Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Tylėjo apie tai ir Juodoji Oda Garbiniuota Galva.

Harka ištisas dienas nesiskyrė su savo naujuoju draugu ir mokė jį visko, ką turi sugebėti dakotų berniukas. Garbiniuota Galva buvo gabus mokinys.

Tose pratybose dalyvaudavo ir Harpstena. Ir kai Juodoji Oda Garbiniuota Galva žvelgdavo į abu brolius savo linksmomis ir patikliomis akimis, jis pamiršdavo visus nesutarimus, bent jau tol, kol būdavo visi trys drauge.

Dažnai berniukai pajodinėję susėsdavo. Tada Harka imdavo savo naująjį draugą prisispyręs klausinėti tai šio, tai to, ir nors Garbiniuota Galva buvo nuovokus berniukas, tačiau negalėjo iki galo suprasti, ko Harka siekia tais savo klausinėjimais.

— Tai kodėl pauniai, tie kojotai, nemedžiojo antilopių, juk žinojo, kad šiaurės vakaruos ganosi didžiulės jų kaimenės?

— Kaip tai žinojo? — paklausė Garbiniuota Galva.

— Kodėl jie jų nemedžiojo?

— Todėl kad turėjo užtektinai maisto. Juk jie gavo bizonų mėsos iš baltųjų.

„Aha, — galvojo Harka, — vadinasi, pauniai žinojo apie antilopes, žinojo apie jas ir Garbiniuota Galva, todėl Havandšita iš jo viską ir išgavo. Tokiu būdu viena burtų paslaptis jau aiški.“

— Tu, Juodoji Oda Garbiniuota Galva, sakai, kad pauniai gavo mėsos iš baltųjų. Vadinasi, baltieji, tiesiantys pabaisai kelią, šaudė bizonus. Ar ne taip?

— Taip, Harka Bizonų Persekiotojau.

Štai paaiškėjo ir antra burtų paslaptis. Tačiau Harka nepajuto dėl to palengvėjimo, atvirkščiai, jam tik dar liūdniau pasidarė. Taip, dabar jis žinojo, kad didieji burtai— ne kas kita, kaip didelis melas, bet kartu drebančia širdimi jautė, kad už to melo dar slypi kažkoks didžiulis pavojus.

Nuo ryto ligi vakaro vaikščiojo jis susimąstęs, spręsdamas vieną klausimą po kito, atsargiai kaip medžiotojas prie žvėries artėdamas prie to, ką siekė išsiaiškinti. Diena po dienos klausimų ratas vis siaurėjo ir siaurėjo, ir štai vieną nemigos naktį Harka padarė šitokią išvadą. Į pietus nuo Lokės giminės medžioklės plotų baltieji žmonės tiesia kelią pabaisai, kuri ateity atstos jiems arklius ir lėks per kraštą vėjo greitumu. Žmonės, tiesiantys kelią, prišaudė daug bizonų ir dalį mėsos atidavė pauniams, kad tie netrukdytų jiems dirbti. Bizonai, matydami tiek daug baltųjų, ginkluotų macavakenais, bijojo pajudėti į šiaurę. Tokia buvo padėtis tuo metu, kai Lokės giminė badavo Šiaurės Plato aukštupyje, o Nepažįstamoji Kriauklė sėdėjo paunių nelaisvėje. Tada Havandšita nuėjo pas paunius su tuo užburtu aukso gabaliuku ir pareikalavo už jį aukštos kainos: atiduoti Nepažįstamąją Kriauklę ir prikalbėti baltuosius, kad jie rėkaudami ir šaudydami iš macavakenų pabaidytų į šiaurę bizonus, kurių mėsos jau turėjo pakankamai prisitiekę. Havandšitai pavyko susitarti su pauniais, ir jis grįžo į stovyklą kaip didysis burtininkas. O tas nelemtas aukso gabaliukas iškeliavo pas baltuosius!

Šitaip išsiaiškinęs visą tą istoriją,. Harka staiga susijaudino ir išsigando: kokia apgavystė ir kaip gudriai ir apgalvotai veikė Havandšita!

Rytą atsikėlęs berniukas slankiojo aplink burtininko palapinę ir, vis labiau piktindamasis, dirsčiojo į macavakeną, kurį turėjo paaukoti. Taip, tas senas maitvanagis viską susigriebia į savo rankas, o dabar stovykloje visi jį garbina kaip pačią Didžiąją Paslaptį.

Staiga Harka krūptelėjo: ant burtininko trofėjų karties viršum macavakeno dailiame tinkliuke kabėjo aukso gabaliukas! Vadinasi, Harka neteisingai viską išsiaiškino. Bet kaip tada buvo iš tikrųjų? Ir kodėl senasis Havandšita pakabino tą paslaptingą akmenį ant karties, kad visi galėtų jį matyti, taip pat ir Matotaupa, kuris taip piktai įmetė jį į vandenį?

Harka tuoj pat nubėgo į tėvo palapinę ir pranešė naujieną vadui.

— Negali būti! — tarė Matotaupa ir jo bronzinis veidas papilkėjo.

— Tikra teisybė, tėve.

— Einam pažiūrėti.

Kai Harka su tėvu atėjo prie burtininko palapinės, ant karties jau nebebuvo nei paslaptingojo akmens, nei to dailaus tinkliuko.

— Tu sapnavai, Harka, — lengviau atsiduso Matotaupa. — Dvasios tau apdūmė akis.

Harka brūkštelėjo sau ranka per akis. Ne, negalėjo būti jokios abejonės, jis aiškiai matė. Nesapnuos jis tokiu dienos metu! O gal jį apsėdo dvasios? Gal senasis burtininkas įspėjo jo slaptas mintis ir dabar vedžioja jį už nosies? Harka pasijuto kaip žmogus, atsidūręs ant liulančio pelkės paviršiaus, — rodos, žengsi vieną neatsargų žingsnį ir prasmegsi į bedugnę. Dabar jis turi būti labai apdairus, atsargus kiekviename žingsnyje.

Harka pagalvojo, ar tik negirdėjo Juodoji Oda Garbiniuota Galva, kaip jis šnekėjosi su Matotaupa apie tą paslaptingą akmenį. Tą rytą berniukas labai anksti atėjo į vado palapinę pasiimti Harkos ir Harpstenos. Harpstena dar miegojo, moterys ir Šonka taip pat, tad jeigu kas ir girdėjo jų pokalbį, tai tik Garbiniuota Galva.

Šiaip ar taip, vakare Garbiniuota Galva išsivedė Harką iš stovyklos. Jis norėjo su Bizonų Persekiotoju pasibastyti po prerijas, o paskui pasekti savo pėdas ir pasimokyti jas skaityti. Harka sutiko. Berniukai šuoliais pasileido į prerijas. Vėsus vėjas maloniai glostė Markai skruostus, ir jis jojo vis toliau ir toliau. Garbiniuotai Galvai bus ne taip lengva vakaro prieblandoje atsekti pėdas, Harkai Nakties Akiai tai vieni niekai, ir jis parodys Garbiniuotai Galvai, ką sugeba dakotų berniukas.

Tačiau Juodoji Oda Garbiniuota Galva atrodė visai ramus ir nė kiek nesirūpino, kad jau sutemo naktis. Pagaliau Harka sustojo. Prerijose kaukė vilkai, tokiais pat ilgesingais balsais jiems atsiliepė puslaukiniai stovyklos šunys.

Garbiniuota Galva nušoko žemėn, supančiojo arklį ir atsisėdo ant kalvelės.

— Žiūrėk tu man, — tarė Harka. — Išsitiesė kaip lokys prieš saulę. Argi nematai, kad jau naktis?

— Matau, Bizonų Persekiotojau, naktis! Na ir tegu! Argi tu bijai?

— Kas čia per kvailas klausimas! Ką norėjai man pasakyti?

— Man reikia su tavimi kai ką aptarti.

— Kalbėk. — Harka sukluso.

— Taigi. Įsivaizduok... burtai, paslaptis.

— Kokia paslaptis? Daug yra paslapčių.

— Tokia, kokios tu dar nesi atskleidęs. Ją žino baltieji žmonės.

— Na gerai, ją žino baltieji. — Harka žaisdamas nusiskynė žolės stiebelį ir įsikando į dantis. — Ją žino baltieji žmonės. Na ir kas iš to?

— Baltieji — mūsų priešai. Jeigu jie žino kokius burtus, juos reikia iš jų atimti. Arba rasti prieš juos galingesnius.

— Bet kas gi gali atimti iš kitų burtus?

— Tik tas, kas tuos burtus pažįsta.

— Kaip gali žmogus pažinti burtus?

— Tai pavojinga. Jis turi juos išmėginti.

— Ak šitaip.

— O dabar aš tau kai ką pasakysiu, bet tik tiek, kiek noriu pasakyti, — daugiau nė žodžio.

— Čia tai vyro kalba.

— Hau! — patvirtino savo žodžius Juodoji Oda Garbiniuota Galva. — Tai štai ką aš tau pasakysiu, Nakties Akie Vilko Nugalėtojau! Tu visaip gudrauji, klausinėji ir teiraujies, stengdamasis išsiaiškinti paslaptį. Bet, man rodos, tu niekados jos nesužinosi. Tuščias darbas! Havandšita, mūsų burtininkas, žino daugiau ir yra gudresnis už visus stovyklos vyrus, netgi už tavo tėvą Matotaupą.

Harka išspjovė iš burnos žolę.

— Tai, ką tu čia išsigalvoji, Juodoji Oda Garbiniuota Galva, galėjai man ir nepasakoti. Tu labai supykai ant mano tėvo, kai jis įmetė į vandenį tą nelemtą aukso gar baliuką, tiesiog pajutai jam neapykantą. Tikrai tikrai, aš mačiau tada tavo akis. Paskui Havandšita išvadavo tavo tėvą, ir todėl tu dabar jį taip aukštini.