Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

— Nė nežinau, ką ir sakyti, Maribeta, — nuoširdžiai prisipažino Liza, o jai per skruostus sruvo ašaros. — Tai gražiausia dovana, kokią kas nors galėtų man įteikti. Bet kažin, ar tai teisinga. Juk negali lyg niekur nieko paimti kitos moters kūdikio.

— O jeigu ji to nori, jeigu tai viskas, ką ji gali dovanoti? Aš galiu tik užtikrinti šiam vaikeliui ateitį, gyvenimą su žmonėmis, kurie jį paims ir mylės. Neteisinga, kad jūs netekote savo mažylės, neteisinga, kad mano kūdikis neturės gyvenimo, ateities, vilties, namų, pinigų. Ką aš jam duosiu? Mano tėvai neleis jo parsivežti į namus. Neturiu kur dėtis. Jeigu jį auginčiau, tegalėčiau dirbti pas Džimį iki gyvenimo pabaigos, bet iš algos neįstengčiau net sumokėti auklei. — Ji verkė žvelgdama Lizai į akis ir melsdama jos malonės.

— Galėtum čia gyventi, — tyliai tarė Liza. — Jei neturi kur dėtis, gali prisiglausti pas mus. Tau nereikia atsižadėti to kūdikio, Maribeta. Neskatinsiu to daryti. Neprivalai jo atsisakyti tik dėl to, kad jis gerai gyventų. Jei nori, gali gyventi su mumis kaip mūsų duktė, mes tau padėsime.

Ji nenorėjo raginti Maribetos atsižadėti kūdikio tik todėl, kad ši neįstengs jo išlaikyti. Lizai tai atrodė neteisinga, ji sutiktų priimti vaikelį tik todėl, kad Maribeta to nori, o ne todėl, kad pati neišgalės jo auginti.

— Aš noriu jį atiduoti jums, — vėl pakartojo Maribeta. — Trokštu, kad jį augintumėte. Aš negaliu to padaryti, Liza, — tyliai verkė ji, ir Liza stipriai ją apkabino. — Negaliu. Esu silpna, neišmanau, kaip... Negaliu rūpintis šiuo vaikeliu. Prašau, padėkite... Neatsisakykite jo. Niekas nesupranta, kaip jautiesi žinodamas, jog negali, nors linki geriausio savo kūdikiui. Prašau, — ji desperatiškai pažvelgė į Lizą. Abi moterys verkė.

— Visada galėsi čia lankytis. Tau nereikėtų likti nuošaly, jeigu ryžtumės jį įsivaikinti. Niekam nebūtina žinoti, kad kūdikis tavo, ir vaikelis nežinos. Tik mes... Mes mylime tave, Maribeta, ir nenorime tavęs prarasti.

Ji puikiai žinojo, kokia svarbi Maribeta buvo Tomiui. Nenorėjo, kad jos savanaudiškumas ar troškimas turėti dar vieną vaiką pakenktų sūnui. Ji gavo retą progą, neįtikėtiną dovaną, ir jai reikėjo laiko tai įsisąmoninti.

— Leisk man pasišnekėti su Džonu, — tyliai tarė ji.

— Pasakykite, kad aš labai to trokštu, — pasakė Maribeta, stipriai suspausdama Lizai rankas. — Prašau... Nenoriu, kad mano kūdikis atsidurtų pas svetimus. Būtų labai nuostabu, jeigu jis gyventų su jumis, prašau, Liza...

— Pamatysime, — švelniai atsakė ji, sūpuodama Maribetą glėbyje, stengdamasi ją paguosti ir nuraminti. Mergina, maldaudama Lizą įsivaikinti jos kūdikį, buvo pervargusi ir pernelyg susijaudinusi.

Vėliau Liza jai pašildė pieno, ir abi dar truputį pasikalbėjo. Paskui moteris ją apkamšė Anės lovoje, pabučiavo linkėdama labos nakties ir nuėjo į miegamąjį.

Čia ilgai stovėjo nejudėdama, žiūrėjo į Džoną ir svarstė, ką jis pasakys jai ir ar tas sumanymas nėra beprotiškas. Juk reikia pagalvoti ir apie Tomį. O jeigu jis nenorės, kad jie priglobtų tą kūdikį? Ją draskė galybė abejonių. Bet net ir mąstant apie tai Lizos širdis spurdėjo taip, kaip nebuvo daužiusis jau daugelį metų. Tai buvo didžiausia kada nors įteikta dovana... Gyvenimo dovana, kurios ji nebūtų galėjusi suteikti... dar vienas kūdikis.

Kai ji atsigulė į lovą šalia Džono, šis krustelėjo, ir ji labai norėjo, kad jis atsibustų ir ji galėtų jo paklausti, bet vyras nepabudo. Tik apsivijo ją rankomis ir prisitraukė arčiau, kaip darydavo dažnai iki tol, kol juos sugniuždė ir atbukino tragedija. Ji gulėjo jo glėbyje galvodama apie tai, ką jautė, ko norėjo ir kas būtų teisinga jiems visiems. Maribeta pateikė svarų argumentą, bet buvo sunku nuspręsti, ar dera taip elgtis. O gal tai tik labai patrauklus pasiūlymas, nes ji to troško?

Ji ilgai tysojo negalėdama užmigti ir melsdama, kad jis pabustų. Galų gale, tarsi pajutęs jos nerimą ir susirūpinimą, Džonas atsimerkė ir pažvelgė į ją. Pusiau miegodamas sušnabždėjo tamsoje:

— Ar kas nors atsitiko?

— Ką atsakytum, jei paklausčiau, ar norėtum turėti dar vieną kūdikį? — pratarė ji. Buvo budri ir troško, kad jis būtų ne toks mieguistas ir apdujęs.

— Kad išsikraustei iš proto, — nusišypsojo jis, vėl užsimerkė ir akimoju užmigo.

Deja, ne tokio atsakymo ji laukė.

Nesudėdama bluosto, ji pragulėjo šalia jo visą naktį ir nusnūdo tik pusvalandį prieš aušrą. Negalėjo miegoti, nes buvo pernelyg sudirgusi, sunerimusi, susinervinusi, kamuojama daugybės klausimų, baimių, rūpesčių ir troškimų. Galiausiai atsikėlė, su naktiniais nuslinko į virtuvę ir išsivirė puodelį kavos. Tada atsisėdo ir ilgai spoksojo į jį, gurkšnojo kavą, o atėjus aštuntai žinojo, ko nori. Tai žinojo jau seniai, bet abejojo, ar išdrįs to siekti. Vis dėlto jai buvo aišku, kad dabar turi tai padaryti. Ne tik dėl Maribetos ir jos kūdikio, bet ir dėl savęs, Džono ir galbūt net Tomio. Jiems buvo pasiūlyta dovana, ir ji visai neketino jos atsisakyti.

Pasiėmusi puodelį su kava, ji grįžo į miegamąjį ir pažadino Džoną. Šis nustebo išvydęs ją atsikėlusią. Šiemet nereikėjo niekur skubėti, nebuvo dėl ko pulti į svetainę ir tikrinti, ką Kalėdų Senelis paliko po eglute. Jie galėjo keltis, kada tinkami, be to, dar nebuvo pabudę ir Tomis su Maribeta.

— Labas, — nusišypsojo ji. Tai buvo drovus šypsnys, kurio jam seniai neteko regėti ir kuris jam priminė laikus, kai jie buvo gerokai jaunesni.

— Tu panaši į moterį, kuri turi misiją. — Jis šyptelėjo ir rąžydamasis apsivertė ant nugaros.

— Tokia ir esu. Vakar vakare mudvi su Maribeta ilgai šnekėjomės, — tarė ji, priėjusi prie lovos. Ji atsisėdo greta jo melsdamasi, kad jis neatmestų jos pasiūlymo. Ji neturėjo kur trauktis, to atidėti ar vilkinti. Žinojo privalanti jam tai iškloti be užuolankų, bet labai bijojo prabilti. Tai Lizai buvo nepaprastai svarbu. Ji labai to troško ir desperatiškai norėjo, kad ir jis to trokštų, bet būgštavo, jog gali taip nebūti. — Ji prašo, kad mes augintume kūdikį, — tyliai pasakė.

— Mes visi? — apstulbo Džonas. — Ir Tomis? Ji nori už jo tekėti? — Labai sunerimęs, jis atsisėdo lovoje. — Baiminausi, kad taip nutiks.

— Ne, ne visi. Ji nenori už jo tekėti, bent ne dabar. Ji nori, kad tu ir aš, kad mudu įsivaikintume jos kūdikį.

— Mudu? Kodėl? — Jis buvo sukrėstas. Išsigandęs ir sutrikęs.

— Nes mano, kad mes — geri žmonės ir puikūs tėvai.

— O jeigu ji apsigalvos? O ką mes darysime su kūdikiu? — pritrenktas klausinėjo jis, ir Liza nusišypsojo. Iš pat ryto jis patyrė tikrą sukrėtimą.

— Tą patį, ką ir su anais dviem. Dvejus metus nemiegosime naktimis ir ilgėsimės dienų, kai galėjome kiek numigti, o paskui džiaugsimės juo visą likusį savo gyvenimą... ar jo gyvenimą, — liūdnai pasakė ji, prisimindama Anę. — Tai dovana, Džonai. Valandėlei, metams, tokiam laikui, kiek bus lemta jį auginti. Ir aš nenoriu jos atstumti. Nenoriu dar kartą atsižadėti savo svajonių... Nemaniau, kad turėsime dar vieną vaiką, ir daktaras Maklinas sakė, jog nebegaliu... Bet dabar į mūsų gyvenimą įžengė ši mergina ir pasiūlė mums susigrąžinti svajones.

— O jeigu įsigeis jį atsiimti po kelerių metų, kai suaugs, ištekės, net jei susituoks su Tomiu?

— Juk mes galime apsisaugoti teisiškai, be to, ji tikina, kad taip nebus. Nepanašu, kad persigalvotų. Ji mano, kad jei atsižadės kūdikio, jam bus geriau gyventi, ir ji kalba rimtai. Supranta neįstengsianti juo rūpintis. Maldauja, kad jį augintume.