Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

— Ko tu nieko neatsakai?

— Tu irgi ne visada man atsakydavai.

— Taip. Teisybė. Vadinasi, tu nenori su manimi kalbėti?

— Kodėl tu, Četanai, ir šiandien nepasakai man, ką galvoji?

— Todėl, kad bijau.

— Tikrai?

— Tikrai. Kaip mane gyvą matai — nemeluoju.

— Kas gi tai per jėga, kurios Četanas, Saulės Lietaus sūnus, Raudonųjų Plunksnų vadas, taip bijo, kad nedrįsta net žodžio ištarti?

— Vakanas.

— Taip, vakanas. Burtų paslaptis.

— Taigi.

— Tad abu tylėsime?

— Harka, abu mes galvojame tą patį, todėl kalbėkime. Dviese nebus taip baisu.

— Taip, dviese mes nieko nebijosime.

— Harka, o gal baltųjų žmonių siaubinga paslaptis atvijo mums čia bizonus?

— Galimas daiktas. Greičiausiai taip ir bus.

— Todėl mūsų medžiotojai negalėjo nustatyti, kuria kryptimi bėgs bizonai, ir jų kaimenė vos nesutrypė mūsų palapinių su moterimis ir vaikais.

— Taip, vos nesutrypė.

— Ji nužudė Saulės Lietų, mano tėvą. Man atrodo, kad jis norėjo nukreipti bizonus nuo mūsų stovyklos.

— Vienam žmogui tai padaryti neįmanoma. Jeigu bizonai pasileidžia lėkti, jų nepakreips į šalį netgi visas medžiotojų būrys. Tada bizonai nieko nemato, nieko negirdi, tik lekia kaip pakvaišę.

— Aš žinau.

— Bet kaip gali siaubinga baltųjų paslaptis siųsti mums bizonus ir turėti ką nors bendro su raudonodžių burtais? Ir ko ji iš tikrųjų norėjo — duoti mums maisto ar sunaikinti mūsų palapines?

— Nežinau.

— Tad ir tu kaip ir visi kiti negali atsakyti į mano klausimą.

— Negaliu, kas teisybė, tai teisybė.

Abu berniukai nutilo. Bet Harka visą naktį prasėdėjo su Četanu prie Saulės Lietaus lavono ir, tik prašvitus rytui, nuvargęs nuėjo į palapinę, susivyniojo į antklodę ir užmigo. Po kelių valandų pabudęs, jis išsitepė veidą dažais ir ženklais, kuriuos pamatęs kiekvienas žinojo, kad jo negalima kalbinti. Jaunieji Šunys laikėsi nuo jo atokiau. Prie Saulės Lietaus tipi vis dar skambėjo raudos. Harka vėl nuėjo ant kalvelės prie Saulės Lietaus lavono ir įsižiūrėjo į tolį, lyg kažko ten ieškodamas.

Didieji burtai, kas jūs iš tikrųjų esate ir kas jus mums siunčia?

ARKLIŲ LENKTYNES

Havandšita, burtininkas, uždraudė Lokės giminei jo ieškoti. Nesvarbu, ar jis grįžtų į stovyklą tuoj pat, ar užtruktų kelias savaites ir net mėnesius — niekam nevalia jo dairytis ir laukti; toks buvo jo priesakas. Ir Lokės giminė klusniai vykdė jo valią. Netgi žvalgai nedrįsdavo pažvelgti į tą pusę, iš kur tikėjosi kada nors pamatyti grįžtantį Havandšitą.

Tiesą sakant, niekas per daug ir nesuko dėl jo galvos. Šiaip ar taip, Lokės giminė sumedžiojo antilopių ir bizonų, palapinėse dabar buvo užtektinai maisto, negrėsė priešo pavojus. Žvalgai pranešė, kad didžioji paunių karo stovykla išsikėlė iš jų kaimynystės ir atskiros jų grupelės išsiskirstė į savo gyvenvietes.

Ir nors nereikėjo nei kariauti, nei medžioti, tačiau stovykloje prie Arklių upelio žmonės turėjo darbo nuo ryto ligi vakaro. Moterys ir mergaitės pjaustė ir rūšiavo mėsą, vyniojo ją į odą ir kasė į žemę, kad ten ji ilgiau išsilaikytų. Kitus gabalus raižė ilgais dryžiais ir kabinėjo džiovinimui ant ištemptų bizono žarnų. Gramdė nuo šviežių odų mėsos likučius ir ruošė jas rauginimui. Seniai ir berniukai darė iš kaulų strėlių ir iečių antgalius, o iš ragų — šaukštus. Kai kurie kariai taisė savo lankus — vietoj senų timpų dėjo naujas bizonų gyslas. Prie Matotaupos palapinės triūsė Untšida, Šešoka, Uinona, Harka ir Harpstena, Priešais didžiąją pasitarimų palapinę skambėjo dainos, o aikštėje, jau sutryptoje šokėjų, šoko jaunieji kariai.

Smėlis ir dulkės, sukeltos per bizonų medžioklę, seniai nusėdo žemėn, išlankstyti medeliai ir krūmai atsitiesė, pievoje prasikalė žolė, sužydo gėlės. Gyvenimas vėl ėjo savo keliu. Vakarais palapinėse sklido skanios sriubos ir pakepintos bizonienos kvapas. Vyrai, moterys ir vaikai kasdien valgė ligi soties ir jau nebeatrodė tokie sulysę kaip anksčiau. Nutukti, žinoma, nė vienas dakotas nenutuko, nes bizonų mėsa pavasarį buvo liesa, o be to, vyrai valgė tik vieną kartą per dieną, vaikai ir moterys du kartus, tad visi buvo aukšti, liekni, dailiai sudėti.

Kai didžioji dalis gausaus medžioklės laimikio buvo sudorota, svarbiausieji darbai atlikti, berniukai visą dieną galėjo sportuoti, žaisti ir medžioti smulkius žvėrelius. Harka organizuodavo Jaunųjų Šunų lenktynes arkliais ir be arklių, jie varžydavosi, kas geriau šaudo iš lanko, kilnoja kuoką, mėto ietį ir peilį, kas geriau sugeba pritykoti ir netikėtai užklupti kitą. Vakarais sėdėdavo palapinėse su tėvais ir vyresniaisiais broliais, klausydamiesi medžioklės ir karo istorijų, kurios buvo ir įdomios, ir pamokomos. Berniukai visada pastatydavo ausis, išgirdę legendą apie Lokės giminės prosenelę Didžiąją Lokę, kurios sūnus buvo žmogus. Kai išblėsdavo ugnis ir palapinėje pasidarydavo tamsu, Untšida sakydavo vaikams, kad Didžioji Lokė dar tebegyvenanti... kažkur... kad ji esanti šventa visiems Lokės giminės kariams ir nevalia pakelti prieš ją ranką.

Vakarais Harka su Jaunaisiais Šunimis bandydavo savo ištvermę, kuri būtina kiekvienam kariui. Jie susėsdavo Matotaupos palapinėje aplink ugnį ir dėdavosi prie rankos žioruojančią anglį, žiūrėdami, kas kantriau ir ilgiau iškęs skausmą. Harka ištverdavo, kiek tik kas norėdavo.

— Šonka taip ilgai neišlaikytų, — kartą pasakė kažkuris iš berniukų.

Ir vėl tas vardas — Šonka! Harka tik išdidžiai krustelėjo lūpas ir nė nekrūptelėjo, kol žarija giliai pradegino jam ranką.

Tai buvo dvyliktoji Harkos gyvenimo vasara. Vieną saulėtą rytą Matotaupa rado savo abu sūnus prie arklių. Dieną prieš tai Harka pralaimėjo arklių lenktynes. Jis su savo numylėtiniu keršiu atjojo antras. Ir ne todėl, kad būtų prastai jojęs, ne — tik jo varžovo arklys pasirodė geresnis, ir tiek. Tai buvo ką tik priaugęs kumelys, stiprus ir karštakraujis, ir priklausė jis taip pat vienam iš Jaunųjų Šunų— Čotankos, žymaus kario, sūnui. Harkos keršiui jau buvo dešimt metų, jis bėgo ramiai, lygiai ir greitai, bet tas jauniklis pasirodė už jį greitesnis. Harka suraukęs kaktą apžiūrinėjo vado arklius. Matotaupa kurį laiką tylomis stebėjo savo abu sūnus, paskui priėjo prie jų arčiau.

— Harpstena, — tarė jis jaunėliui, — kokį arklį tu norėtum pasirinkti iš mūsų kaimenės?

Harpstena nedrąsiai nusišypsojo ir nustebęs pakėlė į tėvą akis. Paprastai tėvas visais klausimais pirmiausia kreipdavosi į Harką ir net skaitydavosi su jo nuomone, o kadangi Harka be abejonės buvo pats drąsiausias ir mikliausias iš visų stovyklos berniukų, tai, rodos, kitaip ir būti negalėjo. Harpstena, ypač po savo ligos, stengėsi laikytis nuošaliau, todėl dabar nustebo, išgirdęs tėvo klausimą, ir ne iš karto susigaudę, ką jam atsakyti.

— Aš tavęs rimtai klausiu, — padrąsino jį tėvas.

Harpstena vis dar dvejojo.

— Ar man sakyti teisybę? — galiausiai paklausė jis tyliai.

— Dakotas niekada nemeluoja. Tu tai žinai, vaike.

— Tada pasakysiu: labiausiai iš visų man patinka mano vyresniojo brolio Harkos Vilko Nugalėtojo keršis.

— Nors jis vakar per lenktynes ir buvo antras? — paklausė tėvas.

— Kaip tik todėl, — tvirtai atsakė Harpstena.

— Gal paaiškintum man, kodėl tu renkiesi jį, o ne kurį nors kitą arklį?

— Galiu paaiškinti, tėve. Keršis geras ir prityręs arklys. Aš labai jį myliu.