Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

Jie nuvežė ją į gimdyklą, ir Maribeta įsikibo Lizos rankos. Įsmeigė į ją akis, ir buvo matyti, kad ji visiškai ja pasikliauja.

— Pažadėkite, kad nepersigalvosite... Paimsite jį, ar ne, Liza? Pamilsite jį, visada mylėsite mano kūdikį...

— Pažadu, — tarė Liza, sukrėsta jos pasitikėjimo ir meilės, kuria jiedvi dalijosi. — Visada jį mylėsiu... Myliu tave, Maribeta... ačiū tau...

Tada skausmai vėl suėmė merginą, ir kelios kitos valandos jai buvo labai sunkios. Kurį laiką kūdikis buvo neteisingai pasisukęs, ir daktarui prireikė chirurginių žnyplių. Seselė uždėjo Maribetai kaukę ir davė jai dujų. Ji buvo silpna, suglumusi ir labai kentėjo, bet Liza visą laiką nepaleido jos rankos. Kai po vidurnakčio gimdymo palatoje galų gale pasigirdo tylus kūdikio knerkimas, seselė nuėmė nuo Maribetos eterio kaukę, kad ji galėtų pažvelgti į savo dukrytę. Maribeta buvo labai mieguista, bet nusišypsojo išvydusi mažytį rausvą veidelį. Tada sužiuro į Lizą palengvėjimo ir džiaugsmo kupinu žvilgsniu.

— Turit mažą mergytę, — tarė ji Lizai.

Net apdujusi nuo vaistų, ji nepamiršo, kieno dabar yra tas kūdikis.

— Tai tavo mažylė, — pataisė daktaras, šypsodamas Maribetai, ir padavė kūdikį Lizai.

Maribeta buvo per silpna ją laikyti, o kai Liza pažvelgė į mažytį veidelį, išvydo šviesiai rausvus plaukučius, meilės kupinas nekaltas akis ir suvirpėjo.

— Sveika, — sušnabždėjo ji, glausdama mergytę, kuri buvo jos, kone jausdamasi taip, kaip tada, kai buvo ką tik pagimdžiusi savo vaikus. Tos akimirkos ji niekada nepamirš. O, kad Džonas būtų šalia! Jai buvo labai svarbu pamatyti ją gimstant, išvysti, kaip ji staiga pasirodo ir pravirksta, lyg būtų šaukusis jų ir skelbusi, kad atėjo į šį pasaulį. Jie visi labai ilgai jos laukė. Maribetai buvo dar suleista vaistų, ir ji nugrimzdo į miegą, o Liza nunešė kūdikį į vaikų palatą, kur jis buvo pasvertas ir nupraustas. Liza viską stebėjo, rankoje laikydama mažulyčius pirštelius. Po kelių minučių ji pamatė, kaip palatos lange pasirodė Džonas su Tomiu. Abu stovėjo ir spoksojo.

Seselė leido jai vėl paimti kūdikį, ir Liza kilstelėjo mergytę, norėdama ją parodyti Džonui. Vos išvydęs jų dukrelę, jis pravirko.

— Argi ji ne graži? — vien lūpomis tarė ji.

Ir ūmai jis tematė savo žmoną ir prisiminė viską, ką jie iškentėjo. Buvo sunku negalvoti apie ką tik gimusią Anę, bet šis kūdikis buvo visai kas kita, o dabar — dar ir jų.

— Myliu tave, — sušnabždėjo jis anapus stiklo.

Liza linktelėjo ir jam lūpomis ištarė tą patį. Taip pat jį mylėjo ir pašiurpusi, o kartu ir džiaugdamasi suvokė, kad jie vos nepražuvo. Bet to pavyko išvengti dėl Maribetos, įteikusios jiems dovaną, ir meilės, kuria visada dalijosi, bet kurią buvo beveik pamiršę.

Tomis susijaudino išvydęs kūdikį ir aprimo, kai pas juos atėjo Liza. Jis paklausė, kaip jaučiasi Maribeta. Mama jį nuramino, kad ji laikosi neblogai, buvo labai narsi, o dabar miega.

— Ar iš tikrųjų buvo baisu, mama? — kamantinėjo jis, nerimaudamas dėl Maribetos ir paveiktas to, ką ji padarė.

Mergytė svėrė aštuonis svarus ir keturiolika uncijų5, taigi būtų didelis kūdikis kiekvienai moteriai, ką jau kalbėti apie šešiolikmetę merginą, kuri nė nenutuokė, ko tikėtis. Per gimdymą Liza ne sykį jos gailėjo, laimė, daktaras nešykštėjo nuskausminamųjų. Kitą kartą jai bus lengviau. Ir ji sulauks didesnio atpildo.

— Tai sunku, sūnau, — tyliai atsakė Liza, sužavėta visko, kas įvyko. Ypač to, kas daroma kito labui ir kai atsižadama kūdikio.

— Ar ji atsigaus? — Jo akyse atsispindėjo daugybė klausimų, jam dar ne visai suvokiamų.

Tačiau mama jį dar kartą nuramino:

— Ji pasveiks, tikrai.

Po valandos Maribeta, vis dar mieguista ir apsvaigusi, buvo atvežta į palatą, o pamačiusi Tomį tučtuojau stvėrė jam už rankos sakydama, kad labai jį myli ir kad kūdikis labai gražus. Žvelgiant į juodu, Lizą ūmai perliejo iki šiol nepatirto siaubo banga. Gal Maribeta persigalvojo, nusprendė ištekėti už Tomio ir pasilikti vaikelį?

— Ar matei ją? — susijaudinusi paklausė Maribeta Tomio.

Liza dirstelėjo į Džoną, o šis, ją ramindamas, paėmė už rankos.

— Ji žavi, — tarė Tomis, bučiuodamas Maribetą ir sunerimęs, kad ji labai išblyškusi. Paveikta eterio, ji atrodė šiek tiek liguista. — Ji panaši į tave.

Bet mergytės plaukai buvo rausvi, ne ugniniai.

— Man regis, ji panaši į tavo mamą.

Maribeta nusišypsojo Lizai, jausdama, kad jiedvi sieja ryšys, koks niekada neužsimegs su niekuo kitu. Jos abi dalyvavo kūdikio gimdyme. Ir ji žinojo, kad be Lizos nebūtų įstengusi to ištverti.

— Kokį vardą jai duosite? — pasiteiravo Maribeta Lizos, pamažu vėl grimzdama į miegą.

Lizai vėl atlėgo širdį. Gal ji vis dėlto neapsigalvos? Gal iš tikrųjų tai bus jos kūdikis? Net dabar jai buvo sunku tuo patikėti.

— O jeigu ją pavadintume Keite? — pasiūlė Liza, Maribetai užsimerkus.

— Tas vardas man patinka, — sušnabždėjo ji ir ėmė snausti, nepaleisdama Tomio rankos. — Myliu jus, Liza... — užsimerkusi pratarė ji.

— Ir aš tave myliu, Maribeta, — pasakė Liza, bučiuodama jai į skruostą ir mostelėdama kitiems išeiti.

Maribeta praleido sunkią naktį, jai reikėjo pamiegoti. Buvo trečia valanda ryto. Tyliai eidami koridoriumi, jie stabtelėjo prie vaikų palatos lango. Tenai gulėjo ji, rausvutė ir šilta, suvyniota į antklodėlę, ir spoksojo į juos, o labiausiai jos akytės krypo tiesiai į Lizą, tarsi mergytė būtų jos ilgai laukusi. Lyg iš pat pradžių ji būtų skirta jiems. Dovana vaikino, kuris nepažinojo nė vieno jų, ir merginos, kuri nušvietė jų gyvenimą it kokia vaivorykštė. Jiems stovint ir su nuostaba žvelgiant į naujagimę, Tomis dirstelėjo į tėvus ir nusišypsojo. Žinojo, kad Anė būtų ją pamilusi.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Kitos dvi dienos visiems buvo kupinos rūpesčių ir veiklos. Džonas su Tomiu surado seną pintą Anės lopšį ir ji perdažė, o Liza nėjo miegoti iki išnakčių, puošė jį ilgiausiais rausvo gazo ir satino kaspinais. Jie ištraukė senus daiktus ir nupirko naujų. Šių darbų įkarštyje Tomis nukeliavo aplankyti Anės kapo ir ilgai prie jo sėdėjo žiūrėdamas į Kalėdų eglutę, kurią atnešė abu su Maribeta, ir galvodamas apie kūdikį. Mintis, kad Maribeta išvažiuos ir grįš namo, jį skaudino. Viskas įvyko labai greitai. Regis, akimoju nutiko galybė dalykų. Daugelis jų buvo džiugūs, o kai kurie skausmingi.

Tačiau jo mama atrodė laimingesnė nei per anuos metus. Kai jis pamatė Maribetą, ši buvo rimta ir tyli. Gimus kūdikiui, ji ilgai šnekėjosi su Liza ir Džonu. Jie ramino ją, kad jeigu ji apsigalvotų, jie supras. Bet Maribeta atkakliai tvirtino, kad to nebus. Ji liūdėjo atiduodama kūdikį, bet buvo įsitikinusi kaip niekada, kad elgiasi teisingai. Kitą dieną Džonas paskambino savo advokatui ir paprašė sutvarkyti dokumentus, kuriais bus įteisintas Maribetos sprendimas atsisakyti kūdikio.

Parengus įvaikinimo popierius, jie buvo pateikti Maribetai. Advokatas išsamiai viską jai paaiškino, ir ji pasirašė juos, praėjus trims dienoms nuo Keitės gimimo. Ji atsisakė laukimo laikotarpio ir virpančia ranka pasirašė dokumentus, paskui stipriai apkabino Lizą. Jie paprašė seselės tą dieną jai nenešti kūdikio. Maribeta turėjo truputį jo pagedėti.

Vakare Tomis liko su ja. Dėl savo sprendimo ji buvo keistai rami, bet ir liūdnai susimąsčiusi. Abu norėjo, kad viskas būtų susiklostę kitaip. Bet Maribeta manė, jog šįkart ji tikrai neturėjo iš ko rinktis. Ji padarė teisingai, ypač dėl kūdikio.