Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Jaunasis patinas, matyt, pajutęs pavojų, pauostė orą ir vienu šuoliu dingo pakrantės kalvose, o paskui jį ir kitos dvi antilopės. Tik patelė su savo jaunikliu liko šiapus upės. Išsigandusi motina vis viliojo jauniklį į vandenį: laižė jį, stūmė prie kranto, bet mažylis vis nedrįso šokti į upę.

Laimikis buvo tiesiog rankose! Tačiau Harka nesiryžo šauti. Nei iš šio, nei iš to jam dingtelėjo galvon sena istorija, kurią kadaise prie ugniakuro jam ir kitiems vaikams pasakojo Untšida, — istorija apie akmeninį berniuką, kurio kūnas buvo kietas kaip akmuo ir niekas jo negalėjo sužeisti. Jis pats pakirsdavo savo strėle, ką tik panorėdavo. Vieną dieną jis aptiko miško pievelėje antilopę su jaunikliu ir nušovė — jis šaudė viską, ką tik pasiekdavo jo strėlė. Bet galų gale jis pats pavirto akmeniu ir nugarmėjo į klampynę — susilaukė bausmės už tūkstančius tų žvėrelių, kuriuos nušovė, piktnaudžiaudamas savo galia.

Harka vis dar delsė. Antilopė kaip įmanydama viliojo savo mažylį. Kažkur tolumoj nuaidėjo džiaugsmingi šūksniai — tai medžiotojai, džiaugėsi gausiu laimikiu.

Harka įsidėjo strėlę į saidoką, kabantį ant peties, ir atsistojęs pamažu patraukė žvėrelių link. Dabar atsitiko tai, ko Harka ir tikėjosi. Pabūgęs žmogaus, jauniklis pakluso motinos raginimams ir įšoko į vandenį.

Srovė nunešė juos toli į šoną, bet abu sveiki išlipo į kitą krantą ir kaip vėjas nurūko į tą pusę, kur neseniai tarp kalvų dingo jaunasis patinas su savo dviem palydovėmis. :

Harka valandėlę dar žiūrėjo į aną pusę, paskui apsisuko ir nužingsniavo ieškoti savo būrio.

Taip, dabar jis negalės pasigirti vienas nušovęs antilopę. Neturės ir antilopės kailio, neliaupsins jo dabar nei medžiotojai, nei Jaunieji Šunys. Apie savo nuotykį geriau niekam nepasakos. Paunis nušovė macavakenu jo motiną, o jis išgelbėjo antilopei jauniklį ir nenušovė jaunikliui motinos. Nepasielgė kaip tas akmeninis berniukas, piktnaudžiaujantis savo galia. Lokės giminė ir taip užtektinai prisimedžiojo antilopių.

Harka buvo patenkintas susitikimu su antilope ir džiaugėsi, kad niekas daugiau apie tai nežino.

Stovykloje aidėjo džiaugsmingi medžiotojų šūksniai, zujo vyrai, moterys ir vaikai. Moterys jau stovėjo su krovininiais arkliais, kuriems ant nugaros dar tebebuvo pritvirtinti valkčiai, — ruošėsi parsigabenti laimikį. Mergaitės krovė ant savo arklių odines antklodes ir virves iš bizono žarnų, kad būtų galima vietoje supakuoti mėsą. Sūnys, nujausdami, kad ir jie galės gerai pasisotinti atliekomis, linksmai zujo aplinkui.

Harka prisijungė prie grupelės karių ir jaunuolių, kurie, Matotaupos vadovaujami, nujojo apžiūrėti laimikio. Prie kiekvienos antilopės jie sustodavo ir pagal įsmigusias strėles nustatydavo, kuris iš medžiotojų ją nušovė. Mat kiekvieno kario strėlės buvo kitokios spalvos, kitaip išdrožinėtos ir nudažytos, todėl šaulį nesunku buvo nustatyti. Antilopės, pakirstos pirmųjų šūvių, gulėjo netoli viena kitos. Mat tada jos dar ganėsi, nenujausdamos pavojaus, medžiotojai galėjo ramiai prisitaikyti, ir kiekvienas jų šūvis buvo mirtinas. Bet kai jos pasileido bėgti, čia jau medžioklės sėkmė priklausė nuo medžiotojo miklumo, sumanumo ir arklio greičio. Matotaupai pasisekė nušauti dar tris antilopes, visas taikliu mirtinu šūviu, tai buvo didžiausias šios dienos laimikis. Kai grupelė prijojo prie antilopės, į kurią vienu metu šovė Harka su Četanu ir dar du vaikinai, Harka taip susijaudino, kad net nedrįso pažvelgti į gulinčią auką. Bet kai pagaliau susivaldęs pasižiūrėjo, pamatė įsmigusias keturias strėles: vieną šlaunyje— toji buvo ne Harkos, — antrą nugaroje — ne, toji taip pat ne jo, — trečią ir ketvirtą kakle. Šitos buvo jo ir Četano.

Harkos veidas spindėjo iš džiaugsmo. Četanas taip pat nusišypsojo ir ištraukė abi medžioklines strėles. Jos buvo be užkarpų. Četanas atidavė Harkai jo strėlę ir pasakė:

— Mano jaunasis brolis gerai pataikė. Aš atiduodu jam odą ir ragus. Mūsų strėlės lėkė kartu kaip seserys. Dabar aš esu Raudonųjų Plunksnų vadas, bet kai tik tapsiu kariu ir Raudonuoju Elniu, Harka Kietasis Akmuo Nakties Akis Vilko Nugalėtojas stos į mano vietą ir bus Raudonųjų Plunksnų vadas. Aš pasakiau, hau!

Matotaupa pritardamas linktelėjo. Jis buvo patenkintas savo sūnumi.

Išaiškinę, kas nušovė kurią antilopę, vyrai, jaunuoliai ir didesnieji berniukai nulupo žvėrelius ir sukapojo. Moterys išmetė vidurius alkaniems šunims, mėsą sukapojo, o smegenis, kepenis, plaučius, širdis ir skrandžius nusinešė į stovyklą. Ten jau kūrenosi ugnis, rūpestingai apdangstyta bizonų odomis, kad į šalis nesklistų dūmai ir kepamos mėsos kvapas. Harkos nosį netrukus pasiekė pasakiškas skrudančių kepenų ir smegenų aromatas, o po kiek laiko jis kartu su broliuku ir sesute jau šveitė pievelėje prie upės skanią šviežieną. Po daugelio savaičių badavimo tai buvo pirmieji pietūs, kada kiekvienas galėjo iki soties prisivalgyti.

Stiprindamiesi visi galvojo tą patį: nelaimės dienos pasibaigė, pagaliau nusišypsojo laimė, didieji burtai įvyko — Havandšita savo darbą išmano.

Pasistiprinę vyrai, moterys ir vaikai patenkinti išsiskirstė į palapines miegoti.

„Juodoji Oda Garbiniuota Galva! — pagalvojo Harka, vos tik sudėjęs akis, — Tikėkimės, kad viskas gerai baigsis ir vieną dieną aš išvysiu tave, nepažįstamasis, gyvą ir sveiką.“

Sekančios dienos buvo nelabai įtemptos. Nuo ryto ligi vakaro jie nukeliaudavo apie penkiasdešimt kilometrų. Nutekėjus polaidžio vandeniui, upė tose vietose buvo sekli, ir Lokės giminė, vyrų tarybai nusprendus, vėl persikėlė į pietinį krantą.

Taip jie traukė vis tolyn ir tolyn į pietus, kol vieną rytą prieš akis atsivėrė kelionės tikslas — krūmokšniais apaugusi pieva viename Arklių upelio vingyje. Geresnės vietos vasaros stovyklai, rodos, ir būti negalėjo. Upelio vaga iš abiejų pusių buvo kiek suspausta nedidelių kalvelių, tad, iš visko sprendžiant, čia net karščiausiais vasaros mėnesiais neturėjo trūkti vandens. Ten, kur upelis suko į šiaurę, augo krūmokšniai ir net keli guotai lieknų medžių, o vidury to miškelio buvo laukymė, pakankamai erdvi pasistatyti palapinėms, apsaugota nuo vėjų ir nuo priešo akių. Visi apsidžiaugė, suradę tokią patogią vietą, ir, linksmai šūkaudami, sugužėjo į pievą. Akies mirksniu nuo arklių buvo nuimtas krovinys, pastatytos palapinės, ištiestos antklodės, užkurti ugniakurai ir užkaisti puodai. Vado nurodymu iškilo ir pasitarimų palapinė. Ten kariai nunešė ir išduobtą medžio kamieną su amžinai rusenančia šventąja ugnimi, kuri visur lydėjo Lokės giminę. Vieta, kur turėjo stovėti burtininko tipi, kol kas liko tuščia. Priešais vado palapinę buvo įtaisyta kartis su trofėjais, prie jos pririštas ir jo eikliausias mustangas. Šunys kaipmat išsisklaidė po miškelį, arkliai pradėjo pešti žolę, kuri čia buvo gana vešli.

Vakaruose dunksojo Uolinių kalnų grandinė, pasakiškai nužerta besileidžiančios saulės spindulių. Pasiilgęs ramybės, džiaugsmų, žaidimų ir medžioklės, Harka tylus įžengė į savo naująją buveinę.

Upelyje buvo dvi gilesnės vietos, viena aukščiau, kita žemiau vingio. Pirmoji buvo paskirta maudytis moterims, antroji— vyrams. Moterys ir mergaitės tuoj išskubėjo parsinešti į palapines vandens. Harka su Jaunaisiais Šunimis taip pat nubėgo prie upelio — dabar jie vėl galės plaukyti kiek širdis geidžia, nardyti ir taškytis, krėsti pokštus po vandeniu ir virš vandens. Ligi soties prisimaudę, pagaliau visi išlipo ant kranto, prunkštaudami, juokdamiesi įsitrynė lokio taukais ir, sužibus pirmosioms žvaigždėms, sugrįžo į palapines, iš kurių jau sklido skanus kepsnio kvapas. Kol berniukai valgė, lauke aidėjo švelni vamzdelių melodija — grojo Raudonosios Plunksnos.