Даниэла Стил: Gyvenimo dovana

— Paskambinsiu jiems šįvakar, — tarė Maribeta.

Ji suvokė, kad dabar metas keliauti namo. Jai reikėjo susitaikyti su tėvais, paskui ji bus laisva ir galės gyventi savo gyvenimą. Tačiau kai jiems paskambino, niekas nebuvo pasikeitę. Jos tėtis buvo šiurkštus ir atžarus, pasiteiravo, ar „ji atsikratė jo“ ir ar „sutvarkė reikalus“.

— Pagimdžiau kūdikį, tėti, — ramiai pasakė ji. — Mergaitę.

— Man neįdomu. Ar jį atidavei? — griežtai paklausė jis, o Maribeta pajuto, kad viskas, ką jam kada jautė, virto pelenais.

— Ją įsivaikino mano draugai, — atsakė ji virpančiu balsu. Kalbėjo, lyg būtų kur kas suaugesnė moteris, nei buvo iš tikrųjų, ir suspaudė Tomiui ranką. Ji nieko nuo jo neslėpė, ir jai reikėjo jo paramos kaip niekad. — Po kelių dienų parvažiuosiu.

Bet, tai tarusi, vėl suspaudė Tomiui ranką, negalėdama nė pagalvoti, kad turės juos palikti. Tai buvo pernelyg skausminga. Grįžti į savo šeimą ūmai jai pasirodė esąs neteisingas žingsnis. Turėjo sau priminti, kad tai truks neilgai. Tačiau tada ją nustebino jos tėvas.

— Mudu su mama atvažiuosime tavęs pasiimti, — šiurkščiai pasakė jis, ir Maribeta buvo priblokšta. Kam jie varginsis? Ji nežinojo, kad Vitakeriai juos įtikino: ji neturėtų keliauti namo autobusu, ką tik pagimdžiusi kūdikį. Ir jos mama pirmąkart pasipriešino tėvui ir ėmė maldauti jo parvežti dukterį. — Jeigu tinka, atvažiuosime savaitgalį.

— Ar kartu galėtų važiuoti ir Noelė? — viltingai paklausė Maribeta.

— Pamatysim, — išsisukinėjo tėvas.

— Ar galiu pasišnekėti su mama?

Jis daugiau nieko nepasakė, bet padavė ragelį žmonai. Išgirdusi dukters balsą, moteris puolė į ašaras. Jai rūpėjo, ar ji gerai jaučiasi, ar gimdymas buvo komplikuotas, ar kūdikis gražus ir ar panašus į ją.

— Ji gražutė, mama. — Maribetos skruostais riedėjo ašaros, kurias švelniai pirštais braukė Tomis. — Tikrai žavi.

Abi moterys verkė kelias minutes, tada ragelį perėmė Noelė, pasiilgusi sesers balso. Pokalbis buvo šūksnių ir nereikšmingos informacijos nuotrupų kratinys. Noelė pradėjo mokytis vyresnėje klasėje ir nekantravo, kada į namus grįš Maribeta. Itin didžiulį įspūdi jai padarė tai, kad Maribeta bus abiturientė.

— Elkis kaip pridera. Ketinu tave prižiūrėti, — tarė Maribeta pro ašaras, laiminga, kad vėl šnekasi su seseria.

Gal Liza buvo teisi ir jai tikrai reikia grįžti pas tėvus, nors ir kaip sunku bus gyventi jų namuose po to, kas atsitiko. Galiausiai ji padėjo ragelį ir pasakė Tomiui, kad tėvai savaitgalį atvažiuos jos pasiimti.

Kitos kelios dienos pralėkė žaibiškai. Maribeta vėl vaikščiojo ir ruošėsi išvykti. Liza darbe pasiėmė nemokamų atostogų, kad galėtų rūpintis dukrele. Rodės, apie ją reikėjo nuolat tūpčioti, be to, maitinti, maudyti ir skalbti kalnus vystyklų. Maribetą vargino vien žiūrėti į visa tai, ir ji dar labiau suvokė, kad kūdikio priežiūra būtų ją sužlugdžiusi.

— Taip negalėčiau, Liza, — nuoširdžiai prisipažino ji, nustebusi, kiek triūso ir jėgų reikia auginant kūdikį.

— Galėtum, jei būtum priversta, — pasakė Liza. — Kada nors sugebėsi. Susilauksi savo vaikų. Su mylimu vyru ir tinkamu metu tai lengva. Tada tam būsi pasirengusi.

— Tikrai dar nebuvau pasirengusi, — patvirtino Maribeta.

Gal jei kūdikis būtų buvęs Tomio, būtų buvę kitaip. Būtų labai keista priklausyti nuo Polo vaiko ir taip neteisingai pradėti gyvenimą. Ji abejojo, ar kada nors būtų įstengusi su tuo susidoroti. Tačiau dabar turėjo vyti šalin tokias mintis. Jai tik reikėjo gyventi toliau ir išvažiuoti. Tai buvo sunkiausia. Ji kankinosi, kad teks palikti Tomį, o išsiskirti su Džonu ir Liza buvo taip pat skausminga, ką jau kalbėti apie kūdikį.

Ji nuolat ašarodavo, ją pravirkdydavo bet kas, ir Tomis, parėjęs iš mokyklos, kasdien išsivesdavo ją iš namų. Jie ilgai vaikščiodavo, važiuodavo prie ežero ir juokdavosi prisiminę, kaip jis įstūmė ją į vandenį ir pamatė, kad ji nėščia. Jie nukeliavo į kapines nupuošti Anės Kalėdų eglutės. Jie traukdavo visur, tarsi būtų norėję visiems laikams įsiminti kiekvieną valandėlę, kiekvieną vietą, kiekvieną dieną.

— Aš grįšiu, juk žinai, — žadėjo ji.

Jis žiūrėjo į ją. Norėjo pagreitinti laiko tėkmę arba atsukti laiką atgal, būti toliau nuo šios kankinančios dabarties.

— Jei negrįši, seksiu iš paskos. Niekas nesibaigė, Maribeta. Mums taip niekada nenutiks. — Širdies gilumoje abu tuo tikėjo. Jų meilė bus tiltas, sujungsiąs praeitį ir ateitį. Jiems tereikėjo laiko suaugti. — Nenoriu, kad išvažiuotum, — pasakė jis, žvelgdamas jai į akis.

— Ir aš nenoriu išvažiuoti, — sušnabždėjo ji. — Parašysiu prašymą čionykščiam koledžui.

Ir kitiems koledžams. Vis dar nebuvo tikra, kaip jausis būdama labai arti kūdikio. Bet ir Tomio nenorėjo prarasti. Buvo nelengva nuspėti, kokia ateitis jų laukia, bet dabar jie tikrai žinojo, ką patyrė, ir labai brangino prisiminimus.

— Aplankysiu, — prisiekė jis.

— Ir aš, — pasakė ji, kokį tūkstantąjį kartą tvardydama ašaras.

Nelemtoji diena, deja, atėjo labai greitai. Jos tėvai atvažiavo nauju automobiliu. Tokius tėvas taisė savo servise. Noelė taip pat atkeliavo su jais, nepaprastai juokinga keturiolikmetė su naujutėlėmis kabėmis. Ją pamačiusi, Maribeta apsiverkė ir stipriai apkabino. Seserys prilipo viena prie kitos, joms atlėgo širdį, kad vėl susitiko, ir, nepaisant permainų, visa kita, regis, buvo nepasikeitę.

Vitakeriai pakvietė juos likti pietų, bet jos tėvai pasakė turį grįžti. Margareta stovėjo ir žiūrėjo į dukterį liūdnomis akimis, gailėdamasi dėl to, ko negalėjo jai duoti. Neišdrįso to padaryti, o dabar gėdijosi kitų žmonių.

— Kaip jautiesi? — atsargiai paklausė ji, tarsi būtų bijojusi ją paliesti.

— Gerai, mama.

Maribeta atrodė gražiai ir kur kas labiau subrendusi. Labiau aštuoniolikos nei šešiolikos. Ji suaugo. Nebebuvo maža mergaitė, buvo motina.

— O kaip tu? — pasiteiravo Maribeta, ir jos mama apsipylė ašaromis. Tai buvo jaudinanti valandėlė, ji paklausė, ar negalėtų pamatyti kūdikio. Jį išvydusi, vėl apsiverkė. Pasak jos, mergytė labai panaši į Maribetą kūdikystėje.

Jie sukrovė Maribetos daiktus į automobilį, o ji stovėjo, širdyje jausdama sunkumą. Tada nuėjo į Lizos kambarį, paėmė Keitę ir stipriai ją priglaudė prie krūtinės. Mergytė miegojo nenutuokdama, kas dedasi ir kad netrukus iš jos gyvenimo pasitrauks svarbi jai būtybė, kuri niekada nebesugrįš kaip jos mama, jeigu apskritai kada dar pasirodys. Maribeta suvokė, kad gyvenimas neteikia jokių garantijų, yra tik pažadai ir gandai.

— Palieku tave, — sušnabždėjo ji miegančiam angelėliui. — Niekados nepamiršk, kad labai tave myliu. — Kūdikis atsimerkė ir įbedė žvilgsnį į ją, lyg būtų klausęsis jos žodžių. — Kai čia grįšiu, nebebūsiu tavo mamytė. Net dabar nebesu tavo mamytė... Būk gera mergaitė, pasirūpink Tomiu už mane, — tarė bučiuodama ją ir užsimerkdama. Nesvarbu, kad ji sakė neįstengsianti nieko jai duoti, suteikti gyvenimo, kurio mažylė nusipelnė. Maribetos širdyje ji visada bus jos vaikelis, ir ji mylės ją visa siela. — Amžinai tave mylėsiu, — sukuždėjo ji į švelnius plaukelius ir vėl paguldė dukrytę, žvelgdama į ją paskutinį sykį, suvokdama, kad jos tokios nebepamatys ir jų nebesies artumas. Tai buvo jųdviejų, motinos ir dukters, valandėlė. — Myliu tave, — tarė ir nusigręžusi atsitrenkė į Tomį.

Jis stovėjo, žiūrėjo į ją ir tyliai verkė regėdamas, kaip ji sielvartauja.