Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

Paskui per eglutės viršų sužiuro į Maribetą. Didžiulis jos pilvas pūpsojo apgobtas palto, akys buvo labai švelnios, o rusvi plaukai kyšojo iš po vilnonio šaliko, kuriuo ji buvo apsimuturiavusi galvą. Šią valandėlę mylėjo ją taip, kaip dar nebuvo mylėjęs.

— Maribeta, — tyliai pratarė jis, žinodamas, kad Anė pritars jo poelgiui. Čia tinkama vieta tai padaryti. Ji norės būti jo gyvenimo ir jo ateities dalimi. — Tekėk už manęs, prašau... Aš myliu tave...

— Ir aš tave myliu, — pasakė ji, priėjo arčiau, paėmė jo ranką ir pažvelgė į jį, — bet negaliu... Ne dabar, neprašyk to manęs...

— Nenoriu tavęs prarasti... — Jis dirstelėjo į kapelį, kur gulėjo mažoji jo sesutė, tiesiog po jais, prie Kalėdų eglutės, kurią juodu jai atnešė. — Netekau jos, nenoriu prarasti tavęs... Prašau, susituokime.

— Dar ne, — švelniai tarė ji, trokšdama jam duoti viską, bet ir bijodama jį įskaudinti, jei apvils. Buvo išmintinga ne pagal metus, o kai kuriais atžvilgiais išmintingesnė ir už jį.

— Ar pažadi tekėti už manęs vėliau?

— Šiandien iškilmingai prisiekiu tau, Tomai Vitakeri, kad mylėsiu tave amžinai.

Kiekvienas jos žodis buvo gerai apgalvotas. Ji niekada neužmirš, kuo jis tapo jai nuo tos akimirkos, kai juodu susitiko. Bet ką tai reiškė ir kur lemtis juos nuves, šiuo metu niekas nebūtų galėjęs nuspėti. Ji troško amžinai būti jo dalimi, bet kas žino, kur gyvenimas juos nublokš?

— Ar pažadi tekėti už manęs?

— Jei būsiu tam pasirengusi ir abu to norėsime. — Ji visada atsakydavo sąžiningai.

— Visados būsiu tavo, — pakiliai pasakė jis, ir ji žinojo, kad jis kalba rimtai.

— Aš taip pat. Visada liksiu tavo draugė, Tomi... Ir visada tave mylėsiu.

Ir jeigu jiems nusišypsos laimė, kada nors taps jo žmona. Maribeta taip pat to troško dabar, būdama šešiolikos, bet ji buvo ganėtinai protinga ir suvokė, jog vėliau viskas gali pasikeisti. O gal ir ne, gal ilgainiui jų meilė tik sustiprės ir bus dar karštesnė. O gal gyvenimo vėjai juodu, lyg kokius lapus, nugins į atokiausius žemės kampelius ir išskirs amžiams? Bet vylėsi, kad taip nenutiks.

— Vesiu tave, kada tik panorėsi, — patikino jis.

— Ačiū, — padėkojo ji ir pasistiebė jo pabučiuoti. Jis taip pat ją pabučiavo norėdamas, kad ji pažadėtų jam viską, bet kartu patenkintas, jog ji suteikė jam bent tai, ką šią valandėlę galėjo.

Juodu tylomis stovėjo, žiūrėdami į mažytę Kalėdų eglutę, ir galvojo apie Anę.

— Manau, ir ji tave myli, — tyliai prabilo Tomis. — O, kad ji būtų čia, su mumis!

Tada jis paėmė Maribetą už rankos ir nuvedė prie automobilio. Dar smarkiau spustelėjo šaltukas, ir juodu nuščiuvę grįžo į namus. Dabar tarp jų tvyrojo kažkas labai ramaus, labai stipraus, labai tyro ir labai nuoširdaus. Abu suvokė, kad gal kada nors bus kartu, o gal ir ne. Jie pasistengs, gyvens dėl vienas kito, kiek tik įstengs. Kaip šešiolikmečiams, tai buvo stiprūs jausmai, kai kurie žmonės tokių nepatiria per visą gyvenimą. Jų širdyje degė viltis, jie buvo davę pažadą, turėjo svajonių. Tai buvo puiki pradžia. Dovana vienas kitam.

Jie susėdo svetainėje ir, ramiai šnekėdamiesi, vartė senus albumus, juokėsi iš jo ir Anės kūdikystės nuotraukų. Laukdama grįžtant iš kelionės jo tėvų, Maribeta pagamino vakarienę. Jie džiaugėsi parsiradę namo, išvydę Tomą su Maribeta ir susijaudino pamatę Kalėdų eglutę. Liza ilgai ir įdėmiai žvelgė į jos puošmenas, o paskui pasižiūrėjo į sūnų ir nusišypsojo.

— Džiaugiuosi, kad jomis papuošėte. Jei nebūtų tų girliandų, man jų trūktų.

Tai būtų lyg mėginimas pamiršti dukrelę, o Liza to nenorėjo.

— Ačiū, mama.

Tomis buvo patenkintas, kad jie nesuklydo. Visi sugužėjo į virtuvę vakarieniauti. Maribeta pasiteiravo, kaip kelionė, ir Liza atsakė, jog sėkminga. Ji netryško džiaugsmu, bet Džonas pritariamai linktelėjo. Atsižvelgiant į aplinkybes, kelionė susiklostė neblogai. Jie, regis, nebuvo ja nusivylę, ir visą likusį vakarą namie tvyrojo šventiška nuotaika. Nors Liza pastebėjo, kad Tomis su Maribeta pasikeitę. Jie buvo tarsi rimtesni ir tylesni nei anksčiau. Ir žvelgė į vienas kitą, lyg būtų dar stipriau susisaistę negu anksčiau.

— Ar nemanai, kad, mums išvažiavus, juodu kai ką padarė? — paklausė ji Džono vakare jų kambaryje, ir tai jį pralinksmino.

— Jei klausi apie tai, apie ką numanau tave galvojant, net šešiolikmetis vaikinas nebūtų galėjęs įveikti tokios kliūties. Man regis, tavo būgštavimai nepagrįsti.

— Ar tau neatrodo, kad jie susituokė?

— Tam jiems reikia mūsų leidimo. Kodėl klausi?

— Jie pasikeitę. Kažkokie suartėję, labiau sulipę į viena. Tokie būna arba turėtų būti sutuoktiniai.

Jųdviejų išvyka taip pat pavyko. Atsidūrę vieni viešbučio kambaryje, jie tapo artimesni nei per daugybę metų, ir jis nusivedė ją puikios vakarienės. O iki jos nuveikė daugmaž tai, ką ir ketino.

— Manau, kad juodu tik labai įsimylėję. Turime tai pripažinti, — ramiai tarė Džonas.

— Kaip tau atrodo, ar jie kada nors susituoks?

— Tai ne blogiausia, kas gali nutikti. Drauge jie jau daug ką patyrė. Vėliau gali paaiškėti, kad to jiems per daug, arba tai gali būti jųdviejų gyvenimo pradžia. Laikas parodys. Jie — geri vaikai. Viliuosi, kad liks kartu.

— Tačiau ji linkusi palaukti, — pasakė Liza, gerai suprasdama tokį jos norą, o Džonas liūdnai šyptelėjo.

— Pažįstu tokias moteris. — Bet laikas įrodė, kad tokios moterys šaunios. Su jomis ne visada lengva, bet jos puikios. — Jei bus lemta, jie ilgainiui kaip nors susijungs. Jeigu ne, bus patyrę tai, ko daugelis žmonių nepatiria visą gyvenimą. Net savotiškai jiems pavydžiu.

Jį traukė pradžia, naujas gyvenimas, galimybė viską pradėti iš naujo. Jis būtų mielai dar sykį tai išgyvenęs su Liza. Tačiau tikriausiai jiems jau per vėlu.

— Nepavydžiu jai to, ką ji turės iškęsti, — liūdnai tarė Liza.

— Turi galvoje gimdymą? — nustebo jis, mat Liza gimdymais labai nesiskundė.

— Ne, kalbu apie tai, kad ji atiduos kūdikį. Jai bus nelengva.

Jis linktelėjo gailėdamas merginos. Jam buvo gaila abiejų jaunuolių, kurie, kol suaugs, turės iškęsti daug skausmo, bet vis tiek jiems pavydėjo to, kuo jie dalijosi ir ko tikėjosi — atskirai ar kartu.

Tą naktį, jam miegant, Liza pasislinko arčiau jo, o Maribeta su Tomiu sėdėjo svetainėje ir ilgai šnekėjosi.

Juodu tikrai jautėsi taip, kaip pasirodė jo mamai: artimesni ir labiau sulipę į viena, kaip niekada iki šiol. Ir pirmąsyk Maribetai pasirodė, kad jos ateitis nėra žlugusi.

Kitą rytą visus pabudino žadintuvas, ir Maribeta spėjo palįsti po dušu, apsirengti ir padėti Lizai patiekti pusryčius. Tą dieną Liza buvo surengusi Maribetai specialų egzaminą, kurį išlaikiusi ji peršoks per pirmą paskutinės klasės pusmetį. O Tomis turėjo laikyti semestro baigiamuosius. Todėl prie stalo netilo kalbos apie tuos egzaminus. Mokykla leido jai laikyti juos atskirame administracijos pastato kabinete, kur jos nematys nė vienas mokinys. Tą rytą Liza ketino su ja susitikti tenai, kur ji rašys darbus raštu. Mokyklos vadovybė buvo neįtikėtinai atlaidi ir gera, visi padėjo jai kaip įmanydami, nes Liza buvo pasirengusi ją visada užtarti. Prieš jiems išsiskiriant prie mokyklos, Tomis palinkėjo jai sėkmės ir nuskubėjo į pamokas.

Likusi savaitės dalis švilpte prašvilpė, o kitas savaitgalis buvo paskutinis prieš Kalėdas. Liza baigė pirkti kalėdines dovanas, o pakeliui į namus, kiek padvejojusi, apgręžė automobilį ir nuvažiavo aplankyti Anės. Šitai ji atidėliojo daugybę mėnesių, nes buvo pernelyg skaudu, bet šiandien pajuto turinti tą padaryti.