Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Harpstena, pirmą kartą tapęs lenktynių nugalėtoju, visą laiką buvo apsuptas būrio draugų; jie džiaugėsi jo pergale ir sveikino jį iš visų pusių. Tačiau ir aplink Harką susirinko keli berniukai aptarti su juo ką tik pasibaigusių lenktynių.

— Ar šiaip sakyk, ar taip, Harka, bet čia jau tu kaltas, o ne arklys, — kalbėjo jie rimtai. — Niekas neabejoja, kad tavo arklys greičiausias iš visų.

— Žinoma, aš kaltas, — atsakė jis atžariai ir, nesileisdamas daugiau į kalbas, nuėjo maudytis.

Vakare Harpstena ir Harka susitiko prie tėvo palapinės. Harka jau norėjo praeiti pro šalį, bet Harpstena jį sulaikė.

— Harka, — tarė jis nepatenkintas, — kodėl tu taip padarei? Aš nenoriu, kad tu dovanai atiduotum man pergalę.

Harka iš pradžių nenorėjo leistis su broliu į kalbas, bet paskui vis dėlto pasakė:

— Aš dovanojau pergalę ne tau, o keršiui. Žinok, kad aš moku ne tik laimėti, bet ir pralaimėti, — ir nuėjo į palapinę.

Harpstena liko vienas. Jis kaip įmanydamas stengėsi surasti su vyresniuoju broliu bendrą kalbą, susidraugauti, bet kažkas visą laiką jiems trukdė, kiekvieną kartą išeidavo ne taip, kaip jis norėdavo.

Harpstena nėjo į palapinę. Jis vėl nubėgo prie arklių. Ten susirado keršį, kuris Harkos dėka dar kartą laimėjo pergalę, ir ėmė jį glostyti.

Kitą dieną į stovyklą sugrįžo Havandšita. Liesas senis su kumpa nosimi, iškilia kakta ir raukšlėtu ilgu kaklu sėdėjo ant geriausio iš penkių savo arklių. Jis jojo žingine, neskubėdamas. Žvalgai jau iš tolo jį pastebėjo, bet nedavė į stovyklą žinios — tegu sau joja, stovykloje ir taip jį pamatys ir pažins.

Pastebėję raitelius, vaikai prie upelio liovėsi žaidę ir sužiuro į burtininką, kuris savo kerais padėjo aprūpinti visus maistu, atkūrė taiką ir dabar štai grįžta iš vienumos vėl į savo giminę. Havandšitai iš paskos ant antrojo arklio jojo Šonka, ant trečiojo — Juodoji Oda Garbiniuota Galva su šventiniais Harkos drabužiais, o ant ketvirtojo— augalotas vyras, labai panašus į Juodąją Odą Garbiniuotą Galvą ir toks pat apdriskęs, kaip ir kadaise šis, kai pirmą kartą pasirodė stovykloje. Penktasis arklys buvo laisvas, ir Šonka jį vedė už pavadžio.

Raiteliai perbrido upelį ir pasuko link aikštės, kur stovėjo pasitarimų palapinė. Čia Havandšita nusėdo nuo arklio. Matotaupa pasitiko jį ir pasveikino. Nušoko nuo arklių ir kiti: Šonka, Garbiniuota Galva ir tas trečiasis, matyt, berniuko tėvas. Tuoj pat visi nuėmė nuo arklių valkčius. Untšida, Šešoka ir Uinona puolė statyti burtininko palapinės.

Harka pribėgęs pasisiūlė nuvesti į ganyklą Havandšitos arklį. Šonkai tas labai nepatiko, bet jis greit susizgribo ir išdidžiai švystelėjo Harkai savo ir laisvojo mustango pavadžius, tarsi Harkos pareiga būtų rūpintis tais arkliais. Harka užgniaužė širdyje pyktį ir, pamatęs, kad Juodoji Oda Garbiniuota Galva su savo tėvu taip pat ruošiasi vesti arklius, nuėjo kartu su jais.

Juodoji Oda Garbiniuota Galva atrodė pasikeitęs. Matyt, per tą laiką jis gerai maitinosi, skruostai buvo papilnėję, kūnas nebepanašus į skeletą — vyrukas kaip nulietas. Žvitriomis juodomis akimis jis vis dairėsi aplink ir šypsojosi, rodydamas Harkai baltus dantis. Jis jau buvo gerokai pramokęs dakotų kalbos ir tuoj pat ėmė plepėti:

— Kokia graži jūsų stovykla! Gera vieta, čia pat upelis, ir iš palapinių kvepia kepta mėsa.

— Taip, — linksmai atsakė Harka, — bet nemanyk, kad tu čia tik valgysi, — turėsi išmokti ir joti. Dabar tu kabi ant arklio kaip molio dribsnis ant bizono nugaros; žiūri ir nežinai, ar jis išsilaikys ten, ar ims ir leptelės žemėn!

— Nebijok, Harka Kietasis Akmenie, aš nenukrisiu. Teisybė, sėdžiu aš kreivai, kaip musė, kuri nežino, kur arklio nugaros vidurys, slankioju tai į vieną, tai į kitą pusę, man skauda kojas, skauda ir tą vietą, ant kurios sėdžiu, bet joti man patinka, ir aš išmoksiu iš tavęs, ką tu moki: jojant šaudyti, persisverti ant arklio šono ir nuslinkti po pilvu — visko.

— Tada tau reikia tuoj pat pradėti, jei ne, sulauksi Havandšitos metų, kol visko išmoksi! Ir žinok, kad neapsieisi be mėlynių!

— Harka Vilko Nugalėtojau, net jeigu aš būsiu visas mėlynas kaip dangus vidurdienį ir senas kaip ilgakaklis grifas, vis tiek persisversiu ant arklio ir nuslinksiu jam po pilvu kaip tikras karys.

Harka skaniai nusijuokė.

— Garbiniuota Galva, tu dar esi kaip jauna žolė, kuri nežino, kas yra vasara. Jei nori nuslinkti arkliui po pilvu ir nenukristi žemėn, pirma turi išmokti dar kai ko kito. Bet aš pasistengsiu tau padėti.

— Aš mokysiuos kiekvieną dieną, Harka. O dabar eime— mano tėvas gauna palapinę, kur daug moterų. Tai gerai, labai gerai — jos rūpinsis manimi ir mano tėvu!

Harka nustebo. Vadinasi, Havandšita jau nusprendė, ką Garbiniuotos Galvos tėvas turės imti už žmoną. Stovykloje buvo viena palapinė, kurioje gyveno daug moterų: senelė ir jos našlė duktė su trimis mergaitėmis. Paskutinis tos palapinės vyras žuvo kovoje su pauniais. Šios palapinės visi prisibijojo, nes ėjo kalbos, kad senoji yra apsėsta piktosios dvasios. Todėl, žuvus paskutiniam jos maitintojui, moterys nebuvo paskirstytos į kitas palapines, tik visos šeimos duodavo tai palapinei savo laimikio dalį, kad penkios moterys turėtų ko valgyti.

— Ar tavo tėvas yra kada turėjęs daug moterų? — paklausė Harka, rodydamas Garbiniuotai Galvai, kaip reikia supančioti arklį, kad jis galėtų gerai ganytis, bet nepabėgtų.

— Mano tėvas yra visko matęs! Visi juodieji žmonės prityrę. Daug moterų — daug kalbų, bet jos turi klausyti vyro.

— Tada jūs padarysite tvarką toje palapinėje, hau!

Juodoji Oda Garbiniuota Galva šelmiškai nusijuokė.

— Taip, bus tvarka ir kiekvieną dieną geras maistas — labai gerai!

— To aš linkiu tau iš visos širdies ir tikiu, kad taip bus, — sumurmėjo Harka sau panosėje; mat visi žinojo, kad pakvaišusi senoji — baisi šykštuolė.

Harka nuvedė savo pagyvėjusį bičiulį ir jo tylųjį tėvą prie Matotaupos palapinės. Kelyje berniukas dar pasakė:

— Pauniai — blogi žmonės, baltieji dar blogesni. Dakotai geri, dakotai — broliai, pas dakotus pasiliksime!

— Taip, pasilik, Garbiniuota Galva, tu mums dar praversi!

Nuo to laiko, kai kaimelyje apsigyveno tie du naujokai, kiekviena diena atnešdavo ką nors nauja. Garbiniuotos Galvos tėvas, kuriam iškart prigijo vardas Nepažįstamoji Kriauklė, iš tikrųjų įvedė tvarką moterų palapinėje. Jis, matyt, mokėjo užkalbėti piktąją dvasią, nes pakvaišusi senė buvo su juo švelni kaip stirna.

Dabar visa stovykla lengviau atsikvėpė, nes moterų palapinė buvo tvirtose rankose. Nepažįstamoji Kriauklė buvo augalotas, stiprus ir labai rimtas vyras. Pramokęs dakotų kalbos, jis ėmė pasakoti apie savo tėvynę ir apie gyvenimą anapus Didžiųjų Vandenų, iš kur jį atsigabeno baltieji žmonės.

Jis kalbėjo apie didžiulius neįžengiamus miškus, kur gyveno jo tėvai, pasakojo apie dramblių ir leopardų medžiokles, apie krokodilus ir raganosius, ir visi taip domėjosi jo istorijomis, kad viena palapinė vos galėjo sutalpinti visus klausytojus. Jis pasakojo taip pat apie baltuosius žmones, apie neapsakomą jų daugybę, apie jų namus iš akmens, apie jų macavakenus, mažus, su savim nešiojamus, ir didžiulius, kuriuos traukia arkliai, o jų milžiniški kaip juodi apvalūs nasrai vamzdžiai svaido pražūtį nešančius sviedinius. Jis jau buvo matęs tą pabaisą, kuri pabaidė bizonus, ir žinojo, kaip statomas jai kelias. Vyrai labai ja domėjosi ir vis teiravosi Nepažįstamąją Kriauklę tai šio, tai to. Tačiau buvo vienas dalykas, apie kurį jis niekam nepasakojo, todėl kariai per daug jo ir neklausinėjo, būtent: kaip Havandšita išgelbėjo jį iš paunių nagų.