Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Harpstena priėjo prie mustango ir paglostė jam prusnas. Matotaupa ir Harka pamatė, kaip arklys nulenkė galvą, lyg atsakydamas į berniuko glamonę.

— Harka— geras raitelis, — kalbėjo toliau Harpstena, kiek padrąsėjęs. — Bet keršis jau sensta, vakarykštis pralaimėjimas lenktynėse jam buvo skaudus smūgis. Harka lenktyniaudamas mušė jį rimbu, nors turėjo žinoti, kad arklys lėkė iš paskutiniųjų. Į kaimenę jis sugrįžo labai liūdnas.

Harka susigėdęs nuleido akis, nes gerai žinojo, kad vakar per lenktynes garbės troškimas jam buvo aptemdęs protą.

— Aš paguodžiau jį, ir jis mane myli, — kalbėjo toliau Harpstena. — Aš norėčiau, kad tas arklys būtų mano. Ką veiks Harka su mustangu, kuris nesugeba laimėti?

Harkos skruostai paraudo. Harpstenos žodžiai skambėjo taip, lyg jis būtų norėjęs pasakyti: ir ką veiks Harka su jaunesniuoju broliu, kuris yra silpnos sveikatos?

— Ne, — tarė Harka Kietasis Akmuo Vilko Nugalėtojas, nors niekas ir neklausė jo nuomonės. — Harpstenai negalima atiduoti arklio vien dėl to, kad tas arklys nebetinka man. Sakyk jam, tėve, kad jis pasirinktų kitą mustangą.

— Savo žodžio aš nekeisiu, — rimtai atsakė Matotaupa. — Kaip Harpstena pasakys, taip ir bus.

Harka nusuko akis į šalį, kovodamas su savimi.

— Aš noriu keršio, — pakartojo jaunėlis.

— Jei taip, tai jis tavo, mano jaunasis sūnau.

Siauras Harpstenos veidas nušvito. Jis ėmė glostyti keršio kaklą.

— O dabar, Harka, — tarė Matotaupa, — dabar tu pasirink sau naują arklį. Kokio tu norėtum?

— Tėve, aš turėjau tris arklius, o dabar turiu du, ir man jų užtenka, — trumpai atsakė Harka ir kietai sučiaupė lūpas, nes nenorėjo pasakyti visko, ką galvojo.

— Harka, su tais dviem mustangais, kurie tau dabar liko, per kitas lenktynes tu jau būsi trečias arba ketvirtas.

— Na tai kas. Ateity aš mokėsiu susivaldyti, net ir pralaimėdamas. — Jam buvo neapsakomai sunku ištarti tuos žodžius, girdint Harpstenai. Bet jis ištarė, nors ir prisiversdamas.

Tėvas susimąstęs žiūrėjo į sūnų.

— Tu vėl turėsi tris arklius, — tarė jis pagaliau. — Taip noriu aš.

— Jei taip, tai tu pats, tėve, pasakyk, kokį arklį man imti.

— Gerai. Eime!

Abu berniukai nuėjo su tėvu per kaimenę. Matotaupa sustojo prie širmio, ant kurio Harka jojo per bizonų medžioklę.

— Štai, Harka Vilko Nugalėtojau Bizonų Persekiotojau! Šitas arklys bus tavo. Juo tu gerai jojai.

— Tėve!

— Kas yra?

— Bet juk tai antrasis tavo arklys. Kaip tu be jo apsieisi?

— Tu mano sūnus. Imk.

Harka priėjo prie arklio ir uždėjo jam ant nugaros ranką.

— Jau nebetoli tas laikas, Harka, kai ir tu dalyvausi bizonų medžioklėje.

— Taip, tėve.

Nors ir sulaukęs iš tėvo pripažinimo, Harka vis dar kalbėjo varžydamasis. Jo žodžiai skambėjo kažkaip nenatūraliai.

Tačiau tėvas dėjosi šito nepastebįs. Tik tiek pasakė:

— Pasistenkite šiandien prajodinėti savo arklius, kad priprastumėt prie jų.

Ir nuėjo.

Berniukai tuoj pat šoko vykdyti tėvo paliepimo — išsipančiojo kiekvienas savo arklį ir išjojo į prerijas — tiktai vienas į vieną, kitas į kitą pusę.

O kai atėjo naktis ir visi Matotaupos palapinėje įmigo, Harka sujudėjo po savo apklotais, atsargiai kaip koks besiruošiąs bėgti belaisvis nuslinko nuo guolio ir šmurkštelėjo iš palapinės. Krūptelėjo pririštas tėvo arklys, prabudo du šunys, bet nesulojo. Harka basas nusėlino tarp nutilusių palapinių, paėjo galiuką paupiu ir tada pasuko link arklių kaimenės. Berniukas žinojo, kad šiuo metu prie arklių yra Četanas. Tačiau jis nėjo prie savo vyresniojo draugo — vaikščiojo nuo mustango prie mustango, kol susirado savo senąjį keršį. Išsipančiojęs užsėdo ir — iš pradžių žingsniu, paskui lengvais šuoliais — išjojo į prerijas. Jojo jojo, kol pasiekė nedidelį slėnį, kur vargu ar galėjo jį pastebėti kokio žvalgo akis.

Čia jis nusėdo, liepė arkliui gultis ir pats atsigulė šalia jo, o paskui prigludo prie arklio ausies ir tyliu balsu, taip švelniai, kaip niekados dar nebuvo kalbėjęs nė vienam žmogui, prašneko:

— Mano kerši, mums reikia atsisveikinti. Atsimeni, kai aš buvau keturių vasarų, Četanas, mano draugas, vieną kartą paėmė ir užkėlė mane tau ant nugaros? Tada tu buvai dar jaunas ir nerimastingas, tu keturiolika kartų nutrenkei mane į žolę, kol aš galų gale išmokau tvirtai ant tavęs sėdėti. Tu taip sutrypei mane kanopomis, kad naktį aš nežinojau kur dėtis iš skausmo. Tada aš prisiekiau, kad tu būsi mano, ir tu tapai mano. Tu nešei mane per prerijas ir miškus, bridai per vandenis, kopei stačiais skardžiais. Tu tapai didžiu kariu mustangų tarpe ir, jeigu kojotai išdrįsdavo per arti prieiti, kovodavai su jais kanopomis ir dantimis. Aš labai tave myliu, kerši, bet tu pyksti ant manęs, kad negerai su tavimi elgiausi, kai tu susenai. Ir štai praradau tave. Dabar tu myli Harpsteną.

Harka priglaudė galvą prie arklio kaklo, ir jo akis užplūdo ašaros. Bet šito niekas neturėjo matyti ir žinoti.

Berniukas atsistojo. Tuoj pat pašoko ant kojų ir keršis. Harka nujojo jį atgal į ganyklą. Prie arklių dar tebebuvo Četanas, bet jis nieko neišduos, jeigu ką ir pastebėjo. Jis ir dabar nežiūrėjo į Harkos pusę.

Harka vėl sugrįžo į palapinę ir susisupo į apklotus. Jam pasirodė, kad Matotaupa sujudėjo savo guolyje, bet ar iš tikrųjų taip buvo, Harka gerai nežinojo.

Po ilgų apmąstymų jis pagaliau užmigo.

Rytojaus dieną pasklido žinia, kad Harka ir Harpstena turi naujus arklius. Jaunieji Šunys rėkavo ir plyšavo, džiūgaudami, kad dabar vėl bus arklių lenktynės. Harka negalėjo per daug jiems prieštarauti, nes berniukai būtų pamanę, kad jis bijo antrą kartą pralaimėti. Todėl tuoj pat sutiko. Tarp Jaunųjų Šunų buvo ir Harpstena. Tik vakarykščių lenktynių nugalėtojas, Čotankos sūnus, pasakė nedalyvausiąs, teisindamasis, kad jo mustangas susižeidęs koją. Galimas daiktas, nes ir Četanas tvirtino matęs jį šlubuojant.

Harkai tas nelabai patiko. Jis siūlė Jauniesiems Šunims atidėti lenktynes kelioms dienoms, kol pasveiks vakarykščių lenktynių nugalėtojo arklys, bet berniukai nieko nenorėjo girdėti. Jie degė nekantrumu kuo greičiau pamatyti Harką ant vado medžioklinio arklio, kuris peršoko per strėlių prismaigstytą bizoną! Harka Bizonų Persekiotojas turi dalyvauti lenktynėse! Berniukas norom nenorom turėjo sutikti.

Jaunieji raiteliai susirinko upelio pakrantėje. Iš čia buvo numatyta pradėti lenktynes ir joti ligi nedidelės aukštumėlės, kur jau laukė teisėjai — Četanas ir dar keli jaunuoliai iš Raudonųjų Plunksnų sąjungos.

Četanas šaižiai šūktelėjo, ir arkliai pasileido šuoliais. Matotaupa, atsistojęs pakrūmėje, taip pat stebėjo lenktynes ir džiaugėsi, matydamas, kaip berniukai lekia per pievą ant nebalnotų mustangų. Netrukus išaiškėjo, kad dėl nugalėtojo vardo iš tikrųjų varžosi tik du arkliai: Harpstenos keršis ir Harkos širmis. Matotaupa žinojo, kad jo medžioklinis arklys turėtų laimėti, jeigu tik leisi jam lėkti pilnu greičiu. Tačiau jis gerai matė ir turbūt vienintelis suprato, kad Harka tyčia prilaiko savo arklį.

Pergalingai sušukęs, Harpstena pirmasis pasiekė aukštumėlę. Jis timptelėjo pavadžius, ir arklys atsistojo piestu. Jaunieji Šunys džiaugsmingai sveikino nugalėtoją, jiems pritarė ir Harka, pasiekęs tikslą antras.

Paskui visas būrys neskubėdamas parjojo atgal prie upelio, kur dar ketino pažaisti ir išsimaudyti. Arklius paleido vėl ganytis, nes dabar jie buvo nereikalingi.