Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Senoji Antilopė nustebęs apžiūrėjo surištą berniuką, kiek pagalvojo, paskui užsimetė jį ant pečių ir susikūprinęs dideliais šuoliais nukurnėjo upės link. Harka nusekė paskui jį. Pribėgę netoli upės ir pasijutę saugiau, nes čia pat jau buvo sargyba, kuri galėjo juos apginti, abu sulėtino žingsnį ir pagaliau visai ramiai perbrido upę.

Pietiniame krante jau laukė jų Matotaupa su keliais kariais. Iš čia visi nuėjo į vado palapinę. Untšida, Šešoka ir Šonka buvo jau prabudę. Šešoka užkūrė ugnį, ir Senoji Antilopė, nusiėmęs nuo pečių belaisvį, paguldė jį ugniakuro šviesoje. Nepažįstamasis berniukas išplėtęs akis spoksojo į karius. Jo akys buvo didelės, juodos, o oda tamsi tamsi.

Matotaupa priėjo prie jo ir paklausė:

— Kas tu toks?

Berniukas kažką atsakė, bet niekas nesuprato jo žodžių.

— Odos ir dažų! — tarė vadas Untšidai, ir, kai toji viską atnešė, Matotaupa atrišo berniukui rankas ir pasodino. Paskui, pats atsisėdęs šalia, parodė, kaip reikia piešti dažais paveiksliukus odoje. Berniukas labai atidžiai viską dėjosi į galvą ir, supratęs, kad tokiu būdu galės susikalbėti, uoliai griebėsi dažų. Vadas labai įdėmiai stebėjo, kaip berniukas piešia. Harka, gerai pažinodamas tėvą, iš veido suprato, kad šis patenkintas. Matyt, tas garbiniuotaplaukis ir juodaakis nudryžusiais marškiniais visai nesugriuvęs, kad taip greit sugebėjo įsiteikti vadui. Harka lengviau atsikvėpė. Gal ir neblogą belaisvį jis paėmė.

Geras dvi valandas berniukas rūpestingai piešė, kol viską išsipasakojo. Kartais jis susimąstydavo, kokiu paveikslėliu aiškiau ir trumpiau būtų galima išsireikšti.

Matotaupa, matyt, viską suprato žiūrėdamas, kaip berniukas piešia, nes kai į palapinę įėjo Havandšita, jis tuoj pat perdavė jam pripieštas odos juosteles. Šis ilgai jas stebėjo, paskui, netaręs nė žodžio, perdavė Saulės Lietui, kuris taip pat labai įdėmiai jas apžiūrėjo ir grąžino Matotaupai.

Harka tiesiog nenustygo vietoje iš nekantrumo.

— Pirmiausia kalbės Matotaupa, — tarė burtininkas.

— Hau, — atsakė karo vadas. — Kalbanti oda praneša mums daug naujienų. Šio berniuko, kurį pagavo mano sūnus Harka, tėvą baltieji žmonės atgabeno iš anapus Didžiųjų Vandenų, ir jis turėjo jiems dirbti. Jie dažnai jį mušdavo. Ar ne taip?

Havandšita ir Saulės Lietus patvirtino jo žodžius. Harka atsistebėti negalėjo, kaipgi žmogus gali leistis mušamas.

Matotaupa kalbėjo toliau:

— Baltieji žmonės mūsų žemėje suskilo į dvi gentis: šiaurinę ir pietinę. Jie iškasė kovos kirvį ir jau seniai kovoja tarpusavyje. Pietinė gentis rimbu verčia dirbti juoduosius žmones, moteris ir vaikus, atsigabentus iš anapus Didžiųjų Vandenų. Šiaurinė gentis kovoja prieš šitokią savivalę.

— Vadinasi, šiaurinės genties žmonės teisingesni? — paklausė Saulės Lietus.

Matotaupa papurtė galvą.

— Šito aš ir pats gerai nežinau. Šiaurinė gentis sugalvojo kažkokį keistą dalyką, kurio aš nesuprantu. Ji sumanė nutiesti taką per prerijas. Tas takas eitų į pietus nuo Arklių upelio, kur mes ketiname statytis palapines. Tuo taku jie žada paleisti bėgioti kažkokią paslaptingą pabaisą.

— Aš irgi tą išskaičiau iš odos. O gal ta pabaisa jau atsidangino čionai ir surijo mūsų bizonus?

Matotaupa dar kartą peržiūrėjo piešinius.

— Ne, pabaisa nesuėdė bizonų, man atrodo, ji juos užmušė. Ir dalį jų mėsos pasiėmė pauniai.

Išgirdę šią žinią, kurią vadas išskaitė iš kalbančios odos, visi pasibaisėję nutilo. Jeigu jau šiaurinės genties žmonės pasiuntė tokią pabaisą, kuri naikina bizonus, vadinasi, prerijų gyventojų reikalai visai prasti — tai siaubinga nelaimė, tiesiog neįsivaizduojama nelaimė.

Pagaliau Matotaupa nutraukė tą kraupią tylą ir šitaip prašneko:

— Lokės giminės žmonės žinos, ką jiems daryti. Mes atimsime iš paunių mėsą; mes įtempsime savo lankus, ir mūsų strėlės užmuš šiaurinės genties pabaisą. Aš pasakiau, hau!

Tačiau šį kartą toks sprendimas vyrų nė kiek nepradžiugino, jie tik dar labiau susirūpino. Tiesa, saulėtomis rudens dienomis, po nusisekusios medžioklės, kai kariai būdavo sotūs, visi tiesiog veržte verždavosi į mūšį, norėdami išmėginti jėgas ir įrodyti priešams savo pranašumą. Tada jie ir patys kartais padarydavo kokį drąsų išpuolį, tikėdamiesi, kad burtininkas ir vadas už tai jų nebars. Bet dabar vyrai buvo alkani, išsekę, jų eilės praretėjusios, o priešas trigubai pranašesnis skaičiumi, be to, šiaurinės baltųjų genties pabaisa atrodė iš tiesų paslaptinga ir gąsdinanti, ir dar niekas negalėjo pasakyti, ar išvis įmanoma ją sužeisti strėlėmis. Bet kažką daryti vis tiek reikėjo.

Saulės Lietus ir Havandšita pasiūlė rytojaus dieną sušaukti bendrą pasitarimą.

— Rytoj mes surūkysime pasitarimo pypkę, — tarė Matotaupa. — O dabar, kai jūs žinote svarbiausiąjį dalyką, aš noriu jums pranešti kitą, ne tokį svarbų, kurį sužinojau iš kalbančios odos. Šio berniuko tėvas dirbo pas pietinės genties baltuosius ir pabėgo kartu su sūnumi. Negalėdamas surasti kelio pas šiaurinę gentį, jis bastėsi po prerijas, ir čia jį vėl pačiupo baltieji, tie, kurie tiesia taką pabaisai. Tiesa, jie taip pat priklauso šiaurinei genčiai, bet, dirbdami toli prerijose, gali daryti, ką tik nori. Jie paėmė berniuko tėvą į nelaisvę ir privertė jiems tarnauti. Tada šis vėl pabėgo kartu su sūnumi, bet baltieji pastebėjo ir pradėjo šaudyti iš macavakeno.

Harka krūptelėjo. Macavakenas! Tas žodis vėl jį nusmelkė nuo galvos ligi kojų.

— Baltieji žmonės sužeidė šio berniuko tėvą, bet jis vis tiek pabėgo, — pasakojo toliau Matotaupa. — Jis nutarė kreiptis pagalbos pas raudonodžius karius ir pakliuvo pauniams į rankas. Pauniai broliaujasi su baltaisiais, tiesiančiais taką tai pabaisai, tad šio berniuko tėvas trečią kartą pakliuvo į nelaisvę. Jie laiko jį surakinę ir nori atiduoti baltiesiems, mainais gaudami už tai dar daugiau bizonų mėsos. Vieną naktį berniukas slapčia prislinko prie surakinto tėvo, ir šis liepė jam bėgti pas mus ir viską pranešti. Tai štai kaip.

— Tai štai kaip, — tarė Havandšita.

— Tai štai kaip, — pakartojo ir Saulės Lietus.

— Reikia išvaduoti berniuko tėvą, — tarė Matotaupa. — Šitą klausimą mes taip pat rytoj aptarsime.

Havandšita ir Saulės Lietus sutiko su vado nuomone, ir kadangi visi esminiai reikalai buvo aptarti, trys vyrai atsisveikino ir išsiskyrė.

Matotaupa atidavė vos gyvą iš bado berniuką moterims, ir Untšida su Šešoka pamaitino jį paskutiniais maisto likučiais. Kai berniukas pavalgė, Harka paėmė jį už rankos ir nusivedė į savo guolį — atsiguls su juo po vienu apklotu ir sušildys jį savo kūnu. Harka buvo patenkintas, kad paėmė tokį drąsų ir protingą belaisvį. Jis išmokys jį dakotų kalbos ir priims į Jaunųjų Šunų būrį.

Bet prieš užmiegant jam vis nedavė ramybės mintis: šiaurinės genties baltieji, norintys nutiesti taką bizonus naikinančiai pabaisai, turi macavakeną! Turi macavakeną!

Pagaliau jį įveikė nuovargis, ir, susiglaudęs su savo belaisviu, Harka užmigo. Naktį sapnavo baisų sapną. Rodos, mato tą siaubingą pabaisą ir žmones su macavakenais, tiesiančius pabaisai taką per prerijas. Takas panašus į tą, kuriuo kiekvienais metais praeina tūkstančiai bizonų, palikdami vien tik juodą sutryptą žemę. Kitokių kelių Harka nebuvo matęs. Sapne jis niekaip negalėjo suprasti, kam tai pabaisai reikia atskiro tako, juk prerijose kiekvienas arklys gali puikiausiai bėgioti be jokio kelio. Kažkoks milžiniško ūgio burtininkas klausinėjo jį šito ir sakė: „Mirsi, jeigu neatsakysi man į šį klausimą.“