Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

— Luktelėk, kol ji išvys vaikelį, — ciniškai tarė jis. — Nė viena moteris, nešiojusi kūdikį devynis mėnesius, negali jo lengva ranka atiduoti.

— Kai kurios gali, — paprastai pasakė Liza. — Man regis, Maribeta galės, bet ne todėl, kad jis jai nerūpi, o todėl, kad labai rūpi. Didžiausia jos meilės išraiška kūdikiui — sprendimas jo atsižadėti ir padovanoti mums. — Ašaros, kurių buvo pilnos jos akys, nutekėjo skruostais, kai Liza pažvelgė į vyrą. — Džonai, aš jo noriu. Trokštu labiau, nei kada ko nors esu norėjusi... Prašau, neatsisakyk... prašau, padarykime tai.

Jis ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į žmoną, o ji stengėsi negalvoti, kad pradės jo nekęsti, jeigu jis uždraus paimti kūdikį. Jai atrodė, jog jis nesuvokia, ką ji turėjo iškęsti ir kaip trokšta to vaikelio. Ne todėl, kad jis pakeistų Anę, kuri jau niekada nesugrįš pas juos, o kad jie galėtų gyventi toliau, vėl džiaugtis, juoktis ir mylėti, kad švieselė spindėtų tarp jų. Tik to troško, nors nesitikėjo, kad jis kada nors supras. Žinojo, kad jeigu jis neleis jai to padaryti, ji mirs.

— Gerai, Liza, — švelniai prabilo jis, imdamas ją už rankų. — Gerai, mieloji... Aš suprantu... — Jos skruostais pasruvo ašaros, kai ji prisiglaudė prie jo suvokusi, kad labai dėl jo klydo. Jis ją suprato. Vis dar buvo tas pats vyras, ir Liza mylėjo jį dar labiau. Juodu labai daug prisikentėjo, bet nepalūžo. — Maribetai pasakysime, kad paimsime jos kūdikį. Bet mums reikėtų pasišnekėti su Tomiu. Jis taip pat turi to norėti, kaip ir mes.

Ji pritarė jam ir vos galėjo sulaukti, kol pabus sūnus. Jis atsikėlė po dviejų valandų, bet anksčiau už Maribetą. Kai mama jam paaiškino, ką jiems pasiūlė Maribeta, jis apstulbo. Tačiau vaikinui jau buvo aišku, kad Maribeta tvirtai pasiryžusi atsižadėti kūdikio manydama, jog taip bus teisingiau ir jai, ir vaikeliui; norėjo taip suteikti jam geresnį gyvenimą. Dabar jam pasirodė, kad, nepaisant visko, jis gal nepraras jos, ir jo panika, kad turi ją priversti už jo tekėti ir neatsisakyti kūdikio, atlėgo. Tiesą sakant, jam dingtelėjo, kad tai tobula išeitis. Jis vylėsi kada nors su Maribeta susilaukti savo vaikų, bet šiam mažyliui tai puiki išeitis. Ir mamos akyse regėjo, kad tas sprendimas jai labai svarbus. Kai jo tėvai šnekėjosi su juo, jau buvo lyg ir artimesni vienas kitam. Jo tėtis, atsisėdęs šalia mamos ir paėmęs ją už rankos, atrodė tvirtas ir ramus. Tai labai jaudino. Jie rengėsi pradėti naują gyvenimą.

Kai Maribeta atsikėlė, visi jos laukė nekantraudami pranešti, ką nutarė. Jie visi sutiko įsivaikinti jos kūdikį. Ji sužiuro į juos ir pravirko, nes jai atlėgo širdį. Paskui jiems padėkojo, juos apkabino ir vėl apsipylė ašaromis. Visi verkė, mat juos užplūdo jausmai. Tai buvo vilties ir meilės metas, dovanojimo ir dalijimosi metas. Pradžia su dovana, kurią jiems įteikė Maribeta.

— Tu tvirtai nusprendei? — paklausė Tomis tą popietę, kai jie išėjo pasivaikščioti, ir ji, nė kiek neabejodama, linktelėjo.

Bet prieš tai jie išvyniojo dovanas ir gausiai papietavo. Pirmąsyk nuo to ryto juodviem tai buvo proga pasišnekėti akis į akį.

— To noriu, — pasakė ji, labai rami ir stipri.

Buvo kupina energijos kaip niekad anksčiau. Juodu nužingsniavo iki čiuožyklos ant tvenkinio ir atgal, įveikdami kelių mylių atstumą. Bet, pasak jos, taip puikiai dar nėra jautusis. Jai atrodė, kad dabar galėtų nuversti kalnus. Tarsi būtų nuveikusi tai, dėl ko čia atvažiavo. Įteikė jiems dovaną, kurią jai buvo lemta padovanoti. Ir vos tai padarė, visų gyvenime bus daugiau palaimos, kuria jie galės apgobti vienas kitą.

Jiems grįžtant, ji mėgino tai jam paaiškinti, ir jis manė ją supratęs. Bet kartais jam būdavo sunku jos klausytis. Ji buvo labai rimta, stipri ir tokia graži, kad jam trukdė susikaupti. Kai jie, parėję namo, stabtelėjo ant paradinių laiptų, jis pabučiavo ją ir pajuto, kad ji įsitempusi. Maribeta čiupo jam už rankos ir susirietė, o jis stengėsi ją laikyti, kad nepargriūtų.

— O Dieve! O Dieve!.. — staiga labai išsigandęs šūktelėjo jis ir atsargiai pasodino ją ant laiptelio, o ji laikėsi už žemai nusmukusio pilvo ir mėgino atsikvėpti, nes ją buvo suėmę smarkūs sąrėmiai. Jis nuskuodė į namą pakviesti mamos, o šiai išbėgus laukan Maribeta sėdėjo išplėstomis akimis, apimta baimės. Jai prasidėjo gimdymas, sunkesnis, nei ji tikėjosi.

— Viskas gerai, viskas gerai, — bandė nuraminti juos abu Liza ir liepė Tomiui pašaukti tėvą. Ji norėjo įvesti Maribetą į vidų ir paskambinti daktarui.

— Vaikai, ką jūs veikėte? Susiruošėte į žygį iki Čikagos?

— Tik iki tvenkinio ir atgal, — pasakė Maribeta ir aiktelėjo. Ją vėl nusmelkė skausmas. Sąrėmiai buvo ilgi ir stiprūs, bet ji to nesuprato. Nė neįsivaizdavo, kad viskas prasidės šitaip, prisipažino ji Lizai, kai šioji su Džonu padėjo jai įeiti į namus. O Tomis trypčiojo susinervinęs.

— Šįryt man skaudėjo pilvą, o paskui liovėsi, — tarė Maribeta, negalėdama patikėti tuo, kas dedasi. Juk nebuvo jokio perspėjimo.

— Ar tau nespazmavo pilvo? — švelniai paklausė Liza. — O gal maudė nugarą?

Kartais ankstyvi gimdymo ženklai būna apgaulingi.

— Aną naktį maudė nugarą, o šįryt spazmavo ir diegė pilvą, bet aš pamaniau, kad kaltas maistas, kurį suvalgiau vakar vakare.

— Gimdymas tikriausiai prasidėjo jau išvakarėse, — ramiai tarė Liza, ir tai reiškė, kad reikia negaišti laiko ir nedelsiant gabenti Maribetą į ligoninę.

Akivaizdu, kad pasivaikščiojimas dar labiau paskatino gimdymą. Jis buvo numatytas rytoj, taigi prasidėjo pačiu laiku, ir kūdikis atkakliai veržėsi į pasaulį. Lyg, Maribetai sužinojus, kad Vitakeriai kūdikį priglobs, šis būtų nusprendęs nedelsti nė valandėlės. Dabar jo nebesulaikysi.

Kai jie įvedė ją vidun, Liza ėmė skaičiuoti minutes tarp sąrėmių, o Džonas nuskubėjo skambinti daktarui. Tomis atsisėdo šalia ir paėmė jai už rankos jos gailėdamas. Nervinosi matydamas, kaip ji kenčia, bet jo tėvai buvo ramūs. Jie užjautė ir ramino Maribetą, o Liza nepaliko jos nė akimirksnį. Sąrėmiai kartojosi kas tris minutes, truko ilgai, buvo smarkūs. Atėjęs Džonas pasakė, kad daktaras Makūnas liepė tučtuojau atvažiuoti. Jis pasitiks juos prie ligoninės po penkių minučių.

— Ar turime važiuoti dabar? — paklausė Maribeta. Atrodė labai jaunutė ir nepaprastai išsigandusi, jos žvilgsnis lakstė nuo Lizos prie Tomio su Džonu. — Ar negalime truputį čia pabūti?

Ji kone verkė, bet Liza ją įtikinėjo, kad ilgiau atidėlioti nebegalima. Buvo pats metas važiuoti. Tomis įmetė į krepšį kelis jos daiktus, ir po penkių minučių jie jau buvo pakeliui į ligoninę. Liza ir Tomis su Maribeta per vidurį įsitaisė ant užpakalinės sėdynės, ir Džonas kuo skubiausiai nulėkė apledėjusiu keliu. Prie ligoninės jų jau laukė daktaras Makūnas su sesele. Jie pasodino ją į vežimėlį ir ėmė vežti. Maribeta karštligiškai griebė Tomiui už rankos.

— Nepalik manęs, — meldė ji, spausdama jam ranką ir verkdama.

Daktaras Makūnas nusišypsojo. Jai nieko nenutiks. Ji jauna, sveika, gimdymas klostosi gerai.

— Netrukus pamatysi Tomį, — ramino ją daktaras, — su savo kūdikiu.

Bet ji tik pravirko, ir Tomis ją švelniai pabučiavo.

— Negaliu eiti su tavimi, Maribeta. Man neleidžiama. Turi būti drąsi. Kitą sykį būsiu su tavimi, — tarė, atsargiai ją paleisdamas, kad jie galėtų ją vežtis.

Bet Maribeta nukreipė išsigandusias akis į Lizą ir paklausė, gal ji galėtų pabūti su ja. Daktaras sutiko. Lizai daužėsi širdis, kai ji nusekė įkandin jų į liftą, o paskui — į gimdymo palatą, kurioje Maribeta buvo nurengta ir apžiūrėta, kiek pažengęs gimdymas. Maribeta buvo kone puolusi į isteriją, todėl seselė jai suleido raminamųjų. Ji mažiau blaškėsi, nors jai labai skaudėjo. Po apžiūros daktaras pasakė, jog tai netruks ilgai. Gimdos kaklelis buvo visai atsivėręs, gimda pasirengusi išstumti kūdikį.