Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

Ji pravažiavo pro kapinių vartus ir rado kapelį, kuriame kadaise paliko ją gulinčią. Sustojusi aiktelėjo, mat išvydo ją — mažą eglutę, pasvirusią į vieną šoną. Jos girliandos skimbčiojo vėjyje. Viskas buvo taip, kaip buvo palikę Tomis su Maribeta. Ji pamažu priėjo prie eglutės, ją ištiesino ir vėl apraizgė blizgučiu, apžiūrinėdama pažįstamas girliandas. Jomis Anė buvo padabinusi eglutę vos prieš metus. Mažutės jos rankytės labai rūpestingai jas išvingiavo ten, kur ji norėjo, ir dabar jos mama prisiminė kiekvieną žodį, kiekvieną garsą, kiekvieną akimirką, kiekvieną tylios anų metų kančios valandėlę, ir ūmai, davus laisvę jausmams, ją užliejo aitriai saldus skausmas. Ji ilgai stovėjo tylomis, verkdama savo mažosios mergytės ir žiūrėdama į eglutę, kurią jai atnešė Maribeta su Tomiu. Paskui Liza palietė spygliuotas jos šakeles it kokias mažas drauges ir sušnabždėjo jos vardą... ir tik jo skambesys palietė jai širdį it kūdikio piršteliai.

— Myliu tave, mažyle... visada mylėsiu... brangioji, mylimoji Ane...

Ji negalėjo su ja atsisveikinti, žinojo, kad niekada to neįstengs, ir nuliūdusi, bet keistai rami parvažiavo namo.

Jie buvo tušti, ir jai palengvėjo. Liza ilgokai sėdėjo svetainėje akis įsmeigusi į eglutę ir jos girliandas. Bus sunku švęsti Kalėdas be jos. Kaip ir kasdien nelengva. Pusryčiauti, pietauti, vakarieniauti, keliauti prie ežero ar kur kitur be savo mažylės. Buvo sunku keltis rytais ir suvokti, kad jos nebėra. Bet Liza žinojo, kad jiems reikia gyventi toliau. Ji aplankė juos trumpam. O, kad jie būtų bent žinoję, jog taip atsitiks. Tačiau ką būtų darę kitaip? Ar būtų ją labiau mylėję? Daugiau jai davę? Praleidę su ja daugiau laiko? Jie padarė viską, ką galėjo, bet Liza, svajodama apie ją, būtų atsisakiusi viso gyvenimo dėl dar vieno bučinio, apsikabinimo, dar vienos valandėlės su savo dukrele.

Ji sėdėjo užsisvajojusi apie ją, kai į namus įgriuvo vaikai, pilni gyvybės, skaisčiai raudonais ir šaltais kaip ledas skruostais, kupini įspūdžių, kur buvo ir ką veikė.

Ji nusišypsojo jiems, o Tomis suprato, kad mama verkė.

— Noriu judviem padėkoti, — užsikirsdama tarė ji, — kad nunešėte eglutę... Ačiū... — tyliai pasakė ir skubiai išėjo.

Maribeta su Tomiu nesumojo, ką jai atsakyti. Vilkdamasi paltą ir dėdamasi daiktus, Maribeta taip pat verkė. Norėjo kartais jiems labiau padėti. Jie vis dar labai sielvartavo netekę Anės.

Netrukus parsirado ir Tomio tėtis, jo rankos sviro nuo daugybės ryšulėlių. Liza jau sukiojosi virtuvėje ir gamino vakarienę. Pakėlusi į jį akis, nusišypsojo. Šiomis dienomis jų santykiai atšilo, ir Tomiui atlėgo, nes jie nesišnekėjo taip atžariai kaip anksčiau. Pamažu tėvai atsigauna, nors per Kalėdas jiems nelengva.

Kūčių vakarą visi patraukė į mišias, ir nuo mažos bažnytėlės šilumos ir smilkalų kvapo Džonas užmigo ir tyliai užknarkė. Liza prisiminė, kaip su jais eidavo Anė ir dažnai, įsitaisiusi tarp jų, užsnūsdavo, ypač mieguista buvo pernai, kai sirgo, o jie to nežinojo. Jiems grįžus namo, Džonas nuėjo tiesiai į lovą, o Liza baigė dėlioti dovanas. Šiemet visiems Kalėdos buvo kitokios. Be laiško Kalėdų Seneliui, morkų jo šiaurės elniams, gardėsių, o Kalėdų rytą jie nebeišgirs džiaugsmingo spiegimo. Bet jie turėjo vienas kitą.

Kai Liza pasisuko eiti iš kambario, išvydo sunkiai įkrypuojant Maribetą pilnu glėbiu dovanų ir suskubo jai į pagalbą. Dabar Maribeta vaikščiojo labai atsargiai ir kur kas lėčiau. Paskutines kelias dienas jautėsi nepatogiai, mat kūdikis buvo labai žemai, bet ji džiaugėsi pasibaigus egzaminams. Liza matė, kad vaikelis visai čia pat.

— Tuojau tau padėsiu, — tarė Liza, perėmė iš Maribetos dovanas ir sudėjo po eglute, mat jai buvo sunku pasilenkti.

— Aš vos krutu, — nepiktai pasiskundė ji, ir Liza nusišypsojo. — Negaliu atsisėsti, negaliu atsistoti, negaliu pasilenkti, nebematau savo pėdų.

— Netrukus viskas baigsis, — ramino Liza.

Maribeta tylomis linktelėjo. Tada sužiuro į Lizą. Jau seniai norėjo su ja pasikalbėti akis į akį.

— Ar galėčiau su jumis truputį šnektelėti? — paklausė Maribeta.

— Dabar? — nustebo Liza. — Žinoma.

Jos atsisėdo svetainėje prie eglutės. Anės girliandos buvo ranka pasiekiamos. Gerai, kad jos čia. Liza nebesinervino, o džiaugėsi, kasdien jas matydama. Tarsi būtų regėjusi dukrelę arba tai, ką ji dar visai neseniai čiupinėjo. Tarsi Anė būtų apsilankiusi.

— Daug apie tai mąsčiau, — susirūpinusi prabilo Anė. — Nežinau, ką jūs pagalvosite ar pasakysite, bet aš... Aš noriu atiduoti savo kūdikį jums. — Tai tarusi, ji sulaikė kvėpavimą.

— Ką? — Liza spoksojo į ją, lyg nesupratusi jos žodžių. To, ką ji pasakė, rimtumas pranoko vaizduotę. — Ką turi galvoje? — Ji toliau varstė ją žvilgsniu. Juk kūdikiai nėra būtybės, kurias dovanoji draugams kaip kalėdines dovanas.

— Noriu, kad judu su Džonu jį įsivaikintumėte, — ryžtingai tarė Maribeta.

— Kodėl?

Liza apstulbo. Ji niekada negalvojo apie įsivaikinimą. Svajojo susilaukti vaikelio, bet ne įsivaikinti. Ji nė neįsivaizdavo, kaip į tai sureaguos Džonas. Prieš daugybę metų, kai Tomis dar nebuvo gimęs, jie šnekėjosi apie tai. Bet Džonas to nenorėjo.

— Noriu jums atiduoti kūdikį, nes myliu jus, be to, esate puikūs tėvai, — švelniai pasakė Maribeta. Tai buvo didžiausia dovana, kokią ji galėjo įteikti jiems ar savo vaikeliui. Ji dar virpėjo, bet jau kalbėjo ramiau. Nė kiek neabejojo tuo, ką darė. — Negaliu pasirūpinti vaikeliu. Žinau, visi mano, kad kvailai darau jo atsižadėdama, bet negaliu jam duoti to, ko jam reikės. O jūs galite. Mylėsite jį, gyvensite dėl jo ir rūpinsitės juo kaip Ane ir Tomiu. Gal kada nors ir aš galėsiu tai padaryti, bet ne dabar. Tai būtų neteisinga mums visiems, kad ir ką sako Tomis. Noriu, kad jį augintumėte. Niekada neprašysiu jo atsiimti iš jūsų, niekada jums netrukdysiu, jeigu to nenorėsite. Tiesiog žinosiu, kad mano vaikelis laimingas su jumis, o jūs geri jam. Štai ko trokštu savo kūdikiui. — Ji verkė, o kartu su ja ir Liza, suėmusi Maribetą už rankų.

— Tai nėra dovana, kurią kam nors dovanoji, Maribeta, ne žaislas ar daiktas. Tai gyvenimas. Ar supranti? — Ji norėjo įsitikinti, ar mergina suvokia, ką sako.

— Žinau. Viską suprantu. Paskutinius devynis mėnesius tik apie tai ir galvojau. Patikėkite, suprantu, ką darau. — Ji, regis, kalbėjo tiesą, bet Liza vis tiek buvo sukrėsta. O jeigu ji persigalvos? O kaip jos sūnus? Kaip jis jausis, jeigu jie įsivaikins Maribetos ar kokį kitą kūdikį? O Džonas? Lizai susisuko galva.

— O tu ir Tomis? Ar tavo ketinimai dėl Tomio rimti? — Iš kur ji žino, kai jai tik šešiolika? Kaip ji gali taip nuspręsti?

— Taip. Bet tokios mudviejų gyvenimo pradžios nenoriu. Šio kūdikio man niekada nereikėjo turėti. Jis, atrodo, net nebuvo man skirtas. Tik likimas lėmė kurį laiką būti čia, kad pagimdyčiau jį tinkamoje vietoje ir atiduočiau tinkamiems žmonėms. Aš nesu tinkama motina. Noriu kada nors ištekėti už Tomio ir susilaukti su juo vaikų, bet auginti šio kūdikio neketinu. Tai būtų neteisinga Tomio atžvilgiu, net jeigu jis to ir nesuvokia. — Liza pritarė Maribetai, o svarbiausia, kad Maribeta tą pasakė garsiai. Ji manė, kad jiems reikia naujos pradžios, bet ar iš to apskritai kas nors išeis, deja, niekas nežino. Šešiolikos pradėti gyvenimą, o dar su kito vyriškio vaiku, būtų pernelyg sunku. — Net jei mudu susituoksime, nemėginsiu iš jūsų atsiimti kūdikio. Vaikeliui net nebūtina žinoti, kad aš — jo motina. — Ji labai prašė Lizos, tiesiog maldavo priglobti jos kūdikį, suteikti jam meilę ir gyvenimą, kokio jis vertas, nes žinojo, kad jie gali jam tai duoti. — Man regis, jam skirta būti jūsų vaikeliu, todėl čia ir atvažiavau, taip turėjo būti dėl to, kas įvyko... — ji užsikirto, ir Lizos akys paplūdo ašaromis, — dėl Anės.