Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Miegojo Harka kaip užmuštas.

Rytą pabudo, kaip paprastai, dar su tamsa. Tėvas dar nebuvo sugrįžęs. Harka tuoj pat šmurkštelėjo iš palapinės ir nubėgo prie mustangų, pasižiūrėti, kieno arklių ten dar nėra, tiksliau sakant, kas iš vyrų dar neparėjo iš žvalgybos. Ten jis, kaip ir tikėjosi, sutiko Četaną, kuris, matyt, ir miegojo prie savo arklio. Berniukai pasisveikino, apsidairė ryto tyloje ir pasižiūrėjo, kaip keičiasi sargyba.

— Tu sakei, — tarė Harka, — kad mūsų žvalgai dar vakare atgabens į stovyklą tą nepažįstamą karį, bet, kaip matai, jo dar nėra.

Četanas nežymiai vyptelėjo.

— Taip, dar nėra, nes jie negalėjo jo atgabenti.

— Tai kas jiems sutrukdė?

— Na ir paklausei. Kas gi kitas jiems galėjo sutrukdyti?

— Pauniai?

— Taip. Jie pagrobė nepažįstamąjį.

— Ir mūsų vyrai tai matė?

— Jie matė pėdas.

— Na ir kas?

— Grupė paunių yra apsistojusi į pietus nuo čia. Be moterų ir vaikų. Jie šoka bizonų šokį. Ir mes šoksim bizonų šokį. — Četanas kostelėjo.

— O jeigu pasirodys bizonai?

— Kariausime su pauniais dėl teisės medžioti.

— Hau.

Nuo to ryto, kada Harka su Četanu šitaip kalbėjosi, Lokės giminei prasidėjo sunkios dienus. Dalis vyrų pakaitomis ėjo į žvalgybą, kitus Havandšita iš eilės vis kvietėsi šokti bizonų šokio, kuris turėjo juos prišaukti. Šokėjai, pasipuošę bizonų ragais, susirinkdavo aikštėje priešais vado ir burtininko palapines ir, trypdami kojomis, eidavo ratu, be perstojo dainuodami:

Geroji dvasia, duok mums bizonų, bizonų, bizonų!

Bizonų, bizonų, bizonų duok mums, geroji dvasia!

Tas šokis buvo labai varginantis. Monotoniškas ir vienodas motyvas skverbėsi į klausytojų sąmonę, ir jie nieko kito negalėjo galvoti kaip tik: „Bizonai, bizonai, bizonai.“ Net tušti pilvai gurgė tą pačią melodiją. Net oras aplinkui ir upė šalimais, rodos, kartojo tuos žodžius.

Taip truko visą dieną, visą naktį ir vėl visą dieną. Šokėjus ir žvalgus, moteris ir vaikus vis labiau ir labiau kankino alkis. Moterys ėmė gaudyti ir pjauti šunis. Nupenėtų šunų mėsą dakotai laikė skanėstu, bet dabar visi šunys buvo liesi ir perkarę, o ir tie patys ėmė vengti žmonių. Jie išsilakstė po prerijas medžioti, bijodami už tuos kelis trupinius, kuriuos gaudavo stovykloje, palydėti galvą.

Geroji dvasia, duok mums bizonų, bizonų, bizonų!

Bizonų, bizonų, bizonų duok mums, geroji dvasia!

Praslinko penkios dienos, o šokėjų maldos vis tebeskambėjo stovyklos aikštėje, alkani žmonės maitinosi tik liesa šuniena ir niūriai žvelgė vakaro prieblandoj į upę, iš kur vaikai kasdien parnešdavo sumeškerioję bent keletą žuvų. Iš žvalgų nebuvo jokios žinios apie nekantriai laukiamus bizonus. Maldos ir šokiai, nesiliaujantys jau keletą dienų ir naktų, nieko gero nedavė, tik išsekino žmones. Havandšita, burtininkas, daugiau nebesirodė. Jis sėdėjo užsidaręs savo palapinėje ir „kalbėjosi su dvasiomis“!

Kas daryti? Net Jaunieji Šunys susirinko pasitarti, kas čia galėtų būti. Juk žiemą bizonai ganosi pietuose, o pavasarį vėl traukia į šiaurę. Turėtų jie pasirodyti, juk nebuvo metų, kad nepasirodytų! Bet jų kaip nėra, taip nėra. Kad jie pasitraukė į pietus, nebuvo jokių abejonių. Visi gerai prisiminė tą didžiulę medžioklę rudenį, kai Lokės giminė iki soties apsirūpino mėsa. Bet praėjo žiema, mėsos nebeliko, o bizonų vis nėra ir nėra,.

Geroji dvasia, duok mums bizonų...

„Jei ne, mes mirsime iš bado“, — galvojo kiekvienas, bet sakyti to nesakė. Traukti į pietus pasitikti bizonų buvo tolygu savižudybei, nes ten buvo įsikūrę pauniai, kurie taip pat meldė:

...duok mums bizonų, bizonų...

Harka matė, kad tėvas ne tik sulyso kaip ir kiti, bet pasidarė rimtesnis, nešnekesnis ir galų gale visai surūstėjo. Jis nė valandėlės neprisėsdavo pailsėti. Kaip vadas, kaip pirmasis karys, kaip nešiotojas bizono kiaušo su ragais ir baltu šermuonėlio kailiuku, kaip geriausias medžiotojas jis nepraleisdavo beveik nė vieno šokio ir kiekvieną kartą savo galingu balsu meldė didžiąją dvasią:

... duok mums bizonų, bizonų, bizonų...

Bet bizonai nesirodė.

Visos maisto atsargos buvo surinktos į vieną vietą ir griežtai paskirstytos. Vaikai nuo ryto ligi vakaro lakstė paupiu su meškerėmis, stengdamiesi pagauti nors kokią žuvelę. Jeigu greitai bizonai nepasirodys, reikės imtis kokių nors kraštutinių priemonių. Sėdėdamas su meškere ant upės kranto arba stovėdamas pusiau vandenyje, Harka dažnai žiūrėdavo į dunksančius vakaruose kalnus. Ten turėtų būti miškų, o miškuose žvėrių. Gal reikėtų patraukti paupiu kalnų link? Bet kažin? Juk niekas tų kalnų nepažįsta, ten irgi gali būti kokios priešiškos gentys kaip ir pietinėse prerijose, o be to, smulkus grobis medžiotojų grupės ilgam neapsaugos nuo bado. Jeigu jau taip, tai geriau buvo pasilikti Juoduosiuose kalnuose.

...bizonų, bizonų, bizonų...

Vieną kartą Harka gulėjo žolėje ant nedidelės kalvos. Aplink dūzgė vabzdžiai, bet jis nieko negirdėjo, tik žiūrėjo akis įsmeigęs į pietų pusę ir laukė grįžtančio iš žvalgybos savo draugo Četano. Paprastai jauni vaikinai, dar nepriimti į karių gretas, neidavo į žvalgybą, bet dabar, kai trūko vyrų, ir jiems tekdavo vykdyti atsakingas užduotis. Tomis sunkiomis dienomis Harka dar labiau prisirišo prie savo vyresniojo draugo, kuris jam buvo pavyzdys ir patikimas žinių šaltinis.

Saulė buvo arti laidos. Virš nykių ir tuščių prerijų skambėjo begalinė malda: „Bizonų, bizonų, bizonų!“ Apačioj garsiai šniokštė pakilęs upės vanduo, nes kalnuose buvo pats polaidis.

Harka visa tai žinojo, bet jam ne tas rūpėjo. Jis tik laukė Četano — gal šis atneš kokių naujienų.

Kai suspindo pirmosios žvaigždės, sugrįžo Četanas ir, kaip abu buvo susitarę, trumpam stabtelėjo prie Harkos. Harka pastebėjo, kad Četano judesiai kažkokie neramūs, o tai jau buvo daugiau negu paprastas skubėjimas.

— Tu esi dar berniukas, — sušnibždėjo vaikinas Harkai, — bet turi žinoti štai ką: pauniai jau nebešoka bizonų šokio. Jie turi mėsos.

Harka ir pats gerai nežinojo, ką jis pajuto, išgirdęs šiuos žodžius. Greičiausiai ne ką kita kaip išgąstį.

— Jie medžiojo?

— Nemedžiojo, bet turi mėsos.

Dabar Harka iš tikrųjų išsigando.

— Iš kur?

— Jie susikūrė laužus ir kepa mėsą. Senoji Antilopė nubėgo pirma manęs, dabar jis turbūt jau tavo tėvo palapinėje ir viską pasakoja vadui.

Senoji Antilopė buvo geriausias giminės bėgikas. Jo tėvas ir senelis taip pat buvo greičiausi tarp savo bendraamžių, o vienas iš trijų Senosios Antilopės sūnų vadinosi Jaunoji Antilopė, nes, būdamas penkerių metų, bėgiojo greičiau negu kiti septynmečiai. Tad nebuvo abejonės, kad Senoji Antilopė stovyklą pasiekė pirmiau už Četaną, ir kad vadas Matotaupa sužinojo šią naujieną anksčiau negu jo sūnus Harka.

— Četanai, iš kur pauniai gavo mėsos?

— Nežinau.

— Gal jiems davė Didžioji Paslaptis?

— Nežinau.

— Bizonų mėsos?

— Bizonų mėsos.

Pirmą kartą per šį badmetį Harka pajuto tikrą silpnumą. Bizonų mėsos! Jo motinos žudikai ryja bizonų mėsą, skaniai kvepiančią keptą nugarinę, smegenis, kepenis! Jie srebia maistingą stiprų mėsos sultinį, jie, žudikai!..

— Kaip tu manai, Četanai, kausis mūsų vyrai ar ne? Kiek karių turi pauniai?

— Jų beveik visas šimtas.

— Šimtas. Trigubai daugiau negu Lokės giminėj.