Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Taip darė ir Harka.

Tačiau jo širdį vis graužė nerimas. Jis niekaip negalėjo pamiršti, kaip blyškiame berniuko veide blykstelėjo neapykanta. Kažin ką jis, nesuprasdamas dakotų kalbos, pagalvojo, kai įpykęs Matotaupa sviedė į upę auksą? Tikriausiai pamanė, kad vadas nenori išvaduoti jo tėvo! Ir koks planas tada gimė jo galvoje? Kur jis nuėjo, neramių minčių ir abejonių genamas?

Staiga Harka su siaubu pagalvojo: o jeigu Juodoji Oda Garbiniuota Galva vėl nubėgo pas tėvą ir pas paunius ir ten papasakojo apie tą aukso gabaliuką, kurį matė pas dakotus? Juk vadas liepė nė žodžiu niekam apie jį neužsiminti! O kas gi užčiaups berniukui burną, jeigu jis ims apie tai pasakoti pauniams?..

Harka vėl nuėjo prie smėlėto upės krano, kur atsitiko visa ta nelaimė: jeigu nori atsekti pėdas, reikia pradėti nuo tos vietos, kur gali tiksliai jas atpažinti. Štai čia stovėjo Juodoji Oda Garbiniuota Galva, kai Harka paskutinį kartą jį matė. Drėgname smėlyje nesunku buvo atskirti berniuko pėdas, nors jis ir avėjo Harkos mokasinais. Harka ilgai stovėjo toje vietoje, gerai įsidėmėjo pėdas, paskui vėl apsidairė. Tačiau ir žolė, ir smėlis aplinkui buvo taip ištryptas berniukų, kad sunku buvo susigaudyti, kur nuėjo Juodoji Oda Garbiniuota Galva. Gal kartais prie brastos? Ir Harka pėda po pėdos ėmė tyrinėti krantą, nes, norint aptikti pėdsakus, reikia gerai tam atsidėti.

Staiga kažkas priėjo prie Harkos. Berniukas buvo taip įsitraukęs į darbą, kad net krūptelėjo išsigandęs. Jis pakėlė galvą ir pamatė šalia Uinoną.

— Ko tau čia reikia? — tarė jis nepatenkintas. — Tik sutrypsi man pėdsakus.

— Nėra ko čia tau ieškoti, — tyliai, bet kažkaip išdidžiai atsakė Uinona. Harka pirmą kartą išgirdo ją šitaip kalbant. Uinona buvo jaunesnė už Harką, bet mergaitės greičiau bręsta, ir Uinona jau nebebuvo vaikas. Sulysęs iš bado jos veidas atrodė sumoteriškėjęs ir įgavęs kažkokio orumo. Harka tik dabar tai pastebėjo. Jis nieko neatsakė seseriai, tik žiūrėjo į ją susigėdęs.

— Harka, aš galiu tau pasakyti, kur dingo Juodoji Oda Garbiniuota Galva, — tarė ji ir nutilo.

— Tik tu viena gali man tai pasakyti? — paklausė Harka.

— Tik aš viena noriu tau pasakyti.

— Tai sakyk. — Harka nusisuko, nes nenorėjo parodyti seseriai, koks jis susijaudinęs.

— Aš pasakysiu tau, nors visi kiti tyli, nes taip mums liepė Havandšita.

— Havandšita jums liepė?.. — Harkos balsas sudrebėjo, bet Uinona ramiai pasakojo toliau:

— Tu turi viską žinoti, Harka. Kai tėvas nusivedė tave į palapinę ir visi nulydėjo jus akimis, Juodoji Oda Garbiniuota Galva staiga šoko į upę. Tai mačiau tik aš ir Havandšita. Berniukas panėrė, o kai iškilo iš vandens, Havandšita savo lazda mostelėjo jam, kviesdamas pas save. Berniukas labai bijojo burtininko. Baisiausiai išsigandęs, priplaukė jis prie kranto ir priėjo prie Havandšitos. Rankoje jis laikė tą blizgantį akmenį. Aš gerai mačiau, nors jis ir stengėsi jį paslėpti.

Harka suraukė antakius ir įsmeigė akis į seserį.

— Kaipgi tai įmanoma? Tokia plati upė ir toks mažas akmenukas — kaipgi jis galėjo jį surasti?

— Matyt, tai Havandšitos ir jo dvasių burtai — kitaip aš negaliu to paaiškinti.

— O paskui? — nesavu balsu paklausė Harka.

— Paskui tą akmenį pasiėmė Havandšita. Tu juk pats girdėjai iš tėvo lūpų, kad tai piktas burtų akmuo — vadinasi, jo vieta burtininko palapinėje.

— Uinona, o kas atsitiko berniukui?

— Havandšita nusivedė jį į savo palapinę. Daugiau aš nieko nežinau. Gal jis paskirs jį savo padėjėju, o gal paaukos.

Harka nieko neatsakė. Sesers žodžiai jį visiškai pribloškė. Tai štai kodėl net Četanas jam nieko nepasakojo apie tą nelemtą atsitikimą. Ką daro Havandšita su berniuku ir tuo užburtu akmeniu? Kodėl jis visiems uždraudė apie tai kalbėti? Negi dabar Uinona paklius į bėdą, kad, nepaisydama draudimo, viską jam išpasakojo? Ne, Harka niekam neišduos, kad sesuo pasitiki juo labiau negu burtininku. Nesakys netgi tėvui, jeigu tik Uinona pati jam neprisipažins. Netgi tėvui? Pagalvojus apie tai, Harką net šiurpas nukrėtė. Taip, tas aukso gabaliukas atnešė į stovyklą nelaimę.

Nebežinodamas nė ką manyti, Harka metė žvilgsnį į burtininko palapinę. Prieš pat jos angą, ant kartelės, tarp žvėrių kailių kabėjo macavakenas. Įdomu, kas dabar dedasi viduje, kur sėdi užsidaręs su tamsiaodžiu jo draugu senasis burtininkas? Pro sunkias bizonų odos sienas nebuvo girdėti jokio garso.

Atėjo vakaras. Besileidžianti saulė skleidė savo auksinius spindulius virš praskaidrėjusio upės vandens ir vešliai sužaliavusių pievų, kurios, paskutinėmis dienomis pasipuošusios margais žiedais, tiesiog traukte traukė akį. Ten, kur ganėsi arklių kaimenė, čiauškėjo savo vakarinę giesmę strazdai, ir gyvuliai, pajutę saulėlydį, vėsų vakaro vėją bei greitai slenkančias į rytus sutemas, liovėsi godžiai pešę žolę ir ėmė burtis į krūvą.

Stovyklos aikštėje pasibaigė pasitarimas. Matotaupa tarė paskutinį žodį, ir karių ratas iširo.

Havandšita nedalyvavo pasitarime. Tai buvo neįprasta ir visiems krito į akis. Jis tebebuvo savo palapinėje. Iš ten kartkarčiais pasigirsdavo šaižūs ir neaiškūs garsai, kurie, prasiveržę pro sunkias bizonų odos sienas, atrodė dar paslaptingesni ir nesuprantamesni. Havandšita kalbėjosi su dvasiomis. Nejaukūs garsai skraidė vakaro sutemose.

Kariai, užbaigę pasitarimą, nesiskirstė į savo palapines, bet kartu su Matotaupa stoviniavo aikštėje. Be burtininko pritarimo jie negalėjo imtis jokių reikšmingesnių žygių ir laukė, kol Havandšita baigs kalbėtis su dvasiomis ir išklausys jų prašymą.

Saulė pasislėpė už Uolinių kalnų, sužibo pirmosios žvaigždės. Patekėjo mėnulis. Kildamas aukštyn, jis užliejo prerijas savo dulsva bespalve šviesa. Tolumoj kaukė vilkai, gąsdindami arklius. Lojo šuo.

Stovykla skendėjo tamsoje, ugnis palapinėse buvo rūpestingai pridengta.

Pagaliau Havandšita išėjo iš savo būsto. Matotaupa žvilgtelėjo į jį ir, supratęs, kad burtininkas sutinka su juo kalbėtis, priėjo artyn — pamažu, oriai iškėlęs erelio plunksnomis papuoštą galvą. Šitokį papuošalą pasidaryti ne kiekvienas įstengia — reikia parodyti daug miklumo ir drąsos, nes sumedžioti erelį ne taip lengva. Harka matė, kaip didelės lygios plunksnos šmėkšo žvaigždėto dangaus fone. Iš pagarbaus atstumo jis labai atidžiai stebėjo abiejų reikšmingiausių ir įtakingiausių Lokės giminės vyrų susitikimą. Jie pradėjo šnekėtis ir šnekėjosi gana ilgai. Iš jų laikysenos ir judesių buvo galima spręsti, kad Havandšita nepritaria pasitarimo rezultatams, o Matotaupa atkakliai gina karių priimtą sprendimą. Galų gale jie, atrodo, susitarė. Pokalbis buvo baigtas. Katras iš jų nusileido, Harka nežinojo, tik matė, kaip tėvas pasišaukė Saulės Lietų, Senąją Antilopę ir dar tris įžymius karius, tarp jų ir savo tikrą brolį, ir ilgai su jais tarėsi. Paskui Senoji Antilopė, paprastai einantis šauklio pareigas, atsiskyrė nuo kitų ir paskelbė kariams dar kartą susirinkti. Visi berniukai jau buvo išsivaikščioję į savo palapines, todėl ir Harka, nenorėdamas išsiskirti iš kitų, nuėjo į tėvo tipi. Vakarienės vaikai gavo labai mažai, tačiau Harka, nors ir būdamas alkanas kaip vilkas, pusę savo davinio perleido jaunesniajam broliukui Harpstenai, kuris mažas labai sunkiai sirgo, todėl ir dabar buvo silpnesnės sveikatos negu Harka ir Uinona. Harka žiūrėjo į jį ir su užuojauta, ir su panieka. Jis jautė pareigą rūpintis juo ir mokyti visų tų dalykų, kuriuos turėjo mokėti Jaunasis Šuo, bet kartu jam būdavo pikta, kai Harpstena, berniukams einant lenkčių arba mėtant akmenis, atsilikdavo nuo kitų. Tiesa, šaudyti jis gerai šaudė, o ir šiaip buvo gana vikrus.