Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Četanas nenorėjo ilgiau gaišti, jam reikėjo nunešti šią žinią į stovyklą. Harka kartu su juo nubėgo į tėvo tipi.

Palapinės vidury degė ugnis, prie jos sėdėjo Matotaupa ir Saulės Lietus, nutvieksti besiplaikstančių liepsnos liežuvių. Rausvoje ugniakuro šviesoje šešėliai atrodė dar juodesni. Harka nulindo į palapinės gilumą, kur sėdėjo Untšida, Šešoka ir broliukas su sesute, o taip pat ir naujasis jo brolis Šonka. Jis klausėsi Četano pranešimo, ir jo širdis ėmė vėl neramiai plakti. Berniukas matė abiejų vadų veidus — jie sėdėjo vienas prieš kitą ir nebylūs žvelgė į ugnį. Harka juto, kad jie pasipiktinę ir pilni nevilties— juk leistis į mūšį dėl maisto su trigubai stipresniu priešu labai rizikinga.

Bet iš kur pauniai gavo mėsos, matyt, ir jie nežinojo. Žvalgai tik tiek pranešė, kad iš pietų pusės atėjo paunių kolona ir atnešė mėsos ryšulius, suvyniotus į bizonų odą.

— Lokės giminės vyrai pasitars, ką daryti, — tarė Matotaupa, ir iš to pasidarė aišku, kad šį vakarą nieko nebus nuspręsta, nes bendrą pasitarimą galima bus sušaukti tik rytojaus rytą.

Harka kartu su moterimis ir vaikais nuėjo gulti, bet ir čia jis niekaip negalėjo nurimti. O kad turėtų jis dabar macavakeną! Su juo galėtų naktį išgąsdinti šimtą lankais ir strėlėmis ginkluotų paunių. Jis vienas! Macavakeną! Toji mintis skverbėsi vis giliau ir giliau į jo smegenis ir vis nedavė ramybės.

Pagaliau neištvėręs berniukas išėjo iš palapinės. Jo guolis buvo netoli angos, ir tik viena Untšida pastebėjo, kaip jis išslinko laukan.

Iš pradžių Harka nėjo toli. Žengęs kelis žingsnius, sustojo prie burtininko palapinės. Priešais ją ant ilgos karties tarp burtininko kaukių ir džiovintų žvėrių kailių kabėjo macavakenas, tas, kuris nužudė jo motiną ir kurį Harka laimėjo kovoje, o paskui paaukojo Didžiajai Paslapčiai. Dabar jam nevalia jo pasiimti. Nevalia jam apie tai ir galvoti. Harka stovėjo ir ilgai žiūrėjo į macavakeną.

Paskui jis išbėgo iš stovyklos, norėdamas tamsoje ir vienatvėje viską gerai apsvarstyti. Žvalgų akyse perbrido brastą ir šlapiomis, sužvarbusiomis kojomis pabėgėjo galiuką į šiaurę. Ten jau nebebuvo sargybinių: užteko, kad plati upė buvo saugoma iš pietinio kranto. Niekas Harkos nepašaukė atgal. Sargybiniai žinojo, kad vado sūnus — drąsus ir sumanus berniukas, ir leido jam eiti, kur jis nori.

Peiliu ginkluotas Harka ėjo paupiu aukštyn. Aplinkui buvo labai tylu. Visa stovykla atrodė kaip išmirusi, nes atėjus vakarui vyrai liovėsi tuščiai šokę bizonų šokį. Tik retkarčiais garsiau sušniokšdavo upė, o paskui ir vėl buvo girdėti vien monotoniškas jos pliuškenimas.

Kai nakties vėjas nudžiovino Harkos odą, jis susiieškojo vietą, kur galėtų viską aplinkui matyti, o kartu pailsėti ir ramiai pagalvoti. Jis gerai pasislėpė žolėje, netgi galvą apsidėjo žolėmis, kad niekas nepastebėtų, kai iškiš ją iš savo slėptuvės, ir galutinai apsisprendė praleisti čia visą naktį vienas. Prerijose reikėjo būti labai atidžiam, tad nebuvo kada galvoti apie macavakeną, o ir pats Harka norėjo kitur nukreipti savo mintis. Berniukas narsiai kovojo su alkiu ir nuovargiu. Jis norėjo pats save išmėginti, ar sugeba kaip reikiant valdytis.

Sprendžiant pagal žvaigždes, jau buvo netoli vidurnakčio. Staiga Harka pastebėjo, kad į šiaurę nuo jo sujudėjo aukšta žolė. Kadangi žolė palinko ne pavėjui, o prieš vėją, berniukas spėjo, kad ten turi būti koks žvėris arba žmogus. Tačiau jis neišgirdo jokio šlamesio, vadinasi, tas gyvas daiktas buvo labai vikrus ir judėjo labai tykiai. Berniukas sukluso. Tačiau ir dabar nieko neišgirdo. Todėl nusprendė, kad tas gyvas daiktas tebėra toje pačioje vietoje, kur pirma sujudėjo žolė. Gal ten kokio žvėries urvas? O gal ten pasislėpė žmogus?

Ką daryti?

Harka dažnai eidavo su tėvu medžioti ir žinojo, kad visada reikia būti kantriam. Jis laukė. Truputį pakėlė galvą, kad galėtų toliau matyti, bet labai pamažu ir atsargiai, kad žolių vainikas per daug nekristų į akis. Staiga jis krūptelėjo — netoliese, už kelių įtartinai sujudėjusių žolės stiebelių, pastebėjo koją, nedidelę vaiko koją, ir tokioje padėtyje, tarsi tas vaikas būtų gulėjęs kniūbsčias, galvą paslėpęs už aukštų žolių kuokšto.

Gal kuris nors iš Jaunųjų Šunų atsekė paskui Harką ir dabar tyko iš netyčių jį užklupti? Na, jeigu taip, tai jis tuoj pamatys, kaip Harka Kietasis Akmuo Nakties Akis Vilko Nugalėtojas moka su juo susidoroti. Kad čia būtų koks paunis, sunku buvo patikėti, nes kad ir kokią didelę laisvę turi indėnų vaikai, bet šitaip arti priešų stovyklos jie nedrįs prieiti.

Harka nusprendė nieko nesakyti sargybiniams ir veikti pats. Jis norėjo tą nepažįstamą berniuką apeiti iš kitos pusės ir užklupti jį netikėtai.

Šitoks nuotykis jį labai gundė.

Tyliai kaip gyvatė nušliaužė jis į nedidelę lomelę. Nusprendęs, kad nepažįstamasis jo čia nepamatys, Harka ėmė judėti greičiau, bet labai atsargiai, kad nebūtų jokio šnaresio. Tyliai šliaužti prerijose buvo nesunku, daug lengviau negu miške, nes čia nebuvo sausų šakelių ir sausų lapų. Atsargumo dėlei Harka padarė didelį lankstą ir iš šiaurės pusės pasuko link tos vietos, kur pirma matė berniuko koją. Juo arčiau jis slinko, juo labiau žiūrėjo atsargumo.

Pagaliau pastebėjo tą, kurio ieškojo!

Nepažįstamasis gulėjo kniūbsčias, plačiai išskėtęs kojas. Veidu jis buvo įsikniaubęs į žemę, rodos, miegojo. Bet gal jis tik dedasi miegąs? Gal pastebėjo Harką ir apsimesdamas nori jį prisivilioti, kad paskui galėtų netikėtai užpulti? Reikia būti atsargiam! O geriausias atsargumas — pulti pačiam. Ir kuo greičiau.

Kaip laukinė katė šoko jis nepažįstamajam ant nugaros, kairiąja ranka pagriebė už gerklės, o dešiniąja užsimojo su peiliu.

— Kas tu toks? Sakyk!

Vietoj atsakymo pasigirdo tik kažkoks neaiškus garsas, nepažįstamasis truputį krustelėjo, bet tai nebuvo panašu į pasipriešinimą. Naudodamasis proga, Harka įdėmiau pažvelgė į berniuką. Šis buvo su trumpom kelnėm ir nudryžusiais marškiniais. O kokie keisti jo plaukai! Tokių garbiniuotų plaukų Harka dar niekados nebuvo matęs. Mėnulio šviesoj oda atrodė tamsi. Harkai nejučiom dingtelėjo anas neįprastas radinys — kapšelis su kriauklėm. Ar tik neturi tos kriauklės ko nors bendro su tuo garbiniuotu berniuku?

Kairiuoju keliu Harka buvo įsispyręs į žemę, o dešinįjį— įrėmęs berniukui į nugarą. Bet ką jam toliau daryti? Be reikalo nenorėjo berniuko žudyti. Žinant dabartinę Lokės giminės padėtį turbūt išmintingiausia būtų pasigauti belaisvį. Jis galėtų pasakyti, ką veikia ir mano priešas. Bet Harka nenorėjo prarasti ir savo pranašumo, kurį turėjo įgijęs prieš šį berniuką. Ne taip lengva buvo apsispręsti.

Garbanius buvo labai liesas — vieni kaulai ir oda. Kai Harka atleido jam gerklę ir paklausė: “Pasiduodi?“— pasigirdo vėl kažkoks nesuprantamas garsas, ir visas jo kūnelis staiga suglebo. Tai buvo ženklas, kad berniukas pasiduoda. O gal čia tik klasta?

Harka nusprendė įsitikinti. Iškėlęs smailą dviašmenį peilį, jis paleido berniuko kaklą ir pašoko nuo žemės. Dabar jis buvo tikras, kad nepažįstamasis neturi ginklo.

— Apsisuk ir kelkis! — paliepė jis.

Bet berniukas, matyt, nesuprato jo žodžių. Tada Harka įsikando peilį, greitai nusikabino nuo kaklo tuščią makštį su odiniu pasaitėliu ir, kadangi jo belaisvis ir toliau gulėjo nejudėdamas, nutvėrė jo rankas ir mikliai surišo ant nugaros. Berniukas visai nesipriešino.

Harkai pašoko pyktis — koks gi malonumas kovoti su priešininku, kuris nė nesistengia gintis! Jis paniekinamai spirtelėjo belaisvį koja, kad tas žinotų, ko yra vertas jo akyse, paskui tris kartus viauktelėjo, mėgdžiodamas kojotą, — perspėjo sargybinius. Tarp kitko, Harka taip puikiai mokėjo mėgdžioti kojotų viauksėjimą, kad stovykloje tuoj pat ėmė skalyti keli šunys. Harka tikėjosi, kad, išgirdęs jo ženklą, iš anapus upės atskubės koks sargybinis. Ir neapsiriko. Akies mirksniu lyg iš žemės išdygo Senoji Antilopė. Harka jam trumpai apsakė, kas atsitiko.