Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

— Hi-je-hi-je! — vis garsiau ir karščiau rėkė žiūrovai.

Ir štai abu raiteliai pasiekė smėlėtą įkalnę. Jų mustangai, nemažindami greičio, mikliai kopė aukštyn. Kiti berniukai dar buvo tik kalvos papėdėje. Tik Četanas išlaikė Harkos ir Šonkos padiktuotą spartą. Jis buvo kiek atsiplėšęs nuo visos grupės ir jau kilo į kalvą, kaip ir Harka su Šonka. Bet čia jį pasivijo dar trys raiteliai.

Harka neturėjo kada dairytis į Četaną ir kitus berniukus, Jis norėjo pirmas pasiekti kalvos viršūnę ir nutrūktgalvišku šuoliu nusileisti į smėlėtą pakalnę.

Šonka vis dar buvo greta. Bet dabar Harkai pavyko truputį aplenkti Šonką. Jo arklys išsiveržė per kokią pusę galvos į priekį. Dar du metrai iki viršūnės, dar metras — dar.

Harkos širmis buvo visa galva priekyje, ir teisėjai anapus kalvos tikriausiai jau pamatė jo snukį.

Šonka pradėjo čaižyti bizūnu savo sartį. Ir štai tą akimirką, kai Harka jau taikėsi su savo arkliu skristi nuo skardžio, Šonka šmaukštelėjo širmiui per nugarą. Arklys išsigando ir sutriko, paskui, gerai nenusitaikęs, stryktelėjo į pakalnę ir, pasiekęs žemę, suklupo. Harka, nors ir paleidęs pavadžius, nenusirito žemėn, nes stipriai laikėsi šlaunimis ir rankomis. Bet puslaukiniai arkliai neapsakomai vikrūs ir atsparūs. Širmis tuoj pat pašoko ir kaip patrakęs pasileido tolyn, tarsi jam iš paskos būtų užsidegusios prerijos. Šonka taip pat įveikė kalvą. Tačiau nors Harka ir pargriuvo, jis vis tiek buvo greitesnis negu kiti raiteliai, nes stačiu šlaitu jų arkliai leidosi labai pamažu. Netgi Četanas, kuris įveikė prieškalnę patogioje vietoje, ir tas, leisdamasis žemyn, gerokai sugaišo laiko.

Tad Harka su savo išsigandusiu arkliu pirmasis pasiekė finišą. Žiūrovai pasitiko jį džiaugsmingai šūkaudami. Antras buvo Četanas, trečias — Šonka.

Pasiekę finišą, visi apgręžė arklius ir žingine nujojo prie teisėjų, skelbiančių varžybų rezultatus.

Sudulkėjęs ir suprakaitavęs Šonka paprašė žodžio.

— Šito, — jis parodė į Harką, — negalima laikyti laimėtoju. Jis ne jojo, o kaip kamuolys nuriedėjo su savo arkliu į pakalnę.

— Fi, — švilptelėjo pro dantis Antilopė, parodydamas, kad tokia Šonkos kalba yra kvailystė, nesąmonė ir akiplėšiškumas.

Ir Šonka liko it musę kandęs.

Dabar prie jo prijojo Harka.

— Ak tu apgavike, — tarė jis — tu pasmirdęs kojote, susnos nugraužtu kailiu, bjaurus varlės snuki! Ką tu padarei! Sušėrei rimbu mano arkliui! Dink greičiau iš čia, kad niekas tavęs nematytų ir negalėtų spjauti tau į veidą savo paniekos!

Tai išgirdę, sužiuro visi susirinkusieji, ypač kariai. Širmiui ant nugaros buvo aiškiai matyti kirčio žymė, kurią padaryti galėjo tik kieno nors kito ranka.

Pakilo visuotinis paniekos ir pasipiktinimo riksmas.

Harka nušoko nuo arklio ir priėjo prie Šonkos.

— Lipk žemėn, — tarė jis, — pažiūrėsim, kuris iš mūsų stipresnis.

— Ak tu, šuniūkšti! — su panieka iškošė sutrikęs Šonka.

— Sakau, lipk žemėn, arba aš pats tave nusitrauksiu nuo arklio. Tu man dar atsakysi už rumbą ant arklio nugaros!

— Ak tu, prerijų šuniūkšti!.. — Šonka pasuko savo arklį ir mėgino ištrūkti iš žmonių rato.

Harka užsimojo ir šniojo rimbu Šonkai per užpakalį. Kartu nutvėrė už kojos ir nutempė priešininką nuo arklio. Šonka šito nesitikėjo. Jis susvyravo, ir Harka partrenkė jį žemėn. Paskui primygė keliais, užlaužė kairę ranką ir nutvėręs už plaukų prispaudė galvą prie žemės.

— Pasiduodi?

Šonka švokštė.

— Jam jau baigta, jis nugalėtas, — nusprendė Senoji Antilopė.

Harka paleido priešininką ir nė nežvilgtelėjęs į jį paėmė už pavadžio savo širmį, kuriam dar tebeplastėjo paslėpsniai, ir nuvedė jį į ganyklą.

Pasivijo Četanas.

— Šonka — niekšinga gyvatė! — tarė jis. — Kurgi girdėta, kad tokie dalykai dėtųsi Lokės giminėj. Jo tėvas, Baltasis Bizonas, savo amžinuosiuose medžioklės plotuose gėdysis tokio sūnaus.

— Juk reikia mokytis ir pralaimėti, o Šonka šito dar neišmoko, — atsakė Harka susimąstęs. Četanas nesuprato tos užuominos, nes nežinojo, kas prieš keletą dienų atsitiko tarp jo ir Harpstenos, bet Harka nesileido į kalbas.

Ir ką jis galėjo dar pasakyti? Tegu pakalbės su Šonka Matotaupa. Jis juk atsakingas už berniuko auklėjimą.

O, kad Šonka nebūtų atsikėlęs į vado palapinę!

Vakare, sugrįžęs namo, Šonka atrodė liūdnas ir prislėgtas. Jis mažai valgė ir greitai nuėjo gulti. Garbės spindesys, kuriuo jis neseniai taip didžiavosi, dabar visai išblėso.

Matydamas Šonką tokį pritilusį, Harka pasidarė jam atlaidesnis. „O gal kartais, — pagalvojo jis sau, — kasdien turėdamas prieš akis tokį pavyzdį, kaip didysis vadas Matotaupa, jis išaugs doru žmogumi.“

DAILININKAS IR LOKIO PĖDSAKAI

Tačiau ir sekančiomis dienomis Harka vengė sutikti Šonką. Dabar jis rečiau treniravosi ir žaidė su Harpstena ir Garbiniuota Galva. Kaip ir anksčiau, artimai bendravo tik su Četanu. Kodėl taip buvo, jis ir pats gerai nežinojo. Taip jau susiklostė, ir tiek.

Todėl jis ypač nustebo ir išsigando, kai vieną dieną Četaną pas save pasišaukė burtininkas. Berniukas išbuvo burtininko palapinėje daugiau kaip tris valandas, o kai pavakare išėjo, buvo nekalbus ir užsidaręs. Vis dėlto Harkai pasisekė jį surasti, ir berniukas papasakojo jam, kad turės lydėti burtininką į tolimą kelionę.

— Vadinasi, šį kartą jis ima su savim ne Šonką? — paklausė Harka.

— Ne, ne Šonką, o mane! — su pasididžiavimu atsakė Četanas.

Harką labai džiaugėsi, kad jo vyresniajam draugui teko tokia garbė, ir stengėsi užgniaužti širdyje neramias mintis, kurios kiekvieną kartą neduodavo jam ramybės, kai tik Havandšita ką nors sumanydavo.

— Galiu tau pasakyti, — pridūrė dar Četanas, — kad Havandšita keliauja į šiaurę pasikalbėti su galinguoju burtininku Tatanka Jotanka apie tas pavojingas paslaptis, kurios pradeda rodytis mūsų prerijose.

Harka nustebo, išgirdęs, koks svarbus bus tas žygis.

— Su Tatanka Jotanka?

— Hau, taip aš pasakiau. Taigi bus svarstomi svarbūs klausimai.

— Teisybė, teisybė.

Berniukai išsiskyrė vėlai vakare.

O po dviejų dienų Havandšita, Četano lydimas, su palapine ir arkliais iškeliavo į šiaurę.

Nugriovus jo palapinę, stovyklos aikštėje atsirado daugiau vietos, ir Jaunieji Sūnys dabar turėjo kur žaisti. Beveik kiekvieną rytą jie čia susirinkdavo ir uosinėmis lazdomis gainiodavo po aikštę odinį kamuolį, kol vienai komandai pavykdavo įvaryti jį į „vartus“— kurios nors paskirtos palapinės angą.

Taip jie žaidė ir septintą dieną po Havandšitos išvykimo. Buvo giedras saulėtas rytas, berniukai ypač stengėsi, nes pasižiūrėti jų žaidimo buvo atėjęs Matotaupa.

Bet staiga Matotaupa nustojo domėjęsis berniukų žaidimu, — pamatė, kad į stovyklą sugrįžo vienas žvalgas ir ieško vado, norėdamas jam kažką pranešti. Tai buvo Senosios Antilopės vyresnysis sūnus, jau priimtas į karius.

Jaunieji Šunys, pamatę, kas atsitiko, tuoj liovėsi žaidę ir sukluso, ką čia praneš tas žvalgas. O jo žinia buvo tokia įdomi ir netikėta, kad berniukai tuoj pat užmiršo savo žaidimą — dabar nebesvarbu buvo, kas laimės.

Iš vakarų pusės prie Arklių upelio artėja vienas baltasis ir vienas raudonodis! Jie vedasi su savim du krovininius mulus. Raudonodis joja priekyje, iškėlęs ant lazdos baltą vilko kailį, kad iš tolo būtų matyti, jog jie čia atvyksta su taikiais ketinimais. Kokiai genčiai priklauso raudonodis, žvalgas kol kas dar negalėjo pasakyti.