Даниэла Стил: Gyvenimo dovana

— Prisiekiu, kitą kartą bus visai kitaip, — švelniai tarė Tomis ir pabučiavo ją. Jie labai daug ką patyrė ir žinojo, kad juos sieja ryšys, kuris niekada nenutrūks. Bet jai būtinai reikėjo laiko atsikvėpti ir atsigauti nuo visko, kas įvyko. Daktaras išrašė ją ir kūdikį iš ligoninės Naujųjų metų dieną, ir Tomis kartu su tėvais atvažiavo jos paimti.

Liza nunešė kūdikį į automobilį, o Džonas padarė nuotraukų. Jie ramiai praleido popietę namuose. Vos mergytė pravirkdavo, Liza prieidavo prie jos. Maribeta stengėsi jos negirdėti. Nebebuvo jos mama. Turėjo prisiversti laikytis atokiai. Maribeta žinojo, kad jos širdyje jai visada bus vietos, bet ji jos neaugins, nesikeis prie jos gūdžią naktį ar sergant, neskaitys jai pasakų. Geriausiu atveju, jei jų gyvenimas susipins, jos tebus draugės, tik tiek. Jau dabar jos motina buvo Liza, o ne Maribeta.

Kai vėlų vakarą Liza gulėjo laikydama glėbyje mergytę ir žiūrėdama, kaip ji miega, Džonas pažvelgė į jas.

— Tu ją jau myli, ar ne? — Ji laiminga linktelėjo, negalėdama patikėti, kad jis leido ją pasiimti. — Štai kur dings dveji metai miego.

— Tuo geriau tau, — nusišypsojo ji.

Džonas perėjo per kambarį jos pabučiuoti. Vaikelis juos labai suartino. Suteikė jiems vilties ir priminė, koks geras gali būti gyvenimas, kai jis prasideda, ir kaip svarbu juo dalytis.

Gimus Keitei, dar labiau suartėjo ir Maribeta su Tomiu. Dabar jai reikėjo jo labiau nei iki šiol, ir ji tegalvojo apie tai, kaip bus sunku, kai jį paliks. Maribeta jautėsi keistai pažeidžiama, tarsi be jo neįstengtų žengti į gyvenimą. Ją labai baugino mintis, kad ji grįš namo be jo, ir vis delsė tėvams pasakyti, kad kūdikis jau gimė. Visą savaitę ketino jiems skambinti, bet neprisivertė. Dar nebuvo pasirengusi važiuoti namo.

— Gal nori, kad aš paskambinčiau? — paklausė Liza po dviejų dienų nuo grįžimo iš ligoninės. — Neskubinu tavęs, bet tavo mama tikriausiai norėtų žinoti, kad tau viskas gerai. Ji turbūt nerimauja.

— Kodėl turėtų? — liūdnai ištarė Maribeta. Paskutinę savaitę ji labai daug galvojo, apie tėvus taip pat. — Ką tai pakeis dabar, jei tėtis neleido su ja pasišnekėti visus metus? Jos nebuvo šalia, kai man to reikėjo. Padėjote jūs, — šiurkštokai pridūrė.

Deja, tai buvo tiesa. Maribeta daugiau nebejautė jiems to, ką jautė kitados, net ir savo mamai. Tik Noelė liko jos širdyje tokia pat.

— Man regis, tavo mama nieko negalėjo padaryti, — atsargiai prabilo Liza, guldydama mergytę į lopšį. Buvo ką tik ją pamaitinusi. — Ji nėra stipri moteris. — Liza netyčia pataikė kaip pirštu į akį. Maribetos motiną despotiškai valdė jos tėvas. — Neabejoju, kad ji net nesuvokia, kaip tave nuvylė, — liūdnai pridūrė ji.

— Ar šnekėjotės su ja? — paklausė sumišusi Maribeta.

Iš kur Liza viską apie ją žino? Moteris ilgokai delsė prieš atsakydama, paskui nusprendė nuoširdžiai prisipažinti, ir Maribetą sukrėtė tai, ką ji papasakojo.

— Po Padėkos dienos mudu su Džonu nuvažiavome pas juos. Mums atrodė, kad turime tai padaryti dėl tavęs. Tada dar nežinojome, kad norėsi mums atiduoti kūdikį, tačiau aš norėjau pamatyti šeimą, į kurią ketini grįžti. Mielai leisime tau pasilikti čia, jei norėsi, kad ir kas būtų. Noriu, kad tai žinotum. Manau, jie myli tave, Maribeta. Deja, tavo tėvas — labai ribotas žmogus. Jis tikrai nesupranta, kodėl veržiesi į mokslus. Apie tai ir norėjau su juo pasikalbėti, įsitikinti, kad jis leis tau mokytis koledže. Iki mokyklos baigimo tau teliko keli mėnesiai, bet parašyti prašymą į koledžą reikia jau dabar. Turėdama tokią galvą, iš tikrųjų privalai gauti išsilavinimą.

— O ką sakė mano tėvas?

Ji vis dar neįstengė atsikvošėti sužinojusi, kad Liza matėsi su jais. Jie sukorė du šimtus penkiasdešimt mylių, kad susitiktų su jos tėvais, paskutinį pusmetį nenorėjusiais nieko apie ją girdėti.

— Sakė, kad tavo mama nesiskundė sėdėdama namie ir rūpindamasi vaikais, todėl ir tu galėtum taip pat elgtis, — atvirai atsakė Liza. Ji nutylėjo, kad jis pridūrė: „Jeigu ji dar galės gauti vyrą“, nors po neprotingo jos poelgio jis tuo abejojo. — Atrodo, jis nesuvokia, kad judvi su mama labai skirtingos ir kad tu esi tikras lobis. — Ji nusišypsojo merginai, kuri tiek daug jiems davė. Taigi ir jie troško atsilyginti jai tuo pačiu. Ji su Džonu jau apie tai šnekėjosi. — Regis, jo manymu, mes prikimšome tau į galvą daugybę paikų minčių apie studijas koledže. Tikiuosi, mums pasisekė tave įtikinti, — šyptelėjo ji, — nes kitaip labai nusivilsiu. Tiesą sakant, — ji trumpam nutilo, nes į kambarį įėjo Džonas, — norėjome su tavimi kai ką aptarti. Kai Anė dar buvo gyva, atidėjome pinigų jos mokslams, o vėliau tą patį padarysime Keitės labui, bet tam dar turime laiko. Labai seniai pradėjome kaupti pinigus Tomio koledžui, todėl norime, kad savo mokymuisi paimtum Anės pinigus. Gali mokytis čia arba kitur.

Maribeta apstulbo, o toliau prabilo Džonas:

— Mudu su tavo tėvu tai aptarėme ir nusprendėme, kad tu grįši namo ir šį pavasarį baigsi mokyklą, o tada gali važiuoti, kur panorėsi. Gali atkeliauti pas mus ir gyventi čia.

Jis sužiuro į Lizą, ir ši linktelėjo. Visi trys jau buvo sutarę, kad Maribeta visada sakys Keitei esanti jų draugė, o ne jos mama. Gal kada nors, kai Keitė užaugs ir jai reikės žinoti, jie pasakys jai tiesą. Tačiau šiuo metu Maribetai nebūtina tą daryti, ji nenorėjo skaudinti nei jų, nei kūdikio.

— Turi studijuoti koledže, Maribeta, — pasakė Džonas. — Visa kita priklauso nuo tavęs. Nemanau, jog bus lengva namie, tavo tėvas nėra pakantus ir sugyvenamas, bet man atrodo, kad ir jam kažkas dunkstelėjo. Suprato, kad paslydai. Kažin, ar tai pamiršo, bet nori, kad grįžtum namo. Gal per kelis mėnesius iki tau išvažiuojant į koledžą susitaikysite.

— Mintis, kad reikės tenai važiuoti, man atgrasi, — prisipažino ji jiems, kai Tomis atsisėdo šalia ir paėmė jai už rankos. Jam taip pat buvo nepakeliama, kad ji išvyks, ir jis jau pažadėjo kuo dažniau ją aplankyti, nors juos skirs nemažas atstumas. Abu suvokė, kad pusmetis — tai ne amžinybė, nors jiems taip ir atrodė. Kai esi šešiolikos, laikas ištįsta iki begalybės.

— Mes neverčiame tavęs išvažiuoti, — nuoširdžiai tarė Liza, — bet tau reikėtų grįžti namo dėl savo mamos ir tam, kad tavo galvoje viskas susigulėtų. — Tada ji pasakė tai, ko Džonui pažadėjo nesakyti. — Bet neturėtum tenai likti. Jeigu jiems leisi, jie palaidos tave gyvą.

Maribeta nusišypsojo išgirdusi labai tikslų apibūdinimą. Gyvenimas su tėvais buvo panašus į skendimą.

— Žinau, kad jie mėgins. Tačiau ne ką gali padaryti. Ačiū jums.

Ji apkabino Lizą ir prisiglaudė, vis dar negalėdama patikėti, kaip daug toji nuveikė jos labui, bet ir ji neliko skolinga. Jiems tyliai šnekantis, mergytė sukrutėjo, pabudo ir pravirko. Maribeta žiūrėjo, kaip Liza paėmė ją ant rankų, o paskui — Tomis. Kartais jie paeiliui ją nešiodavo it kokią lėlytę, mylavo, sūpavo, žaidė su ja. To jai ir reikėjo, to jai ir linkėjo Maribeta. Žvelgdama į juos, Maribeta suprato, kad Keitės laukia puikus gyvenimas, kokio jai ir troško.

Tomis truputį ją palaikė ir ištiesė Maribetai. Ši, ilgokai dvejojusi, apsigalvojo ir ištiesė rankas. Kūdikis nesąmoningai prisiglaudė prie jos ir ėmė ieškoti krūties. Maribetos krūtys buvo pritvinkusios pieno, kurio jos kūdikis dar nebuvo ragavęs. Maribeta užuodė, kad mergytė skaniai kvepia pudra. Bet netrukus nusiminusi atidavė ją Tomiui. Jai vis dar buvo sunku būti šalia jos. Žinojo, kad kada nors, kai jos pačios gyvenimas susitvarkys, bus lengviau. Keitė bus paaugusi ir svetimesnė.