Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus

— Kas gi tau pasidarė? — paklausė Džimas.

— Nieko. Aš dar eisiu į žvalgybą.

— Ar jūs visi iš proto išsikraustėte?! — užprotestavo Bilis. — Džo išleistuvių kitą kartą nebebus! O į žvalgybą dar ir taip prisivaikščiosite!

Bet Matotaupa vis tiek pakilo. Jis mandagiai atsisveikino su Džo, atsiskaitė su Deize, pažadėdamas rytojaus dieną užmokėti ir už tai, kas dar bus išgerta be jo, ir pamažu išėjo. Džimas palydėjo jį akimis, o kai Matotaupa dingo iš palapinės, pašoko nuo stalo ir puolė indėnui iš paskos. Sutiko jis jį einantį į indėnų palapinę, kur Matotaupa, matyt, norėjo palikti savo išeiginį švarką ir, ko gero, pasiimti arklį.

— Topai, sakyk man, ką tu dabar manai daryti? — paklausė baltasis įsiteikdamas.

— Nieko aš nemanau daryti, žadu eiti į žvalgybą, ir tiek, — atsakė indėnas.

— Ar tau atrodo, kad mums gresia pavojus?

— Džo sakė, kad tu aptikai užmaskuotus pėdsakus. Aš jų nepastebėjau. Nepastebėjo ir Harka. Bet tos Mekio kalbos apie padegamąsias strėles... Mums reikia būti budriems. Kur tu matei pėdas?

— Tai buvo ne pėdos, o tik įtartinos žymės. Mano ruože, į žiemvakarių pusę. Lyg kas būtų nubėgęs į Harkos žvalgybos ruožą. Vadinasi, tu nieko negalėjai pastebėti. Ar tu dar grįši?

— Tikriausiai rytoj per pietus, kai Džo sės į traukinį.

— Gerai. Tai susitiksim prie traukinio!

Džimas nuskubėjo į didžiąją palapinę.

Matotaupa nuėjo į savo tipi. Jau iš tolo jis pamatė, kad abu mustangai tebestovi prie palapinės. Kai įėjo vidun, ten buvo tik tylioji indėnė.

Anglys ugniakure buvo pridengtos. Harkos bizono odos antklodė gulėjo sulankstyta savo vietoje. Vadinasi, jis buvo parėjęs ir vėl išėjo. Senasis šautuvas stovėjo kaip stovėjęs, Harka pasiėmė su savimi tik lanką.

Matotaupa nusivilko išeiginį švarką. Erelio plunksnas ištraukė iš gyvatės odos ir paslėpė, šautuvą pasiėmė su savim. Paskui išėjo iš palapinės ir patraukė prie geležinkelio. Šiuo metu ten nebuvo nė vieno žmogaus. Visa minia vyrų ir moterų, susirinkusių pasitikti traukinio, seniai išsiskirstė, vieni dalyvavo išleistuvėse, kiti grįžo prie savo darbo, treti nuėjo miegoti. Krovėjų brigada taip pat baigė savo darbą. Aplink buvo tuščia ir tylu, ir tik iš didžiosios palapinės, kurią neseniai paliko Matotaupa, sklido dainos, muzika ir balsų gaudesys.

Indėnas paėjo galiuką palei bėgius į rytų pusę, paskui pasuko stovyklos link, lyg ruošdamasis grįžti atgal. Bet vos tik pasiekė statinių ir lentų krūvas, kur buvo galima gerai pasislėpti, tuoj dingo tarp jų ir šliaužte kaip gyvatė pradėjo savo žvalgybą.

Šitokiu būdu Matotaupa labai iš lėto galėjo judėti į priekį, bet jis ir neketino toli šliaužti. Jam tik rūpėjo pasiekti Harkos saugomą ruožą, į kurį, kaip neaiškiai užsiminė Džimas, vedą priešo pėdsakai, tiksliau sakant, pasiekti kalvos viršūnę, kurią jis labai gerai pažinojo, nes grupės dažnai keisdavosi žvalgybos vietomis. Nuo šios kalvos jis galėjo matyti visą apylinkę ir padėti žvalgyboje Harkai.

Taip jis bent tikino save.

Taip jis tikino save be paliovos, bet pats negalėjo tuo patikėti. Įtarumas kaip kirminas graužė jam širdį. Harka sakė nematęs jokių pėdų, o Džimas kalbėjo apie neaiškias žymes, vedančias į Harkos ruožą. Ar buvo kada, kad Harka nepastebėtų kokio pėdsako? Matotaupai vis nedavė ramybės mintis, kad šitokie įtarimai kyla ne tik jam vienam. Mekis buvo girtas, tas teisybė. Bet juk girtas pasako tai, ką galvoja blaivas. Bet kaip galėjo Mekiui ateiti į galvą toks kaltinimas? Kas jam davė pagrindą taip galvoti? Džimas nieko nesakė. Jis nenorėjo skaudinti tėvo. Bet gailesčio jam nereikia. Jis tik nori žinoti tiesą, gryną, nuogą tiesą. Nori žinoti, ką veikia šią naktį jo sūnus Harka.

Matotaupa dairėsi aplink.

Maždaug po valandos jis pamatė, kaip Harka tamsoje nušliaužė prie kitos kalvos, užsliuogė į jos viršūnę ir, pasislėpęs žolėje, nukreipė akis į tą pusę, kur žiūrėjo ir tėvas.

Matotaupos širdis ėmė smarkiau plakti. Gal Harka su kuo susitaręs, gal jis čia ketina susitikti su kokiu priešu? Argi iš tikrųjų neatrodė įtartina, kad jis taip skubiai išėjo iš palapinės ir paliko vaišes? Argi nekeista, kad jau kuris laikas Lokės giminės kariai nesirodo arti stovyklos? Gal jie planuoja prieš žiemą stambesnį puolimą? Gal tik laukė, kol ateis traukinys, ir dabar tyko padegti ir nuniokoti pilnus atsargų sandėlius?

Matotaupos visas kūnas degė karščiu. Akys liepsnote liepsnojo. Degtinė ir įtarumas kaitino jį kaip ugnis. Jis pamatė, kad Harka sujudėjo. Jaunasis žvalgas nuslinko nuo kalvos viršūnės ir dingo Matotaupai iš akių. Tėvas svarstė, ar jam šliaužti ant tos kalvos, kur pirma buvo Harka, ar ne. Iš tos vietos, kur jis dabar gulėjo, buvo toliausiai matyti. Tad nusprendė pasilikti ir palaukti, gal Harka kur kitur pasirodys. Tačiau berniukas nesirodė ligi pat ryto.

Buvo ruduo, naktys ilgos.

Kai pradėjo švisti, Matotaupa susilenkęs nubėgo prie tos kalvos, kuri jam visą laiką taip rūpėjo. Ten jis surado vietą, kur naktį gulėjo Harka. Pamatė ir žymes, rodančias, kur berniukas šliaužė šlaitu žemyn. Bet tai buvo viskas. Daugiau nerado nė ženklo. Harka buvo geras prityrusio tėvo mokinys, ką ir besakyti, be to, jis dienų dienas nieko daugiau ir nedarė, kaip tik stengėsi pastebėti kitus ir neišduoti savęs. Šio meno jis buvo taip išmokęs, kad kitų žvalgų tarpe beveik neturėjo sau lygių, nors buvo dar visai jaunas, o gal kaip tik jaunystė ir leido jam tapti tokiu neprilygstamu savo srities meistru.

Kadangi naktis praėjo ramiai, Matotaupa kiek apsiramino. Sunkūs Mekio kaltinimai, mesti Harkai, tiesiogiai nepasitvirtino.

Matotaupa leidosi namo. Pūtė smarkus vėjas, ryto danguje tvyrojo dulkių debesys. Palapinių šonai buvo išsipūtę. Iš didžiosios palapinės vis dar sklido smuikų garsai. Žolėje tarp palapinių ir barakų knarkė keletas girtų vyrų.

Priartėjęs prie savo tipi, Matotaupą pamatė, kad arklių ten jau nebėra. „Matyt, Harka jau sugrįžo ir nuvedė juos į upelį pagirdyti“, — pagalvojo jis ir įėjo į palapinę.

Tylioji seminolė sėdėjo tipi gilumoje. Virš ugnies katile virė mėsos sultinys.

Matotaupa padėjo į vietą šautuvą ir nustėro. Šalia ugniakuro ant šviesios odinės antklodės gulėjo jo revolveris.

Matotaupa stvėrėsi už diržo. Revolverio dėklas buvo tuščias.

Dabar tėvas suprato, kodėl Harka pradingo nuo kalvos ir rūpestingai paslėpė savo pėdsakus, — jis ištraukė tėvui iš dėklo revolverį. Tai buvo meistriškas pokštas.

Matotaupa nepakėlė revolverio, kaip rado, taip ir paliko kol kas gulėti.

Jeigu tėvo ir sūnaus santykiai būtų buvę tokie pat tiesūs ir nuoširdūs, kaip kadaise, Matotaupa dabar būtų nusijuokęs, apsidžiaugęs ir kiekvienam gyręsis, kokį puikų žvalgą ir būsimą karį užauginęs, kad vos septyniolikos metų berniukas gudrumu jau pralenkia tėvą.

Bet gal ir dabar galima viską pakreipti į gerąją pusę? Jeigu Harka pamanė, kad tėvas norėjo jam padėti ir patikrinti tik, kaip jis eina žvalgo pareigas, tada Matotaupa gali drąsiai pagirti sūnų. Bet jeigu Harka po šios nakties suprato, kad tėvas jį įtaria, kaip ir tas girtas baltasis, tada... Matotaupai pasidarė baisu ir galvoti, kas būtų tada. Nors, tiesą sakant, galvoti nebuvo ir kada.

Jis išgirdo grįžtantį su arkliais sūnų. Išgirdo, kaip sukaukšėjo kirvis — Harka perkėlė į kitą vietą arklius, kad jie turėtų ko ėsti, ir šmurkštelėjo į palapinę.

Revolveris, kaip ir anksčiau, tebegulėjo ant odinės antklodės.