Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Ką daryti?

Apsisukti ir leistis bėgti? O jeigu bizonas šoks vytis ir, nors suvarstytas strėlių, pasirodys greitesnis už nuilsusį arklį? Paspausti arklį ir su riksmu šokti ant šito galiūno? Gal bizonas išsigąs ir ims bėgti? Galbūt.

Persekioti bizonus ne toks jau paprastas reikalas.

Harka spustelėjo arkliui šonus, duodamas jam ženklą, kad reikia kažką daryti. Mustangas pats žinos, kaip jam geriau pasielgti!

Ir mustangas žinojo.

Staiga jis sprygo į šalį ir netikėtai vikriai šoktelėjo kelis kartus į dešinę ir į kairę. Bizonas nepasitikėdamas pamažu pasuko į jį galvą ir pajudino iškeltą uodegos galą. Harka leido arkliui daryti, ką tik jis nori, tik tvirčiau prigludo prie kaklo, kad nenukristų žemėn, — ir labai gerai, nes dabar mustangas pasispyrė ir nepaprastai drąsiu šuoliu peršoko per strėlių prismaigstytą bizoną ir nušuoliavo plačia lyguma.

Harka nė pats nepajuto, kaip mėšlungiška šypsena iškreipė jo veidą. Jis šypsojosi, patenkintas arklio protingumu ir džiaugdamasis, kad išsigelbėjo) iš pavojaus, šypsojosi iš savo kvailo šaudymo ir iš to tuzino strėlių, susmigusių į vieno bizono nugarą.

Dulkių debesys išsisklaidė, atsigręžęs Harka pamatė bizoną, kuris dabar ramiai vijosi tolstančią kaimenę.

Harka, ištrūkęs iš pavojaus, jojo į stovyklą — kiekvienas traukė ten, kur buvo jo vieta. Berniukas ir dabar visiškai pasikliovė mustangu, kuris, vadovaudamasis neklystančiu instinktu, greitai surado savo kaimenę. Arkliai stovėjo upelio pakrantėje ir, iškėlę galvas, laukė sugrįžtant savo draugo.

Jaunieji Sūnys sutiko Harką džiaugsmo šūksniais. Berniukas dabar jau ne šypsojosi, o juokėsi visa burna, vis spjaudydamas iš gerklės dulkes. Paskui jis nušoko nuo arklio ir nėrė į drumzliną vandenį, norėdamas bent kiek atsigaivinti ir apsišvarinti. Jaunieji Šunys iš visų pusių apstojo Harką, ir jis čia pat, vandeny, papasakojo jiems viską, kaip buvo: apie strėlių prismaigstytą bizono nugarą, apie savo pirmąją bizonų medžioklę ir laimingą jos pabaigą. Berniukai juokėsi ir džiaugėsi kartu su Harka.

Bet jų dar laukė daug darbo. Moterys, vaikai ir seniai pasiliko prie išardytų palapinių, o Jaunieji Šunys vėl sėdo ant arklių. Šį kartą Harka pasirinko savo keršį, ir ilga jaunųjų raitelių virtinė, Harkos vadovaujama, nusidriekė per prerijas. Berniukai norėjo pasitikti ir pasveikinti medžiotojus.

Medžiotojai vijosi bizonus kelis kilometrus ir išsisklaidė kas sau, nes, apsupti dulkių debesio ir atsidūrę vidury šuoliuojančios kaimenės, nematė ir negirdėjo kits kito. Pėdsakai rodė, kad tik nedidelė dalis kaimenės praūžė pro giraitę paupy. Pagrindinė masė pasuko į šiaurės rytus. Šen bei ten berniukai matė nušautus bizonus ir pagal strėles jau žinojo, kam iš medžiotojų nusišypsojo laimė. Pajoję kokį pusvalandį, jie aptiko jauną bizoną, pakirstą Saulės Lietaus strėle, ir ėmė baisiausiai džiūgauti, kad šis drąsus medžiotojas, netgi sužeistas, susilaukė šitokios sėkmės. Bizonų medžioklėje įmanoma net tai, kas šiaip atrodo neįtikima. Harka vedė savo būrį toliau. Jis degė nekantrumu surasti tėvo nušautus bizonus. Vienur kitur jau buvo girdėti atskirų medžiotojų balsai, arklių kanopų dundėjimas, iš už kalvos išniro juodi grįžtančių vyrų pakaušiai, ir pagaliau nuaidėjo vado švilpukas, kviečiantis vyrus rinktis. Harka su savo draugais pasuko į tą pusę. Ir štai čia — Harka sustabdė arklį — gulėjo bizonas, kuriam Matotaupos strėlė buvo pataikiusi tiesiai į širdį! Tai bent šūvis! Harka buvo pilnas pasididžiavimo savo tėvu.

Berniukai jojo toliau. Kai jie nusileido į nedidelį slėnį, Harka išsigandęs staiga taip timptelėjo pavadžius, kad arklys atsistojo piestu. Berniukai, jojantys iš paskos, taip pat sustojo. Kas gi išgąsdino Harką? Visi sužiuro į priekį.

Lomelėje gulėjo negyvas karys, sutryptas bizonų, visas kruvinas, tiesiog nepanašus į žmogų. Šalia stovėjo nuliūdęs mustangas, kurį berniukai iškart pažino: Saulės Lietaus medžioklinis bėris. Prie sutraiškytos dešinės rankos gulėjo sulaužytas lankas, paskutinės dvi strėlės buvo iškritusios iš saidoko.

Berniukai tylėdami stovėjo prie didžiosios medžioklės aukos. Jie gerai žinojo, kad bizonų medžioklėse dažnai taip atsitinka.

Harka prijojo prie nuliūdusio arklio, švelniai jį paglostė ir paėmė pavadžius. Kitas berniukas, nulipęs nuo arklio, surinko kruvinas erelio plunksnas, išsibarsčiusias aplink sutrupintą kiaušą. Davęs ženklą Harkai, jis nujojo į tą pusę, kur vėl aidėjo vado švilpukas ir džiaugsmingai šūkaudami rinkosi kariai. Berniukai, likę prie Saulės Lietaus, pradėjo tyliai apraudoti mirusįjį.

Netrukus pasiuntinys, nujojęs su kruvinomis erelio plunksnomis, atvedė į nelaimės vietą vadą ir kitus karius, spėjusius susirinkti pagal signalą. Matotaupa neslėpė savo išgąsčio ir gilaus liūdesio. Juk Saulės Lietus buvo geriausias jo draugas ir pirmasis patarėjas. Daugiau jie nebeišjos drauge nei į mūšį, nei į medžioklę, ir ramus Saulės Lietaus balsas niekada nepalaikys jo per pasitarimus.

Matotaupa paskyrė du karius sargybon, o Harką pasiuntė į stovyklą — nuvesti Saulės Lietaus arklio, pranešti apie įvykusią nelaimę, apie sėkmingą medžioklę ir pasakyti, kad moterys pasiimtų su savimi ne tik arklius, bet ir šunis medžioklės laimikiui pargabenti. Ligi nakties, kol dar nesulėkė vilkai ir kojotai, reikėjo sudoroti bent didžiąją gausaus laimikio dalį.

Kai Harka įžengė į stovyklą upelio pakrantėje; jį pasitiko džiaugsmo ir sielvarto šūksniai. Taip, Lokės giminė apsirūpino visai žiemai mėsa, naujomis lankų timpomis, kailiais palapinėms ir antklodėms, šiltais kailiniais. Bet ji prarado vieną iš narsiausių ir labiausiai prityrusių karių. Četanas neteko tėvo.

Nejaugi ir tai didžiųjų burtų pasekmės? Harkos širdyje vėl atgijo abejonės.

Vakare Harka su Četanu sėdėjo ant ištryptos, išrausliotos kalvelės netoli kaimelio, vėl stovinčio senojoje vietoje, ir budėjo prie mirusiojo, kuris, įsuptas į bizono odos antklodes, kabėjo pakeltas nuo žemės, gairinamas vėjo, kaip kadaise Harkos motina. Četanas sėdėjo parėmęs ranka galvą. Jis jau žinojo, kad dabar jam reikės keltis į Matotaupos brolio palapinę, nes šis neturėjo sūnaus, o tik dvi mažas dukreles. Harka kiūtojo šalia draugo jau daug valandų. Saulė seniai pasislėpė už horizonto, dangaus begalybėje žibėjo žvaigždės, be paliovos pūtė vėjas. Kalvelės papėdėje švelniai čiurleno vanduo, spindėdamas mėnesienos sidabru. Visą vakarą kaukę vilkai pagaliau nutilo, pasisotinę bizonų mėsos likučiais.

Buvo jau apie vidurnaktį, bet prie ištuštėjusios Saulės Lietaus palapinės vis dar skambėjo graudžios raudos. Staiga Četanas tarsi pabudo iš savo minčių ir prisislinko arčiau Harkos.

— Aš noriu paklausti tave vieno dalyko, — tarė jis tyliai berniukui.

— Klausk, mano vyresnysis broli.

— Ar tu girdėjai, kad žvalgai rado bizonų kaimenę pietuose ne ramiai besiganančią, o jau išgąsdintą ir visu greitumu lekiančią į šiaurę.

— Hau, taip sakė Matotaupa ir visi medžiotojai.

— Ir kas gi galėjo pabaidyti tokią didžiulę kaimenę?

— Didžiulė vilkų ruja, ugnis arba medžiotojai.

— Ar mūsų kariai juto prerijose gaisro kvapą?

— Ne.

— Ar pastebėjo kokius medžiotojus?

— Ne.

— Tai ko tai didžiulė bizonų kaimenė išsigando?

— Aš nežinau.

— Ar žino kas nors iš karių?

— Nemanau.

— O kaip tu galvoji?

Harka tylėjo.

— Ką galvoja mūsų kariai?

Harka tylėjo.