Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

— Gerai, — patenkintas tarė vadas. — O kokio gudrumo tu mums patartum griebtis?

Harka ir čia mikliai išsisuko:

— Vienintelis, kas pažįsta paunių stovyklą, yra mano brolis Juodoji Oda Garbiniuota Galva. Tegu jis mums pataria, kaip slapčia išvaduoti jo tėvą!

Matotaupa nusijuokė.

— Vadinasi, tu mano klausimą perduodi jam? Tegu kalba Juodoji Oda Garbiniuota Galva!

Išaiškinti šį klausimą naujokui buvo ne taip sunku. Harka pasišaukė du Jaunuosius Šunis: vienas iš jų turėjo vaizduoti sužeistą ir surištą berniuko tėvą, kitas — priešą paunį.

Juodoji Oda greit viską suprato, paskui susimąstęs palingavo galva ir išpūtė dideles juodas akis.

— Na, kalbėk! — paragino jį Harka.

Juodasis berniukas nubraižė smėlyje savo tėvą, o šalia jo — kryžių. Šis ženklas buvo žinomas ir dakotams. Jis reiškė mainus.

— Mainyti, — tarė Harka. — Bet į ką? Mėsos mes neturime.

Juodoji Oda Garbiniuota Galva atrodė labai sunerimęs. Jis vis nenuleido akių nuo Harkos, tarsi tikėdamasis, kad šis atspės jo mintis, kurių jis nenorėjo balsu sakyti.

— Ko tu taip žiūri į mane? — paklausė vado sūnus savo naująjį draugą. — Aš mielai atiduočiau viską, ką tik turiu, kad tik galėčiau išvaduoti tavo tėvą. Bet aš mažai ko turiu, — ir Harka skėstelėjo rankomis.

Berniukas, matyt, suprato tą jo mostą. Valandėlę jis dar svyravo, paskui ryžtingai priėjo prie Harkos, įkišo ranką jam į prijuostės kišenę ir ištraukė kažkokį daikčiuką, su kuriuo Harka rytą pabudęs žaidė, o paskui rengdamasis įsikišo į kišenę. Tai buvo blizgantis akmenukas, kurį Harka kadaise rado paupy prie Juodųjų kalnų. Juodoji Oda Garbiniuota Galva nubraižė jį smėlyje kaip mainą už tėvą ir dviem pirštais iškėlė aukštyn. Paskui, smailia šakute braižydamas toliau, paaiškino, kad tas savotiškas akmenukas iš paunių rankų nukeliaus į pietus, kur statomas pabaisai kelias, ir iš ten pauniai gaus mėsos. Todėl tas akmenukas jiems yra labai brangus, ir jie sutiktų už jį atiduoti sužeistą belaisvį.

Harka ligi pat galo atidžiai sekė tuos savo draugo aiškinimus, bet dabar jis pastebėjo, kad tėvas ūmai pasidarė lyg nebe tas: tik suraukė antakius, visas įsitempė.

Ir štai atsitiko netikėtas dalykas. Matotaupa išplėšė aukso grynuolį berniukui iš rankų ir baisiausiai įpykęs visų akyse sviedė jį upėn.

— Šalin jį, šalin! — rėkė jis. — Tai piktas akmuo, piktųjų dvasių akmuo. Jis traukia į mūsų kraštą baltuosius priešus ir jų pabaisas! Tegu jį praryja vanduo, kad daugiau jis neiškiltų į dienos šviesą! Aš pasakiau, hau!

Visi baisiausiai išsigando — taip pat ir Harka.

— Iš kur tu ėmei tą akmenį? — paklausė jį tėvas ir nelaukdamas atsakymo paliepė: — Eikš su manim į palapinę.

Harka pakluso ir eidamas pažvelgė į savo naująjį draugą. Tas buvo kaip nesavas, lūpų kampučiai virpėjo lyg vaiko, kuris, rodos, tuoj tuoj pravirks. Harka mielai būtų pasiėmęs ir jį drauge, juk Juodoji Oda Garbiniuota Galva visai nekaltas, kad tas nelemtas akmuo atsidūrė stovykloje. Nesusipratimas greitai išaiškės. Bet jam nebuvo kada šnekėtis, nes reikėjo skubėti paskui tėvą, kuris greitai žingsniavo savo palapinės link.

Visi žiūrėjo nustebę, ir niekas nedrįso nė žodžio ištarti.

Atsivedęs Harką į tipi, Matotaupa liepė vaikams ir moterims išeiti.

Harka liko su tėvu vienas. Matotaupa įveikė savo susijaudinimą ir susimąstęs atsisėdo prie ugniakuro. Ten jis pasišaukė ir Harką, kuris, nežinodamas ką daryti, stovėjo prie palapinės angos.

Vadas ne iš karto pradėjo kalbą. Jis sėdėjo ir rūkė pypkę, o Harka mintimis perkratinėjo paskutinius įvykius ir laukė tėvo žodžio.

— Harka Kietasis Akmenie Nakties Akie Vilko Nugalėtojau, — pagaliau prabilo Matotaupa, — kur tu radai šitą akmenį arba kas tau jį davė?

Harka, springdamas iš susijaudinimo, trumpai papasakojo, kaip atsitiktinai aptiko tą geltoną akmenuką ir pasiėmė su savimi, nes akmenukas jam patiko.

Matotaupa ilgai žiūrėjo į išblėsusį ugniakurą, paskui labai griežtai tarė:

— Niekada baltasis žmogus neturi sužinoti apie šį radinį. Niekada! Girdi, Harka? Ar tu supratai mano žodžius?

— Supratau, tėve. Niekada.

— Tai, ką tu radai, baltieji žmonės vadina auksu, jie trokšta to aukso ir įmanytų dėl jo mus visus išžudyti ir apiplėšti mūsų miškus. Tačiau jie nežino, kokiose mūsų medžioklės vietose galima jo rasti, bet man atrodo, kad jie jau pradeda jo ieškoti. Mums nevalia nė žodžiu apie jį prasitarti. Tu supranti mane?

— Taip, tėve.

— Net jeigu jie tave ant ugnies degins, norės išplėšti iš krūtinės širdį, lups gyvam odą — ir tada tu tylėsi?

— Tylėsiu, tėve. Aš mokysiuos iškentėti bet kokį skausmą. Hau.

— Gerai. Aš žinau, kad tu būsi narsus karys. Todėl noriu jau dabar patikėti tau paslaptį, kurios nesu atskleidęs nė vienam žmogui. Ar žinai, kodėl aš buvau pasiėmęs tave su savimi tą naktį, kai mes ruošėmės palikti Juoduosius kalnus?

— Nežinau, tėve, bet dabar šiek tiek numanau.

— Tu turi tai žinoti. Tai žinojo mano tėvas, jo tėvas ir jo tėvo tėvas. Aš išgirdau tai iš jų lūpų, ir jų ranka atskleidė man tą paslaptį. Todėl turi ir tu tai žinoti, nes esi mano vyresnysis sūnus. Toje oloje, į kurią mudu buvome įžengę, vienoje slaptoje vietoje galima rasti aukso. Jeigu po bizonų medžioklės mes grįšime ten žiemoti, aš parodysiu tau tą vietą. Bet tu tylėsi, kol pats užsiauginsi sūnų, kuriam galėsi toliau perduoti tą paslaptį.

— Aš tylėsiu, tėve.

— Hau.

— Hau.

Matotaupa giliai atsikvėpė.

— Aš sakiau, kad mes norime išvaduoti Juodosios Odos Garbiniuotos Galvos tėvą, bet tik ne už auksą. Tu supranti mane?

— Suprantu.

— Gerai. Tada pašauk tą berniuką.

Harka pašoko, išlėkė iš palapinės ir kiek kojos neša pasileido prie upės. Jį kankino nerimas — ar tik neatsitiko per tą laiką kokia nelaimė? Tiesa, žmonės, kuriuos jis sutiko stovykloje ir paupy — moterys, vaikai ir keli vyrai, — atrodė visiškai ramūs, bet tai dar nieko nereiškė: dakotai moka labai gerai slėpti savo jausmus.

Atbėgęs prie upės, Harka nerado Juodosios Odos Garbiniuotos Galvos. Ten stoviniavo tik būrelis Jaunųjų Sūnų, bet tie sakėsi nieko nežiną, kur dingo berniukas, užsikalbėję apie tą paslaptingą akmenį, jie visai jį pamiršę. Harka paliko juos ir šoko ieškoti savo naujojo draugo: aplakstė visą stovyklą, nubėgo prie arklių, pažiūrėjo prie šunų, paklausė Četaną, netgi Šonką — niekas nieko nežinojo. Tada Harka nulėkė prie artimiausio sargybos posto. Žvalgai jį išklausė, pakraipė galvas ir dar atidžiau ėmė dairytis aplinkui.

Taigi niekas nežinojo, kur dingo Juodoji Oda Garbiniuota Galva, visi sakėsi nematę net jo pėdsakų. Berniukas tarsi skradžiai žemę prasmego.

Tačiau Harka tuo netikėjo ir nesiliovė ieškojęs. Dar kartą nuėjo jis pas Četaną, bet kai vėl jį to paties pasiteiravo, šis taip sunerimo, kad Harkai kilo įtarimas. Ar iš tikrųjų niekas nieko nežino, ar tik nenori jam sakyti. Niekas! Netgi Četanas?

Sunkia širdimi Harka sugrįžo į stovyklą pasakyti tėvui, kad niekur neradęs Juodosios Odos Garbiniuotos Galvos. Tačiau tėvo nebebuvo palapinėje — jis jau buvo išėjęs į didžiąją aikštę, kur prasidėjo tarybos susirinkimas. Kariai, apsirengę šventiniais drabužiais, sėdėjo ratu ir labai pagarbiai rūkė šventąją pypkę. Paskui prasidėjo kalbos. Moterys ir vaikai, gerbdami susirinkimą, turėjo laikytis atokiau.