Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Kol Harpstena valgė jo uogų ir šaknelių dalį, Harka žiūrėjo į berniuką ir galvojo: reikėtų labiau paimti jį savo globon, kad berniukas nepasiduotų Šonkos įtakai.

Šonkos palapinėje nebuvo.

Harka ėmė klausytis, kas dedasi kieme. Kadangi visi buvo pasiruošę reikalui esant kuo greičiau išardyti palapines, tai ir didžiosios pasitarimų palapinės nestatė. Pasitarimai vyko lauke. Harka klausėsi ausis ištempęs, ir retkarčiais jį pasiekdavo viena kita pokalbio nuotrupa. Tačiau tai, ką jis nugirdo, sukėlė jam didelį nerimą.

Antrasis pasitarimas baigėsi apie pusiaunaktį. Buvo surūkyta šventoji pypkė ir patvirtintas nutarimas, kurį dabar visi turėjo besąlygiškai vykdyti.

Vyrai išsiskirstė iš pasitarimų aikštės, Matotaupa taip pat nuėjo į savo palapinę. O Senoji Antilopė lauke paskelbė: moterys ir mergaitės tuoj pat turi surinkti palapines. Lokės giminė naktį iškeliauja paupiu aukštyn, toliau nuo paunių. Čia pasilieka tik viena vienintelė palapinė — burtininko. Pasikalbėjęs su dvasiomis, Havandšita gavo uždavinį pasilikti čia ir melsti Didžiąją Paslaptį, kad atsiųstų bizonų ir atitolintų pabaisą. Su savimi jis pasilieka tik palapinę, penkis arklius, priklausančius burtininko palapinei, ir vieną padėjėją — Šonką.

Harka du kartus išklausė šią žinią. Vadinasi, apie kokį nors apsirikimą negalėjo būti nė kalbos.

Nieko nelaukdamos, moterys ėmė vykdyti įsakymą. Harka čia nelabai turėjo ką veikti, tad nuėjo prie kaimenės pasiimti savo keršio ir atvesti tėvui arklio. Jis vengė susitikti su Četanu, nes nenorėjo savo vyresniojo draugo klausinėti, kas šiam buvo uždrausta kalbėti. Tačiau visą laiką jo galvoje sukosi viena mintis: kas atsitiko Juodajai Odai Garbiniuotai Galvai?

Pirmasis vado palapinės uždangalas jau nuplazdėjo nepailstančiame vėjyje, visos palapinės buvo surinktos, iš karčių ir bizonų odų padaryti valkčiai, parvesti krovininiai arkliai. Tai buvo įprastas pasiruošimo žygiui vaizdas. Harka sustabdė arklį smėlėtoje upės pakrantėje, kur taip netikėtai nutrūko jo raštiškas pokalbis su Juodąja Oda Garbiniuota Galva.

Jaunieji Šunys gerai žinojo, ką jiems daryti, prasidėjus naujam kraustymuisi, ir Harka nesuko dėl jų galvos. Jis visą laiką nenuleido akių nuo burtininko palapinės, vienintelės likusios stovyklos vietoje, ir nuo karties priešais ją, kur tarp žvėrių kailių kabėjo macavakenas. Šmėkštelėjo Šonkos figūra. Būti burtininko padėjėju — didelė garbė. Gal burtininkas ketina Šonką palikti savo įpėdiniu, o gal tik šiam kartui pasirinko jį padėjėju? Šito kol kas dar niekas nežinojo. Tačiau Harka jautė, kad visi stebisi senojo burtininko drąsa. Pasilikti su jaunu vyruku plačiose prerijose priešo ir grasinančios pabaisos pašonėje! Tai ne taip jau paprasta!

Prie Harkos priėjo Četanas.

— Keisti dalykai dedasi, — tarė jis savo jaunesniajam draugui. — Senieji sako, kad mus persekioja Juodųjų kalnų olos burtai.

— Havandšita pats padarys didelius burtus, — atsakė Harka nepatenkintas, nenorėdamas per daug leistis su Četanu į kalbas.

— Taip, tai jo žodžiai. Jis žada padaryti didelius burtus, ir tada ateis antilopės, kurias mes galėsime medžioti, mes sutiksime bizonus ir Arklių upelio pakrantėje linksmai šoksime, o pauniai mūsų daugiau nepersekios.

— Taip, tai būtų iš tikrųjų dideli burtai, — tarė Harka, — ir jeigu Havandšitai pasiseks juos padaryti, jis bus laikomas galingu burtininku.

Četanas klausiamai pasižiūrėjo į berniuką, nes pajuto jo žodžiuose kažkokią dviprasmybę, bet Harka jam daugiau nieko neatsakė, tik paspaudė arklį ir nujojęs įsijungė greta Uinonos ir Untšidos į išsirikiavusią vilkstinę, kurios priešakyje jau stovėjo Matotaupa ir Saulės Lietus, spėjęs šiek tiek apsigydyti savo žaizdas. Berniukas net atsigręžti neatsigręžė į Četaną.

DIDIEJI BURTAI

Visą naktį be sustojimo keliavo Lokės giminė Šiaurinio Plato pakrante. Vanduo upėje buvo dar labiau nuslūgęs, tyliai sruveno vaga, lygiame jo paviršiuje atsispindėjo mėnulis ir žvaigždės. Nakties dangus jau buvo padūmavęs, jaunoje žolėje liko aiškūs, pėdsakai. Uolinių kalnų grandinė, nusimetusi sniego kepures, jau nebeblizgėjo taip kaip anksčiau, jos viršūnės dunksojo tamsoje, tik kur ne kur atskirtos viena nuo kitos dar žvilgančio ledo. Arkliai, gerai prisiėdę per dieną, ramiai žingsniavo pirmyn, o išbadėję, sulysę raiteliai įtemptai žvelgė į tamsą, klausydami įžūlaus kojotų skalijimo, neramaus grėsmingo šunų viaukšnojimo ir laukdami, ar neišgirs kur kokio žvalgų ženklo. Tačiau aplinkui buvo ramu. Prerijos skendėjo toje begalinėje tyloje, prie kurios Harka nuo mažų dienų buvo pripratęs ir mokėjo atskirti menkiausią garsą.

Vaikai miegojo valkčiuose ir krūpčiojo, kai arklys sužerdavo jiems uodega per veidą. Patys mažiausieji, kuriuos motinos nešiojosi maišuose ant nugaros, taip pat seniai jau buvo įmigę. Pavargę berniukai ir mergaitės siūbavo ant arklių visiškai atsipalaidavę, nes jodinėti jie išmoksta nuo ketverių metų ir sėdėti ant arklio jiems yra tas pats, kaip ir bėgioti žolėje. Matotaupa ir Saulės Lietus žingsniavo vilkstinės priekyje, jų iečių smaigaliai juodavo žvaigždėto dangaus fone.

Nekaustyti arkliai patyliukais šlumsėjo per žolę.

Harkos nervai pamažu atsileido. Raminanti tyla, ilgos nakties valandos, kai jokie įvykiai neblaško dėmesio, leido jam susikaupti ir ramiai viską apgalvoti.

Burtininkas Havandšita pažadėjo didelius burtus — taikias dienas ir sėkmingą medžioklę. Harka dar nė karto nenutvėrė senojo burtininko meluojant. Tiesa, kartais dvasios, su kuriomis Havandšita kalbėdavosi, būdavo nepakankamai galingos, pavyzdžiui, jis nepajėgė išgydyti neaiškios Baltojo Bizono ligos, bet sunkios Saulės Lietaus žaizdos, taip pat ir peiliu persmeigta Matotaupos koja gijo gerai. Be to, Havandšita puikiai pažinojo prerijas bei miškus ir labai tiksliai pasakė, kur galima rasti brastą. Jis buvo senas, išmintingas ir visų gerbiamas. Harka įveikė visas abejones ir nusprendė ramiai laukti, kada pasireikš tie Havandšitos burtai. Juk ir Matotaupa, ir Saulės Lietus, ir visi garbingi kariai pritarė burtininko sprendimui. Tai negi jis, berniukas, gali abejoti tarybos teisingumu.

Tačiau visi tie svarstymai buvo ne kas kita, kaip savęs apgaudinėjimas— širdies gilumoje abejonės ir toliau liko gyvos. Harka jautė, kad po tos nakties, kai tėvas jį nusivedė į Juodųjų kalnų olą, viskas apsivertė aukštyn kojom. Nuo to laiko atsitiko tiek visokių dalykų, kurių Harka nepajėgė gerai suprasti, tačiau burtininko autoritetas ir tėvo nuomonė jau nebebuvo jam toks neliečiamas dalykas, kaip prieš kelias savaites. Berniukas jautė, kad su kažkuo atsisveikino, tik dar nežinojo, kad tai pasibaigė jo vaikystė ir kad jis visai kitomis akimis pradėjo žiūrėti į gyvenimą ir į tuos įvykius, kurie dabar dedasi jo gimtajame krašte. Jis dar nepajėgė suprasti visų tų permainų, kurios jį traukte traukė į savo sūkurį, tačiau jam vis neišėjo iš galvos tėvo žodžiai, pasakyti apie tą nelemtą akmenį, kuris dabar buvo Havandšitos rankose. Jis negalėjo pamiršti ir nakties oloje bei nejaukaus įvykio prie povandeninio krioklio. Įdomu, kur dingo tas žmogus, kuris anuomet vos neįtraukė į prarają tėvo ir jo paties?

Harka užgniaužė visas šias mintis ir nusprendė ramiai, kaip ir dera dakotui, laukti pažadėtų burtų.

Praėjo naktis. Rytuose sušvito žara, tekanti saulė užliejo savo šviesa kalvotas pievas, nušvietė upę ligi pat jos smėlėto dugno. Harka matė, kaip tyrame vandeny plauko žuvys, bet apie meškeriojimą dabar nebuvo ko ir galvoti. Matotaupa davė ženklą trumpam sustoti. Visi sukalbėjo maldą, prašydami Didžiąją Paslaptį maisto ir taikos, paskui vilkstinė vėl pajudėjo. Žmones ir gyvulius jau kankino nuovargis, bet apsistoti poilsio nebuvo kada. Kūdikiai ant moterų nugarų prabudo ir vėl užmigo. Vaikai valkčiuose trynėsi arklių uodegų sukapotus veidukus ir po truputį judėjo, tačiau nė vienas nesiskundė, nes ir patys mažiausi žinojo — skųsies ar nesiskųsi, tas vis tiek nieko nepadės.