Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Taip prabėgo trys dienos, Harka ir jo draugai turėjo daug darbo. Jie išvaikščiojo visą apylinkę, dažnai užsukdavo pas žvalgus ir kartu su jais dairydavosi, ar nepamatys tolumoj kokio įtartino ženklo, žaisdavo su prerijų šunimis, mažiukais gudriais nusipenėjusiais graužikais, kurie gyveno urvuose ir, pajutę pavojų, švilpdami sprukdavo į savo slėptuves.

Negandų metas pasibaigė, ir Harka, kaip ir visi kaimelio gyventojai, žiūrėjo į ateitį su viltimi ir pasitikėjimu. Tiesa, kartais jis prisimindavo motiną, ypač vakarais palapinėje, ir apgailestaudavo, kad ji nesulaukė tos džiaugsmo valandos. Tačiau laikas gydė širdies žaizdas, ir jo mintys jau nebebuvo tokios liūdnos ir skausmingos. Šonkos palapinėje nebuvo, jis liko toli toli su burtininku. Šešoka beveik niekur nesikišo, ir berniukas jos beveik nė nepastebėdavo, tad viskas plaukė sena vaga.

Gyvenimas vėl buvo gražus, didieji burtai iš tikrųjų pakreipė viską į gerąją pusę. O jeigu pagaliau pasirodytų bizonai, tai ko daugiau ir bereikėtų. Gerai buvo ir antilopės, ir kiti smulkūs žvėreliai, bet jų mėsa visą žiemą neprasimaitinsi. Pavasaris, vasara ir ruduo turi atnešti stambų laimikį, kurio užtektų ilgam.

Bet kol kas visi buvo sotūs, paunių niekur arti nesimatė, tad galima buvo ir palaukti. Juk bizonai vis tiek kada nors pasirodys!

Todėl niekas per daug nenustebo, kai po savaitės į stovyklą atlėkė žvalgai, išsiųsti toli į pietų pusę, ir pranešė pamatę artėjančią bizonų kaimenę.

Sujudo sukruto visa stovykla. Berniukai, vyresni kaip keturiolikos metų, turėjo dalyvauti medžioklėje. Vadinasi, ir Četanas.

Netgi Četano tėvas Saulės Lietus, kurio petys dar nebuvo gerai sugijęs ir kuriam visi patarė nedalyvauti medžioklėje, nieko nepaisydamas, užsėdo ant mustango ir ėmė rikiuoti saidoke strėles.

Medžiotojai pasirinko mustangus, kaip tik tinkamus tokiai nutrūktgalviškai medžioklei, drąsius ir patikimus. Kaip ir paprastai, ruošdamiesi bizonų medžioklei, vyrai nusimetė visus drabužius, kad galėtų laisviau judėti. Prisikišo pilnus saidokus strėlių. Lanką ir po vieną strėlę pirmajam šūviui kiekvienas pasiėmė į ranką. Arkliai tiesiog nenustygo vietoje, ir, vos tik medžiotojai ant jų užšoko, tuoj ilga virtinė, Matotaupos vadovaujama, nušuoliavo į pietų pusę.

Harka žiūrėjo į visa tai, ir jo širdis smarkiai plakė. Dabar jis gulėjo ant kalvelės ir lydėjo akimis tolstančius medžiotojus. Šalia jo susirinko visas Jaunųjų Šunų būrys.

Beveik visą valandą išgulėjo berniukai žolėje, nekantriai įsmeigę akis į prerijas. Pagaliau tolumoj pasigirdo dundėjimas. Virpėdami iš susijaudinimo, berniukai pridėjo ausį prie žemės. Kiek jų galėjo būti, tų bizonų, kad sklido toks galingas dundėjimas? Tikriausiai keli šimtai! Triukšmas vis artėjo, vis augo, ir štai pietuose virš lekiančios kaimenės pasirodė dulkių debesys. Bizonai, bizonai! Ir nors tai buvo neįmanoma, bet berniukams pasirodė, kad jie jau girdi medžiotojų riksmus ir griausmingą galvijų maurojimą. Pajutęs gresiantį pavojų ir vado atsakomybę, Harka sušuko Jauniesiems Šunims:

— Šalin iš čia! Šalin! Jie lekia tiesiai ant mūsų, jie sutryps mus ir mūsų palapines! Prie arklių, ant arklių!

Berniukai pasileido nuo kalvos miškelio link.

Atbėgę prie arklių, jie pamatė, kas dedasi stovykloje. Baisiausiai skubėdami, moterys, vaikai ir seniai ardė palapines; paprastai tą darbą atlikdavo tik moterys, bet dabar plušėjo kiekvienas, kas tik pajėgė pajudinti rankas. Vieni glėby, kiti ant pečių, treti ant krovininių arklių tempė į kitą upės krantą palapines, trofėjus, indus ir mažus, dar nemokančius vaikščioti vaikus.

— Nepalikit mustangų! — sušuko Untšida Harkai ir kitiems Jauniesiems Šunims.

Berniukai tuoj puolė vykdyti jos įsakymo. Išpančioti arklių jau nebebuvo kada, tad jie išsitraukė peilius ir nupjaustė pančius. Paskui visi šoko ant arklių. Harka pasirinko ne savo keršį, bet antrąjį tėvo medžioklinį arklį. Kiekvienas berniukas pastvėrė už pavadžių po tris keturis išsigandusius mustangus ir nusitempė per upelį. Arklių karčiai plaikstėsi vėjyje, nuo besispyriojančių gyvulių tiško vandens purslai, ir vis labiau artėjo didžiulis dulkių debesys ir griausmingas dundėjimas. Persikėlę per upelį, moterys ir vyrai nesustojo, bet, baisiausiai skubėdami, traukė su savo manta ir vaikais tolyn į vakarus, bijodami, kad artėjanti bizonų kaimenė jų nesutryptų. Jaunieji Šunys jojo vilkstinės gale, o paskutinis — Harka Nakties Akis Kietasis Akmuo Vilko Nugalėtojas. Jis jau buvo apsisprendęs, ką darys, jeigu moterims ir vaikams iškils pavojus: Jaunieji Šunys rėkdami pamėgins išgąsdinti nuo medžiotojų bėgančius bizonus ir nukreipti juos į kitą pusę. Ar jiems tas pasiseks, tai jau kitas klausimas. Tačiau Jaunieji Šunys žinojo Harkos planą ir buvo pasiryžę kartu su savo vadu padaryti viską, kas įmanoma.

Bizonai artėjo. Harka su savo draugais negalėjo įžiūrėti atskirų galvijų, jie matė tik dulkių debesį ir jo priekyje tamsią liulančią pašėlusiu greičiu lekiančių kūnų masę. Iš to debesio sklido medžioklės riksmas. Matyt, drąsieji medžiotojai buvo įsimaišę į bizonų kaimenę. Harkos arklys, išgirdęs tuos garsus, baisiausiai sunerimo. Mat jis buvo pripratęs, nuskambėjus medžiotojų šūksniams, lėkti kiek tik kojos neša. Harka vos įstengė jį suvaldyti, o pavadžių paimti negalėjo, nes abiejose rankose laikė, po du arklius. Puslaukinis gyvulys muistėsi ir stojo piestu. Bet ne taip lengva buvo Harką numesti. Jis suspaudė arklio šonus šlaunimis ir tvirtai laikėsi ant nugaros. Tačiau ilgai suturėti įsisiautėjusį gyvulį jam neužteko jėgų, o gal jis per daug ir nesistengė. Kai paskendusi dulkėse kaimenė įsiveržė į pakrantės krūmus, kai po jos kojomis kaip šipuliai subraškėjo medelių kamienai, kai dulkių jūroje sumirguliavo tamsiai rudos gauruotos nugaros ir akyse pasivaideno milžiniška raguota bizono galva, berniukas nė pats nepajuto, kaip paleido visus keturis arklius ir, iš visos gerklės rėkdamas, pasidavė prityrusio medžioklinio arklio nešamas.

Dabar jis nebegirdėjo Jaunųjų Šunų riksmo, nieko negalvojo, tik jautė, kad arklys lekia šuoliais, o aplink jį — dulkės ir bizonai, bizonai, bizonai! Berniukas nebežinojo, į kurią pusę neša jį arklys, nesuprato ir jo gudrumų, kai šis stengėsi prisigretinti prie kokio bizono, sudarydamas progą raiteliui šauti. Bet Harka nė negalvojo apie šaudymą, nors ir laikė rankoje lanką. Jam tik rūpėjo, kaip išsilaikyti ant arklio, nes jeigu nukristų, tada jau baigta — bizonai jį kaip mat sutryptų. Kanopų dundėjimas, medžiotojų ir jo paties riksmas, susiliejęs į vientisą triukšmą, tiesiog spengė ausis.

Taip jis lėkė gana ilgai, kol pagaliau vėl atsitokėjo. Dulkių debesys atrodė praretėjęs. Staiga Harka prisiminė turįs medžioklinį ginklą, ir kadangi arklys dabar lyg ir ne taip smarkiai šuoliavo, o aplink nesimatė grėsmingai besigrūdančių rudų nugarų, jis tuoj įsidėjo strėlę ir įtempė lanką. Štai visai šalimais pasirodė rudaplaukis bizonas! Harka paleido strėlę. Tuoj išsitraukė kitą ir vėl įsidėjo į lanką. Tačiau dulkės dar buvo gana tirštos ir lipdė jam akis. Jis vėl paleido strėlę. Nevaldomas arklys nešė jį vis tolyn ir tolyn, o jis vis šaudė ir šaudė lyg patrakęs— dar vieną strėlę ir dar vieną. Arklys lėkė šuoliais, o Harka rėkė kimių balsu, kol dulkės visiškai užgniaužė jam gerklę, ir vis šaudė, šaudė, kol saidoke nebeliko nė vienos strėlės. Arklys sulėtino spartą.

Staiga aplink, viskas nušvito. Dulkių debesys nusirito į šiaurę. Dangus buvo mėlynas. Švietė saulė, žerdama savo spindulius ant ištrypto, dulkino lauko. Ūmai mustangas sustojo. Jam iš nasrų dribo putos, plastėjo paslėpsniai, o prakaituota nugara buvo ištisas dulkių luobas. Ir štai dabar pailsęs berniukas su užkritusiais ant prakaituotos kaktos plaukais pamatė priešais save bizoną, įsmeigusį į jaunąjį raitelį krauju pasruvusias akis. Valandėlę arklys stovėjo kaip įbestas, bizonas taip pat nejudėjo. Harka nenuleido akių nuo to juodai rudo milžino. Pirmą kartą savo gyvenime jis susidūrė akis į akį su gyvuliu, kuris, — žinoma, nebegyvas, — jam ir visai jo giminei buvo ir palapinė, ir maistas, ir visas gyvenimas. Bizono nugara buvo prismaigstyta strėlių, ir nors Harka nieko nesusigaudė, tačiau, vos metęs žvilgsnį, suprato, kad tai jo paties strėlės. Visos jo strėlės smygsojo toje rudoje nugaroje, o bizonas buvo gyvas ir tarsi tyčiodamasis, spoksojo į medžiotoją.