Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Daug vyrų ir jaunuolių zujo aplinkui, iš abiejų pusių saugodami vilkstinę, nes niekas negalėjo žinoti, ko dabar griebsis pauniai. Gal jie pasiuntė savo žmones pas pietinius kaimynus, norėdami su jų pagalba atsikeršyti už pralaimėjimą. Tačiau žvalgai dairėsi ne tiktai paunių, ne mažiau jiems rūpėjo ir kitas klausimas: ar neaptiks jie vietų, kur galėtų pamedžioti, nes, kad ir koks buvo didelis paunių pavojus, jiems žūt būt reikėjo susirasti maisto, kurio atsargos kasdien vis labiau tirpo. Tad žmones graužė dvigubas nerimas, nors garsiai to niekas nesakė.

Prerijose vėl siautėjo vėjas, jis šiureno žolę, lenkdamas ją prie žemės. Toli vakaruose vis aiškiau ėmė ryškėti kalnų virtinė. Kai trečią kelionės dieną Lokės giminė vėl pasiekė upelį, šis buvo platesnis, gilesnis ir sraunesnis, negu visi kiti ligi šiol pasitaikę kelyje. Kalnų viršūnės dar tebebuvo užsidėjusios blizgančias sniego kepures, tačiau ir ten sniegas jau tirpo. Harka žiūrėjo į plačią, sraunią upės srovę, kuri, užliejusi visą slėnį, laižė pakrančių kalvas. Drumzlinas pavasario vanduo garsiai šniokštė, skalaudamas vienur kitur įstrigusį medžio kamieną.

Lokės giminė turėjo persikelti per šį patvinusį upelį, o tai padaryti buvo galima tik suradus brastą. Senasis Havandšita, savo gyvenime matęs daug prerijų, miškų ir vandenų, ir šį kartą nenusiminė. Jis nuvedė vilkstinę paupiu aukštyn ir netrukus surado brastą. Čia upė buvo dvigubai platesnė, užtat ne tokia srauni, kai kur iš vandens kyšojo smėlio slenksčiai.

Matotaupa nusėdo nuo arklio, pasišaukė Harką ir padavė jam palaikyti arklį. Jis pats, pasiėmęs į ranką ietį, kartu su Havandšita ėmė bristi per upę. Abu vyrai brido nenusirengę — sušlapę odiniai mokasinai greitai vėl išdžius; odą indėnai mokėjo taip išdirbti, kad ji niekada nesukietėdavo.

Prieš kiekvieną žingsnį vyrai tikrino ietimi upės gylį ir sraunumą ir tik tada statė koją. Pagaliau jie pasiekė kitą krantą, ten kažką pasitarė ir, sugrįžę per brastą atgal, paliepė visiems keltis į kitą pusę. Odinės antklodės, ištemptos tarp dviejų pušinių karčių, buvo taip pritvirtintos prie arklių, kad, siekiant vandeniui ligi kelių, joms negrėsė pavojus sušlapti. Moterys atsargiai vedė krovininius gyvulius tiesiai per brastą, o berniukai leido savo arkliams truputį pasipliuškenti vandeny ir atsigaivinti.

Kai paskutinis žmogus persikėlė į pietinį Šiaurinio Plato krantą, vyrai vilkstinės priekyje sustojo ir paliepė čia pat, upės pakrantėje, ruošti stovyklą nakčiai. Toks įsakymas visus nustebino, nes saulė dar buvo gana aukštai; jeigu jau taip, tai, vadinasi, turi būti kokia nors ypatinga priežastis. Tačiau niekas negirdėjo jokio perspėjamo žvalgų šūksnio, ir Harka, nors buvo beveik pačiame vilkstinės vidury, nematė, kad būtų sugrįžęs koks žvalgas. O gal kalvota vietovė pietiniame krante neleido jam pastebėti, kas dedasi priekyje?

Na, ilgainiui paaiškės, kas paskatino vadą padaryti šitokį sprendimą. Niekas neklausinėjo, kodėl ir kaip, visi ramiai pakluso įsakymui. Moterys išrinko pakrantėje patogią vietą ir ėmė statyti palapines, žiūrėdamos, kad vado ir Havandšitos tipi būtų stovyklos viduryje.

Harka sušaukė Jaunuosius Šunis ir nusivedė juos prie brastos, kur buvo negilu ir berniukai galėjo be baimės maudytis. Tačiau vanduo buvo bjauriai šaltas, tad ir maudymasis nelabai juos pradžiugino, su tuščiu pilvu visi sužvarbo greičiau nei paprastai ir netrukus išsiskirstė į palapines.

Harka pasiliko vienas ir nusprendė pasidairyti po apylinkę. Tyrinėdamas pėdas, jis apsuko ratą aplink stovyklą ir staiga sutiko Šonką, kuris neseniai buvo grįžęs iš žvalgybos. Harka įsmeigė į jaunuolį klausiamą žvilgsnį. Jis numanė, kad kažkuris iš žvalgų nepastebėtas sugrįžo ir perdavė vadui kažkokią žinią. O gal kartais tą žinią atnešė Šonka?

Jaunuolis pajuto Harkos žvilgsnį.

— Ko taip įsproginai į mane akis? — paklausė jis.

— Taip sau, — ramiai atsakė Harka ir nuleido blakstienas.

— Geriau jau liautumeis spoksojęs. Dar, ko gero, pastebėsi ką nors, kas tau nepatinka.

— Jeigu jau aš atmerkiu akis, tai tik tam, kad matyčiau, ir man visiškai tas pat, ar tai, ką aš matau, man patinka, ar ne. Svarbu, kad aš vaikštau nemiegodamas.

— Mažiems šuniukams patartina laiku eiti gulti, — pasišaipė Šonka.

— Aš ne mažas šuniukas, o Jaunasis Šuo.

— Na gerai, gali gulti kada tik nori, bet, žinok, turėsi anksti keltis.

— Dakotų berniukai visada anksti keliasi.

— Jeigu pamigsi, galėčiau pažadinti laiku.

— Ką tu čia vis šneki apie miegą, Šonka? Juk dabar pats vidurdienis.

— Tu pats apie tai pradėjai.

Harkai nepatiko tokios Šonkos kalbos. Jis numanė, kad Šonka kažką žino, tik nesako, ir kad tos jo žinios nėra geros. O Šonka tiesiog žaidė Harkos smalsumu, ir Harka dabar gailėjosi išsidavęs.

— Na gerai, pradėjau tai pradėjau, o tu tuoj ir įsikandai, — tarė jis nepatenkintas.

Šonka papūtė lūpas ir nuėjo sau, palikęs Harką.

Staiga berniukas pasijuto vienišas ir visų apleistas, lyg mūšio lauke daug kraujo netekęs sužeistasis. Tiesa, jis ir pats dorai nežinojo, kuo paaiškinti šitokią savijautą, bet taip jau buvo, ir tiek. Kiek pastoviniavęs vietoje, patraukė į tėvo palapinę. Ėjo slapstydamasis, bijodamas, kad kas nepamatytų, nes tarėsi lyg ir pralaimėjęs Šonkai, nors iš tikrųjų dar netarė jam savo paskutinio žodžio. Parėjęs tyliai įslinko į palapinę. Ką nors veikti nebuvo jokio noro, tad atsigulė ant bizono antklodės ir įsižiūrėjo į angą tipi viršuje, paliktą dūmams išeiti. Be jo, palapinėje daugiau nieko nebuvo. Bet netrukus parėjo Uinona, ji atsisėdo šalia, išleido ilgą kasą ir ėmė pinti ją iš naujo. Harka pažvelgė į sesutę, o toji, pajutusi draugišką brolio žvilgsnį, pakėlė į jį mąslias akis ir pagaliau tarė:

— Šonka su savo motina persikels į mūsų palapinę. Juk Šonka nebeturi tėvo, mes netekome mamos, o kol aš maža, Untšidai vienai bus sunku nudirbti visus darbus.

— Taigi. — Harka išlygino raukšlę bizono odos antklodėje. — O kas tau tai sakė?

— Untšida. Jai sakė tėvas. Tu irgi turėjai tai girdėti, bet buvai kažkur išėjęs.

— Buvau išėjęs?

— Taip, buvai išėjęs.

Vaikai nutilo. Kiekvienas stengėsi įsivaizduoti, ką jaučia ir galvoja kitas.

Iš teisybės visa tai buvo natūralu ir savaime suprantama. Sunkus gyvenimas išmokė žmones visada laikytis išvien ir nelaimės valandą ištiesti kitam pagalbos ranką.

Siekiant bendro tikslo, asmeninės simpatijos ir antipatijos čia labai mažai ką tereiškė. Ką daryti ir ko nedaryti, visa tai apspręsdavo kasdieninė būtinybė.

Todėl Harka, sužinojęs šią naujieną, nieko daugiau nepasakė. Vadinasi, Šešoka, Baltojo Bizono našlė, persikels su savo sūnumi pas Matotaupą, karo vadą, kuris neteko žmonos per susidūrimą su pauniais. Visa tai buvo natūralu ir savaime suprantama. Niekas negalėjo tuo stebėtis. Šitokiam sprendimui pritartų kiekvienas karys, kiekviena moteris. Šešoka buvo ne per daug išmintinga ir ne tokia graži kaip velionė Harkos motina. Bet ji buvo rūpestinga ir kukli moteris. Reikia manyti, ji mokės paklusti Matotaupai ir Untšidai.

Dabar Harka nutraukė savo mintis ir tarė:

— Mes turime Untšidą.

Sesutė giliai atsiduso.

— Teisybė. Mes turime Untšidą.

Harka vėl susimąstė. Vadinasi, tėvas imasi auklėti Šonką, kad šis taptų tikras Lokės giminės karys. Nuo šiol Šonka gyvens jų palapinėje ir bus kaip vyresnysis jo brolis. Bet juk ir broliai gali varžytis, kuris iš jų drąsesnis, stipresnis ir vikresnis, kuris moka geriau valdytis. Harka nusprendė giliai širdyje paslėpti visus savo jausmus ir parodyti Šonkai, kad jis, Harka, nors ir Jaunasis Šuo, bet anaiptol nėra mažas. Jis apsižvalgė palapinėje, galvodamas, kur ateity reikėtų įsitaisyti guolį. Turbūt geriausia bus prie pat įėjimo. Ten jis galės niekieno nepastebėtas bet kada išeiti ir pareiti.