Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Lokės giminė taip pat patyrė nuostolių. Krito keturi vyrai: du jauni kariai ir du vyresni — paliko žmonas našles ir vaikus našlaičius. Motinos, žmonos ir vaikai raudojo. Jau buvo ištiestos odinės antklodės susupti žuvusiems.

Atsisveikinimas buvo trumpas, nes Lokės giminė nenorėjo ilgiau gaišti kovos vietoje. Naudodamiesi iškovota pergale, indėnai norėjo tuoj pat vėl leistis į kelionę.

Harka, Uinona ir Harpstena kartu su Untšida stovėjo prie motinos lavono. Didelės Uinonos akys patamsėjo; visi trys vaikai vos tramdė ašaras — jiems taip magėjo pulti ir prisiglausti prie motinos, kurią iš jų tarpo visiems laikams išplėšė vienintelis nelaiku ištrūkęs šūvis. Žinoma, tuo stebuklingu ginklu, kuris dabar atsidūrė Harkos rankose, paunių vadas norėjo nušauti vieną iš karių, bet jis prastai nusitaikė, ir štai dabar vaikai paskutinį kartą stovi prie savo negyvos motinos — netrukus ir ji bus susupta į odinę antklodę ir pakabinta ant mietų, kad vilkai negalėtų pasiekti ir sudraskyti lavono. Untšida paglostė Uinonai galvą, ir mergaitė prisiglaudė prie senelės. Abu berniukai susiėmė už rankų. Visi norėjo pajusti, kad dabar juos riša dar glaudesni saitai, nes kartu patyrė, kas yra kova ir sunkus sielvartas. Pagaliau Untšida paguldė motiną į stiprią bizono odos antklodę ir susupo negyvą kūną. Harka nusigręžė ir įsmeigė akis į tolį. Kartėlis jam tiesiog smaugė gerklę, tačiau jis nė mažiausiu akies mirktelėjimu neparodė savo skausmo. Bet tam, kas jį gerai pažinojo, buvo aišku, kad jis mielai atsisakytų visos šlovės, kurios nusipelnė šiose kautynėse, atiduotų ir savo trofėjų, kad tik galėtų prikelti motiną. Tačiau gerai jį pažinojo ir viską suprato tik viena Untšida. Kai Harka vėl atsigręžė į kitus, Untšida buvo vienintelė, kuriai jis išdrįso pažvelgti į akis ir parodyti savo skausmą. Senelei patiko, kad jos anūkas toks tvirtas ir santūrus. Ji nė vienu judesiu, nė vienu žodžiu neišsidavė, kad žino, kas dedasi jo širdyje. Tik akys sakė, kad ji supranta Harką. Berniukas dar žvilgtelėjo į Uinoną, savo mažąją sesutę, kuri buvo tokia panaši į motiną ir kuriai jis šiandien pajuto dar karštesnę brolišką meilę negu ligi šiol. Bet nereikia, kad ir tai kas sužinotų, netgi Untšida, nors ji, būdama tokia jautri ir sumani, tikriausiai pati viską numano.

Kai Harka sugrįžo pas savo draugus, Jaunuosius Šunis, tie sutiko jį džiaugsmingais šūksniais, nes jis laikėsi kovoje kaip tikras karys ir laimėjo trofėjų. Net Saulės Lietus, Varnas ir Senoji Antilopė jį labai gyrė. Tačiau kaip Harkai pergalės džiaugsmą temdė skausmas netekus motinos, taip ir suaugusieji, triumfuodami dėl laimėto mūšio, niekaip neįstengė atsikratyti rūpesčio, kas jų laukia ateityje. Niekas negalėjo pasakyti, ką žada tas pirmas susitikimas su pauniais. Kas galėjo būti tikras, kad prerijos, kurias jie pasirinko savo naująja tėvyne, tikrai taps jų neginčijamomis valdomis?

Matotaupą vėl išsiuntinėjo į visas puses žvalgus, ir Lokės giminė pajudėjo Plato žiočių link. Prerijos, kuriomis jie dabar keliavo, plytėjo aukštai virš jūros lygio, ir klimatas čia buvo atšiaurus. Ant parudavusių pievų kai kur dar baltavo sniego lopai. Aplinkui, kiek tik akis aprėpia, nebuvo nei medžio, nei krūmo. Tik vėjas, niekur neužkliūdamas, siautėjo po tas plynias. Atėjus vakarui, labai greitai užgeso saulės šviesa, ir danguje sužibo nesuskaičiuojama daugybė žvaigždžių.

Tą vėjuotą ir šaltą vakarą Lokės giminė vėl pasistatė palapines prie nedidelio upelio. Visi sulindo į savo būstus. Lauke pasiliko tik sargybiniai, išsidėstę plačiu ratu aplink stovyklą.

Arkliai buvo pavargę ne mažiau už žmones, todėl, mažumėlę apmalšinę alkį, susispietė į krūvą, norėdami bent kiek nuo kits kito sušilti. Kai kurie net atsigulė. Šunys, apšniukštinėję viską aplinkui ir neradę jokių žmogaus maisto likučių, leidosi medžioti į nakties tamsos apgaubtas prerijas. Keli kojotai, viaukšnoję netoli stovyklos, greitai spruko šalin.

Marka kartu su Untšida, Harpstena ir Uinona sėdėjo palapinės gilumoj, kaip ir šios nuotykingos dienos rytą. Ugnies palapinėse niekas nekūrė. Priešas galėjo per kelis kilometrus užuosti dūmų kvapą ir pagal tai nustatyti, kur apsistojo Lokės giminė.

Vado vaikai buvo pavargę ir nusiminę. Dabar, vakare, jie dar labiau pasigedo palapinėje motinos. Nė vienas nenorėjo eiti gulti. Nors ir nusivarę per dieną, šį vakarą jie bijojo miego, ir Untšida jų nespyrė. Ji patyliukais niūniavo kažkokią raudą. Ta rauda buvo labai liūdna, bet vaikai mielai jos klausėsi. Untšidos balsas skambėjo taip drąsiai ir kartu meilingai, kad vaikai jautėsi saugūs šalia jos.

Tačiau iš lauko pusės sklido visai kitokie garsai. Pro Untšidos raudą vis pasigirsdavo ritmiškas kojų dundėjimas ir monotoniški moterų balsai. Tai jaunesniosios moterys dainuodamos šoko aplink nukautų paunių skalpus. Tas šokis buvo ne tiek triumfo išraiška, kiek maldavimas ir užkeikimas. Mat indėnai tikėjo, kad priešas nėra galutinai nugalėtas, jeigu dar nesusitaikyta su jo dvasia. Tad moterys ir stengėsi savo šokiu ir daina nuraminti priešo dvasias.

Tai žinojo ir vaikai.

Harka kartu su broliuku ir sesute sėdėjo šalia Untšidos palapinėje ir pasidėjęs ant kelių čiupinėjo savo trofėjų — macavakeną. Jis neapkentė šio ginklo, kadangi jis nužudė jo motiną, ir kartu jautėsi neatskiriamai su juo susijęs. Tas ginklas turės atitaisyti padarytą skriaudą. Juo Harka atkeršys už savo motiną— nušaus kokį paunį. Tų vyrų su plikais kiaušais ir kuokštu plaukų ant pakaušio jis net nelaikė žmonėmis. Va dakotai — tai žmonės, galvojo jis, o pauniai — tikri vilkai, kuriuos reikia naikinti. Ir jis, Harka, nelauks, kol užaugs ir taps kariu. Ne, šitiek metų jis nelauks. Jis laimėjo macavakeną, ir tas ginklas priklauso jam. Jis išsiaiškins to ginklo paslaptį ir išmoks juo naudotis. Bet kas galėtų jam padėti visa tai padaryti? Niekas. Šitokio žmogaus čia nėra.

Netgi tėvas nemoka su juo apsieiti.

Kol Harka taip galvojo, Uinona padėjo galvą Untšidai ant kelių, lyg ruošdamasi miegoti. Bet ji nemiegojo.

Lauke vis dar tebešoko ir tebedainavo moterys. Toks ritualinis šokis trukdavo kelias valandas.

Matotaupos palapinėje nebuvo. Tikriausiai jis dar tarėsi su Havandšita ir Saulės Lietumi, ar verta jiems rytojaus dieną toliau keliauti, o jeigu taip, tai kuria kryptimi.

Buvo jau vėlu, ir Harpstena su Uinona pagaliau užmigo. Kai vadas įėjo į palapinę, tik vienas Harka dar nemiegojo. Jis pažvelgė į tėvą. Vadas įeidamas paliko palapinę truputį pravirą, ir blausus mėnesienos atšvaitas dabar krito vidun. Matotaupa atsisėdo prie šalto ugniakuro palapinės viduryje, prisikimšo trumpą pypkutę ir užsirūkė.

Pagaliau jis pažvelgė į Harką. Berniukas it sustingęs tebesėdėjo toje pačioje vietoje palapinės gilumoj — pakėlęs galvą ir, kaip pirma, pasidėjęs ant kelių macavakeną.

Tėvas pamojo jam, kviesdamas pas save. Harka labai atsargiai padėjo macavakeną ant žemės — bijojo, kad tas ginklas vėl netikėtai neiššautų, — ir priėjo prie tėvo.

— Tu šiandien veikei greitai, ryžtingai ir teisingai, — pagyrė vadas savo vyresnįjį sūnų.

Harka apsidžiaugė, girdėdamas tokius tėvo žodžius, bet jo džiaugsmas šiandien buvo kitoks negu paprastai — kažkoks rimtesnis.

— Macavakenas — tavo trofėjus, — kalbėjo toliau tėvas.

— Taip, — išdidžiai atsakė berniukas, nes iš tėvo žodžių suprato, kad jis, Harka, galės pasilaikyti tą ginklą sau.

— Tu iš jo iššovei per susirėmimą su pauniais.

— Ne, jis pats savaime iššovė, — garbingai prisipažino Harka.