Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

— Harka, argi čia kas bloga, kad už tai aš jį taip aukštinu? Bet aš noriu tau pasakyti visai ką kita. Tik nepertraukinėk manęs, nes aš nutilsiu, ir tu nieko nesužinosi. Taigi klausyk. Tas geltonas gabaliukas yra burtų akmuo. Bet burti su juo moka tik baltieji. Taip, taip, tikra teisybė! Mano tėvas ilgą laiką gyveno tarp baltųjų, ir jis žino. Jeigu baltieji žmonės turi kišenėje tokių akmenų, jiems užtenka tik įsakyti: „Arklių! Valgyti! Gerti! Drabužių! Papuošalų!“— ir tuoj pat tarsi kokia stebuklinga ranka jiems parūpina visko, ko tik jie nori. Jiems nereikia nei medžioti, nei virti, nei austi drabužių, nei dirbti odų, nei gaudyti arklių. Už tuos burtų akmenis jie gauna viską gatava, reikia tik ištiesti ranką ir pasiimti. Argi tai ne dideli burtai?

— Taip, dideli.

— Užtat aš ir sakau, kad reikia iš baltųjų atimti tuos burtus arba surasti prieš juos dar galingesnius. Bet šito mes nepadarysime, jeigu mėtysime burtų akmenis į vandenį. Havandšita — didelis burtininkas. Jis tyrinėja baltųjų paslaptis ir nori jas pažinti, nes žino, kad negerai tupėti vien ant senų paslapčių kaip strazdui ant kiaušinių. Reikia ieškoti naujų dvasių. Tai ir viskas, ką aš norėjau pasakyti.

Harka ilgai tylėjo.

— Tavo žodžiuose yra daug teisybės, — tarė jis pagaliau, — bet kai ką tu neteisingai supranti. Tavo žodžių pynėj daug gražių kriauklių, bet viena iš jų netikra, tik nežinau kuri.

— Kai surasi ją, pasakyk.

— Jeigu tik panorėsiu tau pasakyti.

Juodosios Odos Garbiniuotos Galvos kalbos sukėlė Harkai daug visokiausių minčių, bet jis buvo kažkoks surūgęs... Gal dėl to, kad suprato, jog Garbiniuota Galva, kad ir koks mielas ir linksmas, niekados neis su juo išvien prieš burtininką. Prieš burtininką? Taip pagalvojęs, Harka pats savęs išsigando. Nejaugi jis jau taip toli nusirito? O jeigu tai sužinotų Havandšita! Gal jo dvasios jau persekioja jį?

Harka atsikėlė. Pakilo ir Garbiniuota Galva. Berniukai nujojo namo. Apie pėdų ieškojimą nebebuvo nė kalbos. Harka gerai atsiminė kelią ir parvedė savo draugą į stovyklą.

Iš šalies žiūrint, rodos, niekas po to nepasikeitė: Harka kaip buvo, taip ir liko Garbiniuotos Galvos draugas.

Kaip ir anksčiau, visa trijulė — Harka, Harpstena ir Garbiniuota Galva — kiekvieną dieną leisdavo drauge. Ir Jaunųjų Šunų žaidimuose jie buvo neišskiriami.

Šonkai, atrodo, tokia berniukų draugystė nepatiko. Grįžęs į stovyklą, jis neliko Havandšitos pagalbininku, bet vėl apsigyveno Matotaupos palapinėje. Tačiau dienos, praleistos drauge su burtininku, nepraėjo be pėdsakų — Šonka jautėsi irgi šiek tiek nusipelnęs tos pagarbos, kuri dabar supo Havandšitą, todėl vaikščiojo po stovyklą tarsi kažkokios nepaprastos šviesos nutviekstas. Šitokio pasipūtimo Harka tiesiog negalėjo pakęsti. Tad abu laukė progos, kada galės vėl pasigalynėti.

O šitokia proga pasitaikė per kitas arklių lenktynes, kurias organizavo ne Jaunieji Šunys, o Raudonosios Plunksnos. Harka buvo per jaunas jose dalyvauti. Šonka nepriklausė Raudonųjų Plunksnų sąjungai, nors buvo tokio pat amžiaus, kaip Četanas ir kiti berniukai. Raudonosios Plunksnos kvietė visus vyresniuosius berniukus dalyvauti lenktynėse. Šonka sutiko. Jis buvo paveldėjęs iš tėvo labai gerus arklius.

Lenktynių dienos rytą Šonka priėjo prie Četano. Harka stovėjo netoliese ir viską girdėjo, ką juodu šnekėjo.

— Četanai, tu visada buvai geriausias Harkos Bizonų Persekiotojo draugas. Kodėl tu dabar nustojai juo rūpintis? Argi gerai, kad jis visą laiką bendrauja tik su Garbiniuota Galva, iš kurio nieko kito neišmoks, kaip tik kvailysčių?

Četanas nužvelgė jį nuo galvos ligi kojų.

— Man atrodo, kad tu čia nieko gudraus nepasakei, Šonka, — atsakė Četanas palyginti mandagiai.

Pastaruoju laiku Harka iš tiesų mažiau bendravo su vyresniaisiais draugais. Bet tam buvo rimtas pagrindas: Harka tapo Garbiniuotos Galvos mokytoju.

— Kaip sau žinai, — su panieka iškošė Šonka. — Bet šiandien jam ne pro šalį būtų pasirodyti savo vyresniųjų draugų tarpe. Ir ko gi jis negalėtų dalyvauti lenktynėse?

— Jam dar tik dvylika vasarų.

— Bet jis turi labai gerą arklį.

— Taip, arklys jo geras. O ar Harka tavęs prašė su manim pakalbėti dėl lenktynių?

— Ne. Harka išvis su manim nesikalba, jis neapkenčia manęs ir yra didelis užsispyrėlis. Bet, man rodos, reikėtų leisti jam dalyvauti lenktynėse. Girdėjau, kad ateity jis žada vadovauti Raudonųjų Plunksnų sąjungai.

— Taip, žada. O dėl lenktynių aš pakalbėsiu su kitais, — Četanas apsisuko ir nuėjo.

Dabar Šonka pastebėjo Harką, kuris tebestovėjo toje pačioje vietoje.

— Ak tai tu čia! Vadinasi, klauseisi?

— Kodėl klausiausi? Jeigu kas manęs nematė čia stovini;, tai turbūt yra aklas!

— Tai gal aš aklas?!

— Kai kada— taip. — Ir Harka nuėjo.

Četanas pasivijo Harką ir pasakė, jog Raudonosios Plunksnos pageidauja, kad ir jis dalyvautų lenktynėse. Šiaip Harka būtų tik apsidžiaugęs tokia žinia, bet dabar nė girdėti apie tai nenorėjo.

— Ko jūs iš manęs norite? — tarė jis Četanui. — Argi dar neužtenka, kad du kartus atjojau antras per berniukų lenktynes? Ko man ten varžytis su Raudonosiomis Plunksnomis? Geriau pakvieskite berniukų lenktynių nugalėtoją!

— Tai jau palik Raudonosioms Plunksnoms spręsti. O dabar eik ir atsivesk savo arklį!

— Tai ne Raudonųjų Plunksnų sprendimas, tai Šonkos darbas — jis prikalbėjo juos, ir jie paklausė kaip kokios bobos.

— Tada pamėgink palenktyniauti su tomis bobomis. — Četanas atsargiai šyptelėjo, bijodamas, kad Harka nepajustų pašaipos.

Harka valandėlę pagalvojo.

— Et, dėl manęs kaip sau norite, — tarė jis susierzinęs. — Ateisiu.

— Gerai.

Varžybų trasa dabar buvo dvigubai ilgesnė ir sunkesnė negu ta, kur anąkart lenktyniavo Jaunieji Šunys. Paskutiniam kelio trečdaly reikėjo pakilti į smėlėtą kalvą, o paskui staigiai vėl nusileisti žemyn. Prieš pat finišą geras kelio galas vėl ėjo lyguma, kur buvo viskas gerai matyti. Šį kartą teisėjavo du kariai: vienas iš jų — Senoji Antilopė.

Harka pasiėmė savo širmį ir tiesiai iš ganyklos nujojo į varžybų vietą, norėdamas dar kartą gerai susipažinti su trasa. Tą smėlio kalvą jis gerai žinojo.

Visi susirinko upelio pakrantėje. Paskutinis pasirodė Šonka. Jo starto vieta buvo netoli Harkos. Jojo jis ant eiklaus treigio. Visi raiteliai turėjo rankose odinius rimbus, o apsirengę buvo kaip per bizonų medžioklę — tik su diržais ir šlaunų prijuostėmis.

Arkliai jau šokinėjo ir trypė kojomis. Pagaliau Senoji Antilopė švilptelėjo, ir visi puolė į priekį.

Harka gerai apgalvojo savo taktiką. Varžybose dalyvavo penkiolika raitelių. Vadinasi, kiekvienas stengsis greičiau įveikti lygiąją trasos atkarpą, kad pirmas pasiekęs kalvą, galėtų pasirinkti patogesnę įkalnę. O toji patogi įkalnė buvo tik kelių metrų pločio. Harka žinojo, kad ten neišvengiamai susigrūs keli raiteliai ir per tą kamšatį gali atsitikti visokių netikėtumų. Todėl nusprendė iš karto joti prie statesnės vietos, kurią su savo ištreniruotu arkliu tikėjosi sėkmingai įveikti. Jeigu čia ir sugaiš kiek daugiau laiko, tai paskui viskas išsilygins, juk prieškalnę jis įveiks vienas, be jokios kamšaties.

Širmis lėkė lengvai ir greitai. Harka prigludo prie arklio sprando, kad šiam lengviau būtų bėgti ir ne toks didelis būtų oro pasipriešinimas. Jo kūną užliejo pasitenkinimas, kurį tokiais atvejais visada pajunta geras raitelis. Bet staiga paaiškėjo, kad jis čia joja ne vienas — tą patį kelią pasirinko ir kitas lenktynininkas. Tai buvo Šonka. Harkos širmis ir Šonkos sartis lėkė dabar kaip vienas, abu jauni, abu eržilai, abu nenorintys viens kitam nusileisti. Žiūrovai aplink rėkė, drąsindami raitelius ir reikšdami savo jausmus. Kartais sušukdavo ir koks raitelis, bet Harka su Šonka jojo tylėdami, visą dėmesį sutelkę į arklį ir kelią. Arkliai šuoliavo ištiesę kaklus, išpūtę šnerves. Čia vienas, čia kitas kiek išsiverždavo į priekį, bet tuoj ir vėl susilygindavo. Jų karčiai ir uodegos plaikstėsi vėjyje. Raiteliai buvo atleidę pavadžius ir valdė arklius tik šlaunimis.