Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Harka pabudo šalto prakaito išmuštas. Jis pastebėjo, kad ir jo belaisvis šalia nemiega. Deja, juodu negalėjo susikalbėti, tad dar labiau prisiglaudė prie kits kito ir, pajutę malonią raminančią šilumą, greit vėl nugrimzdo į palaimingą gaivinantį snaudulį.

Vos pradėjus brėkšti rytui, berniukai atsikėlė. Harka paėmė savo draugą už rankos ir nubėgo su juo prie upės.

Ten jau buvo susirinkę nemažai Jaunųjų Šunų. Bet kai pasirodė Harka su savo naujuoju draugu, tuoj subėgo jų visas būrys — trisdešimt vienas berniukas. Tai buvo vikriausi, stipriausi ir išmintingiausi berniukai nuo devynerių ligi dvylikos metų amžiaus. Harpstena, pavyzdžiui, buvo priimtas į Jaunųjų Šunų būrį dėl to, kad taikliai šaudė iš lanko.

Harka pristatė visiems savo naująjį draugą:

— Tai Juodoji Oda Garbiniuota Galva. Jis yra mano brolis ir gyvena mano palapinėje. Jo genties medžioklės plotai labai toli nuo čia, anapus Didžiųjų Vandenų. Baltieji plėšikai ir Ilgieji Peiliai pagrobė jo tėvą ir išsivežė su savimi. Dabar jis surakintas kankinasi paunių nelaisvėje!

Jaunieji Šunys ėmė rėkti, reikšdami savo nepasitenkinimą, kad pauniai susidėjo su baltaisiais plėšikais.

— Bet Juodoji Oda Garbiniuota Galva narsus berniukas! — kalbėjo toliau Harka. — Jis atbėgo pas mus ir papasakojo apie savo tėvo nelaimę. Lokės giminės kariai išvaduos Garbiniuotos Galvos tėvą!

— Hau, bau, hau! — sušuko visas ratas berniukų.

Paskui vienas paklausė:

— Ar Garbiniuota Galva moka plaukti?

— O kaipgi! — atsakė Harka, nors ir pats to gerai nežinojo. Tačiau jam atrodė neįmanomas daiktas, kad berniukas nemokėtų plaukti. Jis pamojo Garbiniuotai Galvai sekti paskui jį, šoko į vandenį ir nuplaukė prieš srovę.

Garbiniuota Galva tuoj pat pūkštelėjo į vandenį ir nusivijo Harką. Tačiau jis plaukė kitaip negu Harka. Šitaip plaukiant berniukai dar niekados nebuvo matę. Nustebę jie šaukė:

— Žiūrėkit, žiūrėkit, jis plaukia kaip varlė!

— Bet kaip greitai varosi į priekį!

— Pamėginkim, gal ir mums taip išeis.

Na ir buvo dabar berniukams juoko! Visi mėgino plaukti taip kaip Garbiniuota Galva, tačiau iš karto jiems nelabai sekėsi. Kai kurie murktelėjo į vandenį, prunkštė ir kvatojo. Kiti tyčia išdarinėjo visokius juokus ir nardė į vandenį, lyg skęsdami. Visi buvo labai patenkinti.

Harka priplaukė seklią vietą ir atsistojęs žiūrėjo, kaip prie jo plaukia Garbiniuota Galva. Šis irgi pajuto po kojomis smėlėtą dugną ir atbrido prie Harkos. Harka judesiais parodė, kad būtų gerai pasimokyti vienam iš kito. Berniukas sutiko. Iš pradžių abu kapstėsi labai nevykusiai, bet greitai įgudo ir galų gale jau plaukė visai neblogai.

Kai pasidarė šalta, berniukai išlipo iš vandens, gerai įsitrynė lokio taukais ir nubėgo prie palapinių. Harka vėl nusivedė Garbiniuotą Galvą pas save. Naujokui, matyt, patiko Harka ir Jaunieji Šunys. Dabar jis pirmą kartą nusišypsojo. Ir dar kaip nusišypsojo! Net juodos jo akys suspindėjo. Jos buvo didelės, didesnės negu dakotų berniukų, tą Harka iškart pastebėjo. Mat tas tamsiaodis berniukas ligi šiol gyveno ne prerijose, kur žmonės, saugodami akis nuo vėjo, smėlio ir spiginančios saulės, dažnai turi būti prisimerkę.

Untšida padavė vaikams — Garbiniuotai Galvai, Harpstenai ir Uinonai — džiovintų uogų. Harka pusryčių atsisakė pareiškęs, kad jis kaip ir vyrai valgys tik vakare. Jis užsitraukė ledžingus, pritvirtino juos prie diržo ir žiūrėjo, kaip Garbiniuota Galva maunasi savo trumpas kelnes ir velkasi nučiurusius marškinius. Harka priėjo prie berniuko ir pačiupinėjęs medžiagą, iš kurios buvo pasiūti tie nestiprūs drabužiai, baisiai nustebo, nes austos medžiagos jis kaip gyvas dar nebuvo matęs.

Iš palapinės gilumos pasirodė Šonka. Jis su panieka nužvelgė berniuko drabužius. Harka pastebėjo tą jo žvilgsnį ir tuoj pat priėjo prie Untšidos. Toji iš karto viską suprato ir padavė jo šventinius drabužius — išsiuvinėtus mokasinus, ledžingus ir švarkelį. Harka pasiūlė juos Garbiniuotai Galvai. Tačiau šis tik žiūrėjo į Harką ir nežinojo, ką daryti. Tada Harka nurengė berniuką ir vėl padavė jam drabužius, rodydamas, kad reikia juos apsivilkti. Berniukas suprato, tuoj apsirengė ir nustebęs ėmė apžiūrinėti save. Nors ir liesas, su Harkos šventiniais drabužiais jis atrodė gana šauniai. Ūgio jis buvo beveik tokio pat kaip Harka, o ir amžiumi turbūt nedaug nuo jo skyrėsi. Berniukas kažką pasakė Harkai, ir nors šis nesuprato jo žodžių, jam viską atskleidė veidas — jame švytėjo tokia laimė ir tiek daug dėkingumo, kad Harka vėl pasijuto kaip devintam danguj.

Šonka tuo tarpu išsliūkino iš palapinės. Šešoka atrodė kažkokia surūgusi.

Harka vėl nusivedė savo naująjį draugą prie upės, ir ten tuoj pat susirinko visas Jaunųjų Sūnų būrys. Tačiau šį kartą Harka atėjo čia ne maudytis, jis patraukė paupiu aukštyn, kur buvo drėgnas smėlėtas krantas ir visai neaugo žolė. Dabar jam rūpėjo ne žaidimai, o klausimas, kaip išvaduoti Garbiniuotos Galvos tėvą. Vyrai šiandien gana ilgai svarstys šį klausimą, tad ir berniukai per tą laiką gali aptarti savo veikimo planą.

. Harka pasiūlė apspitusiems jį vaikams gerai pagalvoti, ir visi su džiaugsmu sutiko. Kartu jie išklausinės naujoką visų smulkmenų, nes paskui, ko gero, vyrai pasikvies jį į pasitarimą, norėdami gauti kuo daugiau žinių.

— Mes kalbėsimės piešinėliais, — apskelbė Harka. — Čia šlapias smėlis, ir jame bus lengva piešti, o paskui, kas nereikalinga, ištrinti!

Jis nusismailino šakelę, nubraižė smėlyje daug palapinių, plikagalvį vyrą su kuokštu plaukų ant pakaušio — atseit, paunį, — o šalia kitą žmogų, labai panašų į garbiniuotaplaukį berniuką, tik surištomis rankomis, ir parodė piešinį naujokui.

Garbiniuota Galva suprato. Jis paėmė iš Harkos šakelę, nutrynė virves nuo rankų ir nupiešė ant kojų, truputį pergrupavo palapines ir nuvedė liniją, rodančią, kurioje palapinėje yra belaisvis. Be to, piešinyje jis pažymėjo, kur aplink stovyklą išsidėstę paunių žvalgai. Lokės giminei tai buvo labai svarbios žinios!

Abu berniukai taip buvo įsitraukę į savo darbą, kad nė nepastebėjo, kaip aplink juos susirinko ne tik Jaunieji Šunys, bet ir keli kariai, pagaliau atėjo ir pats vadas. Pamatę Matotaupą, Harka ir Garbiniuota Galva sumišę atsitraukė.

Vadas kaip tik ėjo į pasitarimą. Jis buvo apsisiautęs labai gausiai išsiuvinėtą švarką, o ant galvos užsidėjęs erelių plunksnų karūną su ilga tų pačių plunksnų uodega.

— Na, — šypsodamasis kreipėsi jis į Harką, — dabar mes jau žinome, kur yra mūsų mažojo juodojo sūnaus tėvas. Bet kaip jį išvaduoti? Ką gi mums patars Harka Kietasis Akmuo Nakties Akis Vilko Nugalėtojas?

Harka visas paraudo kaip ugnis. Atsakyti į tokį klausimą buvo nelengva. Juk jo klausėsi šitiek žmonių, ir jeigu atsakysi nei šį, nei tą, visi paskui tiktai juoksis. Harka valandėlę pagalvojo, tada liepė savo garbiniuotaplaukiui draugui parodyti piešinyje, kokiu keliu jam pavyko pasprukti iš stovyklos. Tikriausiai į vaiką žvalgai nekreipė per daug dėmesio. Berniukas parodė, kad iš vakarų pusės paunių stovykla saugoma silpniausiai.

— Mano juodojo brolio tėvą reikia išvaduoti ne jėga, o gudrumu, — pradėjo Harka.

— Gal Harka mano, kad Lokės giminės vyrai bijo dar vienos atviros kovos su pauniais?

— Ne! — ramiai atsakė berniukas. — Bet prieš pradėdami kovą, turime kuo daugiau surinkti žinių apie priešą. Be to, reikia iš anksto išvaduoti Garbiniuotos Galvos tėvą. Mat, prasidėjus kovai, pauniai visų pirma sunaikins belaisvį. O šito mes neturime leisti. Todėl aš patariu veikti gudrumu.