Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus

Tik dabar, Harkai įėjus, Matotaupa pasilenkęs pasiėmė ginklą ir įsikišo į dėklą. Tėvas mėgino nusišypsoti, bet tai buvo ne šypsena, o nebylus klausimas, ar sūnus leis jam šitaip išsisukti iš keblios padėties.

Harka pasiėmė seną bizono odos antklodę ir, netaręs nė žodžio, nuėjo miegoti. Tėvas tik akimirką žvilgtelėjo į sūnaus veidą, bet ir to užteko, kad suprastų, ką jis prarado.

Senstelėjęs indėnas valandėlę dvejojo, paskui išėjo iš palapinės ir dingo dulkių debesyje. Jis slankiojo po stovyklą, meluodamas sau, kad klaidžioja be jokio tikslo. Bet iš tikrųjų visą laiką suko vis artyn ir artyn prie didžiosios palapinės, iš kur dar tebesklido smuiko garsai. Pasiekęs angą, šmukštelėjo vidun. Išlaistyto alaus, tabako ir vėmalų tvaikas tvoskė jam į nosį. Dauguma stalų buvo jau laisvi. Tik prie vieno kito dar sėdėjo keletas ištvermingųjų išpurtusiais veidais. Be jokio sąryšio jie šūkavo užkimusiais balsais ir reikalavo dar išgerti. Jiems patarnavo du kelneriai. Merginos buvo jau išėjusios.

Matotaupa pažvelgė į stalą, kur iš vakaro sėdėjo inžinieriai ir senieji prerijų žvalgai. Dabar ten snopsojo tik Kruvinasis Bilis su savo ilgše Lile ir dar keturi vyrai. Rudojo Džimo, Džo, Henrio, Teiloro, Karolio Didžiojo ir Mekio nebebuvo. Pamatęs, kad Matotaupa pamažu eina taku tarp stalų, čigonas užgrojo kažkokį pasiutusį šokį. Indėnas priėjo prie pakylos, kur grojo orkestras, pažvelgė į smuikininką, abejingai, atsainiai, lyg tas būtų kažkur toli toli, ir numetė jam auksinę monetą. Čigono akyse blykstelėjo ugnis, orkestras grojo kaip pašėlęs, ir jo tranki muzika skambėjo gana neįprastai ir keistai šioje milžiniškoje, tuščioje ir dvokiančioje palapinėje.

Matotaupa atsisėdo ant pirmo pasitaikiusio suolo. Jam buvo vis tiek, kad stalas aplaistytas alumi.

— Degtinės! — sušuko jis.

Padavėjai buvo labai paslaugūs šiam svečiui. Orkestras taip pat grojo tik jam, ir Matotaupa maukė degtinę kaip vandenį.

Pradėjo suktis galva, bet jis vis tiek gėrė toliau, kol pagaliau, visiškai nusilesęs, nuslinko nuo suolo ir kaip maišas susmuko ant žemės.

Trys padavėjai, zujantys aplinkui, slapčia persimetė žvilgsniu ir, sukdami ratu, pamažu ėmė slinkti artyn, galiausiai iš visų pusių apstojo miegantį girtą indėną.

— Jis dar turi užsimokėti, — pagaliau tarė vienas.

Staiga jie pastebėjo, kad stovi čia ne trise, o penkiese. Be jų, čia dar atsirado smuikininkas ir Kruvinasis Bilis.

Bilis paėmė odinį kapšelį, kurį Matotaupa nešiojosi prie diržo, išėmė iš jo pinigus ir padėjo ant stalo.

— Pasidalysim sąžiningai?

— Pirma reikia atidėti tai, kas pragerta! — vienu balsu sušuko padavėjai ir pasiėmė didžiąją dalį pinigų.

— O čia už muziką! — tarė smuikininkas ir susižėrė likusias monetas.

— Ak jūs, vagys, plėšikai! — suriko Bilis ir jau norėjo išplėšti iš čigono pinigus, bet tuo metu blykstelėjo stiletas, ir Bilis atitraukė perdurtą ranką.

Palapinės gilumoj sukliko ilgšė Lilė.

— Nugabenkim indėną namo, — pasiūlė vienas kelneris. — Jis ir už tai sumokėjo.

Kol čigonas su Biliu pešėsi, leisdami į darbą visas turimas priemones, kelneriai užsikėlė ant pečių Matotaupą ir, nunešę prie jo palapinės, numetė netoli arklių į žolę.

Kai jie nuėjo, iš palapinės išlindo Harka. Jis paėmė dar nė kiek neprasiblaiviusį tėvą, įtempė į palapinę ir paguldė ant apkloto.

Paskui atsisėdo prie ugniakuro ir užsirūkė.

Palapinės gilumoj sėdėjo seminolė. Kai Harka atitraukdavo žvilgsnį nuo ugnies, jis pamatydavo subjaurotą indėnės veidą. Ji buvo laikoma nebyle. Gal jos ir liežuvis buvo nuplautas. Niekas iš jos niekada nebuvo girdėjęs nė žodžio. Harka tik tiek težinojo apie ją, kad ji seminolė, po genties sutriuškinimo Floridoje pakliuvusi į vergiją ir po pilietinio karo tapusi laisva. Iš pradžių ji dirbo virtuvėje darbininke. Rusvabarzdžio padedamas, Harka gavo Džo sutikimą ir perkėlė ją į savo palapinę, kad būtų kas rūpinasi tėvu ir juo pačiu, kaip jie buvo nuo seno pripratę.

Šį apniukusį rytą, kada pro dulkių debesis ir palapinės šonus vos vos skverbėsi vidun dienos šviesa, pirmą kartą jos sužalotame veide sužibo gyvos akys. Jos pagavo Harkos žvilgsnį ir nebepaleido.

— Kalbėti.

Švokšdamas, lyg iš po žemės pasigirdo tas seniai skambėjęs balsas, ir lūpos sudėjo svetima anglų kalba šį žodį. Harka buvo užsigalvojęs visai apie ką kita, ir, turbūt, niekada jo mintys nebuvo taip toli nuo šios suluošintos indėnės, kaip šią akimirką. Bet kadangi ta moteris taip prisispyrusi žiūrėjo į jį ir dabar dar prašneko, jam pasirodė, kad įvyko stebuklas ir prakalbo medis, tad jis turėjo klausytis ir atsakinėti.

— Kas tave suluošino? — paklausė Harka.

— Baltasis žmogus. Seminolai kovojo.

— Žinau. — Harka taip pat ieškojo žodžių, kaip aiškiau išsireikšti angliškai. — Septynias vasaras ir žiemas jūs kovojote. Už kiekvieną jūsų žuvusį karį krito šimtas baltųjų.

— Jie mūsų nenugalėjo. Mūsų vadas buvo išduotas ir paimtas į nelaisvę.

— Jūsų vadas Oceola. Jis mirė baltųjų nelaisvėje.

— Taip, jis mirė, mano tėvo tėvas. Bet drąsiausi mano genties žmonės gyvi, ir jau trisdešimt keturios vasaros, kaip jie kovoja Floridos pelkėse.

Moteris (o gal ji buvo dar mergaitė) atsistojo. Jos pečiai styrojo atsikišę po juoda kartūnine palaidinuke. Ji buvo aukšto ūgio ir labai liesa, kaip išbadėjusi paauglė ar nusigalavusi motina, — kas galėjo tai pasakyti? Jos subjaurotas veidas persikreipė, jame pasirodė neapykanta.

— O tu, Harka Kietasis Akmenie Vilko Nugalėtojau, tu kovoji už baltuosius... apgavikus... žudikus... kraujo ištroškusius kojotus!

Harka atsistojo.

— Eik, atnešk vandens! — tarė jis.

Kai seminolė sugrįžo į palapinę, Harkos čia jau neberado. Jos akys užgeso, lūpos vėl kietai susičiaupė. Ji kiūtojo tyli, nebyli ir laukė. Laukė kelias valandas. Paskui staiga atsistojo, ištraukė iš po Matotaupos apklotą ir šliūkštelėjo jam ant galvos du kibirus šalto šulinio vandens. Vanduo pateko į akis, burną, nosį.

Matotaupa pasipurtė, praplėšė blakstienas, nustebęs pasižiūrėjo į seminolę, apsidairė aplinkui, nesusigaudydamas, kur esąs, paskui ūmai pašoko nuo žemės ir, nubėgęs prie upelio, pūkštelėjo į vandenį.

Pasinėręs šaltame vandenyje, mėgino prisiminti, kas atsitiko naktį. Atmintis šiaip taip atkūrė įvykių eigą, ir kai pagaliau nebeliko jokių abejonių, jog visa tai buvo tikrovė, o ne sapnas, Matotaupa išlipo iš vandens ir sugrįžo į palapinę.

Čia jis apsivilko savo išeiginį švarką ir nuėjo į tą vietą, kur paprastai sustoja traukinys. Buvo jau gerai įdienoję. Stovykloje vėl virė gyvenimas, aidėjo triukšmas. Visi, kurie per pietus galėjo atitrūkti nuo darbo, plūdo prie geležinkelio pasižiūrėti, kaip išvažiuos traukinys, ir atsisveikinti su Džo Braunu bei Henriu.

Matotaupa į nieką nesidairė. Tačiau ir nesislėpė — tegu mato jį kas tik nori. Jis gerai žinojo, kad patyrė du skaudžius pralaimėjimus: pirmiausia pralaimėjo sau, nes buvo tvirtai pasiryžęs daugiau nepasigerti, o paskui — sūnui. Na, tiek to, kas buvo, to jau nebeatšauksi, bet ateity vis tiek nepasiduos. Trūks plyš jis pasieks savo — žmonės turės su juo skaitytis, turės gerbti jį.

Augalota indėno figūra neliko nepastebėta. Džo, apsuptas gausios atsisveikintojų palydos, pamatė jį ir mostelėjęs pasikvietė pas save. Išlydinčiųjų ratas prasiskyrė. Tvirtais žingsniais indėnas priėjo prie inžinieriaus ir pasisveikino — santūriai, bet kartu ir oriai, kaip visada, kai būdavo blaivas.