėti, jis paliko vieną daiktą, greičiausiai pamiršo, nes tas daiktas labai mažas ir negalėjo jam būti našta. Tai mažutėlis kapšiukas, išpuoštas kriauklėm. Bet šitokių kriauklių mūsų vyrai dar niekada nėra matę. Havandšita sako, kad pauniai šitokių neturi, ir nors kriauklės eina per daugelio indėnų genčių rankas, tačiau šitokių net Havandšita kaip gyvas nėra regėjęs.

— Vadinasi, tą kapšiuką paliko kažkoks baltasis?

— Kažkoks basas žmogus.

— Basas? Bet juk basi nei mes, nei baltieji nevaikščiojam. Ar mūsų žmonės jį pasekė?

— Taip, bet labai atsargiai. Mat nors jis ir basas, bet gali būti burtininkas ir turėti macavakeną.

— Ar mes jį aptikome?

— Dar ne. Bet jis eina labai pamažu, ir mūsų žvalgai greit turėtų jį pavyti. Vakare jau žinosime, kas jis toks ir iš kur gavo tas kriaukles.

— Ir dėl šitų mįslingų pėdų mes apsistojome?

— Taip.

— Ak, šit kaip.

Četanas nutilo, ir Harka suprato, kad pokalbis baigtas. Jis atsikėlė, bet nusprendė ligi vakaro nesirodyti palapinėje, geriau jau kur kitur praleis laiką ir palauks, kol žvalgai pagaus nepažįstamąjį ir atgabens į stovyklą.

Ligi vakaro dar buvo maždaug šešios valandos laiko. Harka sušaukė Jaunuosius Šunis, ir, kai rudaodžiai berniukai susėdo ratu upės pakrantėje, užklausė juos, ką būtų galima per tas geliąs valandas dar nuveikti. Žaidimai šiandien jų nelabai traukė. Visi buvo alkani“ pavargę, kiti per susirėmimą su pauniais neteko tėvų ar brolių. Harka pasiūlė pameškerioti, ir visi sutiko. Pasidaryti meškeres buvo nesunku, paupy augo daug karklų, ir berniukai, įbridę į vandenį, nes visa pakrantė buvo apsemta, tuoj išsipjovė ilgas vytis. Trys iš jų nubėgo prie arklių ir prirovė iš uodegų ilgų ašutų, kuriuos suraišioję pasidarė valo. Dešimt berniukų išėjo ieškoti masalo: vabzdžių ir kirmėlaičių.

Kai viskas buvo paruošta, Harka su abiem savo „pavaduotojais“ paskirstė berniukus į vietas.

Kelias valandas Jaunieji Šunys tyliai sėdėjo prie upės, mikliai švytravo meškeres, vilko vandeniu masalą, ir kada ne kada ištraukdavo vieną kitą žuvį. Kariai ir moterys, matydami juos taip rimtai užsiėmusius, pritariamai šypsojosi.

Kai saulė nusėdo už tolimų kalnų ir nuo upės bei prerijų padvelkė vakaro vėjas, oras staiga atvėso ir ėmė greitai temti. Harka švilptelėjęs sušaukė savo būrį. Visas žuvis, dideles ir mažas, jaunieji meškeriotojai sumetė į vieną krūvą. Laimikis buvo ne toks didelis, bet turint galvoj, kad meškeriojo jie palyginti trumpai, ne toks jau ir mažas. Šiaip jau žuvis priklausydavo tam, kas ją pagavo, bet kadangi su maistu buvo labai striuka, berniukai nė nesuabejojo, kad jų laimikį vadas turės padalyti savo nuožiūra. Harka nubėgo ieškoti tėvo.

Atbėgęs į stovyklą, jis tuoj jį pamatė. Matotaupa buvo ką tik grįžęs iš žvalgybos ir dabar ėjo kažkur upės link, matyt, pasižiūrėti, kaip sekasi jauniesiems meškeriotojams. Ginklus jis buvo palikęs palapinėje, ir tai rodė, kad šiuo metu stovyklai negresia joks pavojus. Harka jam keliais žodžiais apsakė, ko atėjęs, ir nusivedė tėvą parodyti laimikio. Matotaupa apžiūrėjo krūvą žuvų ir valandėlę susimąstė, matyt, galvojo, ar užteks laimikio kiekvienai palapinei, bet paskui, nusprendęs, kad žuvų yra užtektinai, liepė viską padalyti lygiomis dalimis. Berniukai buvo patenkinti, kad vadas įvertino jų darbą ir sumeškeriotas žuvis paskirstė kaip kokios didžiulės bizonų medžioklės laimikį.

Harka, dviem žuvim nešinas, sugrįžo į tėvo palapinę. Įžengęs vidun, jis pastebėjo kai kurių permainų. Asla buvo dvigubai storiau išklota antklodėmis, o palapinės gilumoj stovėjo daugiau dubenų negu paprastai. Viduryje, rūpestingai užberta pelenais, žioravo ugnis. Trikojis Harkos guolis stovėjo kairėje pusėje prie pat landos, ten, kur jis pats jį buvo pastatęs. Tai pamatęs Harka apsidžiaugė. Prieblandoj buvo girdėti tykus šnabždesys — tai kuždėjosi Uinona su Harpstena ir Untšida su Šešoka. Pagaliau Untšida nutilo ir, priėjusi prie ugniakuro, paėmė iš Harkos žuvis. Išėjusi laukan, ji išvalė jas, ir šunys ėmė rietis, negalėdami pasidalyti jų menkų vidurių. Paskui senelė pasmeigė didesniąją žuvį ant iešmo ir uždėjo ant Ugnies. Kai palapinėje pasklido kepamos žuvies kvapas, parėjo Šonka. Abi moterys, Uinona ir visi trys berniukai susėdo ratu aplink ugnį, kiekvienas gavo po gabaliuką žuvies ir po kelias uogas, kurias Untšida ir Šešoka sukrapštė iš savo atsargų. Pavalgę visi išsiskirstė miegoti, prie ugniakuro liko tik Untšida. Parėjo Matotaupa, ir motina iškepė jam antrąją žuvį, kurią šis greitai suvalgė.

Dakotų vaikų niekas varu nevaro gulti. Jie visada keliasi su saule, todėl vakare būna taip pavargę, kad patys kuo greičiau lenda į guolį. Taip buvo ir šiandien. Harka pasirūpino, kad landoje būtų plyšys, pro kurį jis galėtų matyti mėnesienos nušviestą plotelį tarp jų ir gretimos palapinės. Netoliese šniokštė upė. Žvalgai vis dar negrįžo, ir nebuvo jokios žinios, kas tas nepažįstamasis, apie kurio pėdsakus pasakojo Četanas.

Matotaupa vėl išėjo iš palapinės, ir Harka matė, kaip jis sustojęs lauke ramiai laukė, tarsi susitaręs su kažkuo susitikti. Visu svoriu stovėjo jis ant dešinės kojos, nes kairioji, sužeista kovoje su pauniais, matyt, dar gerokai skaudėjo. Jis buvo ne tik su mokasinais, bet ir su odiniu švarku, vadinasi, nesitikėjo jokio pavojaus, nes paprastai dakotų vyrai į kovą traukia nuogi ligi pusės. Ant sprando jam buvo užkritusios erelio plunksnos, savo kotais pritvirtintos prie gyvatės odos, juosiančios galvą. Harka žiūrėjo į tėvą. Koks jis didelis ir stiprus! Didesnis negu kiti vyrai, nors ir tie gana augaloti, retas kuris žemesnis kaip metro devyniasdešimt. Vado pečiai buvo kiek platesni, rankos — Harka tai žinojo — miklesnės ir raumeningesnės negu kitų karių. Sunku rasti vyrą, kuris kovoje būtų pranašesnis už Matotaupą, nes vadas taikliai šaudė iš lanko ir gerai mėtė ietį. Paunių vadas ir jo kariai negalėjo nė iš tolo su Matotaupa lygintis. Harka mylėjo tėvą ir didžiavosi juo. Užmiršęs, kad palapinės gilumoj šnarpščia Šonka su Šešoka, jis užmigo. Norėjo išsimiegoti, kad būtų pailsėjęs ir atsigavęs, kai žvalgai pagaliau atves nepažįstamąjį žmogų, pametusį kapšiuką, išpuoštą tomis neregėtomis kriauklėmis.