Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

— Kai kurių dalykų neįmanoma atsižadėti, — tarė jis, reikšmingai žvelgdamas į ją, ir ji linktelėjo.

Ji nenorėjo atsisakyti jo ir kūdikio, bet kartais gyvenimas verčia palikti tuos, kuriuos labiausiai myli. Kartais negali eiti į kompromisą ar derėtis. Tomis taip pat tą suprato. Bet jis jau prarado daugiau, nei kada norėjo. Ir neketino atsisakyti Maribetos ar jos kūdikio.

Jie grįžo namo su paketėliais, ir ji jam pagamino vakarienę. Jo tėvai parvažiuos tik rytoj popiet. Atrodė, tarsi juodu būtų vedę: Maribeta tupinėjo apie Tomį, mazgojo indus, o vėliau juodu įsijungė televizorių. Jie pažiūrėjo „Tavo laidų laidą“, paskui „Hitų paradą“. Ir jiems šitaip sėdint susiglaudus it kokiems jaunavedžiams, ji pažvelgė į jį ir sukikeno, o jis pasisodino ją ant kelių ir pabučiavo.

— Jaučiuosi taip, lyg jau būčiau tave vedęs, — patenkintas tarė jis. Jis pajuto kūdikio spyrį, kai laikė ją apkabinęs ir glostė jai pilvą. Jie buvo neįtikėtinai artimi, turint galvoje tai, kad dar nė sykio nesimylėjo. Tačiau kartais beveik pamiršdavo, kad to nedarė. Atsisėdusi jam ant kelių, ji pajuto, kaip pabudo jo daiktas, o kai Tomį pabučiavo, jis dar labiau sustandėjo. Juk Tomiui tik šešiolika, ir beveik viskas, ką ji su juo darė, jį audrino.

— Nemanau, kad tave galėtų jaudinti merginos, sveriančios keturis šimtus svarų4, — paerzino ji, tada atsistojo ir nužingsniavo per kambarį trindama maudžiančią nugarą. Popiet jie daug vaikščiojo, o paskutiniu metu kūdikis, regis, paslinko žemiau. Nebuvo jokių abejonių, kad gims netrukus ir bus labai didelis. Ji buvo aukšta, bet siaurų klubų ir liesa. Pagalvojus, kaip gimdys kūdikį, Maribetą kaskart apimdavo panika.

Tą vakarą ji jam tai pasipasakojo, ir jam jos pagailo. Jis vylėsi, jog tai nebus taip baisu, kaip ji prisipažino bijanti.

— Tikriausiai net nieko nepajusi, — ramino jis, paduodamas jai indą su ledais, iš kurio jie kabino dviem šaukštais.

— Tikiuosi, kad nieko, — pritarė ji, stengdamasi pamiršti savo baimes. — Ką nori veikti rytoj?

— Gal nupirkime eglutę ir papuoškime prieš grįžtant mamai su tėčiu? Jiems tai bus maloni staigmena. — Ta mintis jai patiko, ji stengėsi daryti jiems ką nors naudinga ir būti jų šeimos dalimi. Vakare, kai ji atsigulė į lovą, Tomis ilgai sėdėjo šalia, o paskui prigulė siauroje lovelėje, kuri kitados buvo Anės. — Galėtume miegoti tėvų kambaryje. Būtų ganėtinai vietos, o jie nė nesužinotų.

Bet jie pažadėjo deramai elgtis, ir Maribeta norėjo, kad Tomis laikytųsi duoto žodžio.

— Ne, jie suprastų, — ryžtingai pasakė ji. — Tėvai viską žino.

— Kalbi kaip mano mama, — šyptelėjo jis. — Nagi, Maribeta. Kitos progos nebus. Jie išvažiuoja kokį sykį per penkerius metus.

— Kažin, ar tavo mamai patiktų, kad mes miegame jos lovoje, — rimtai tarė ji.

— Gerai, tada miegokime manojoje. Ji didesnė už šią, — spyriojosi jis, kokį dešimtą kartą nusirisdamas ant grindų.

Maribeta juokėsi. Jiems nebuvo reikalo kartu miegoti, bet knietėjo. Juk taip jauku gulėti drauge.

— Gerai.

Ji nusekė jam iš paskos į jo kambarį, ir juodu prisiglaudė lovoje vienas prie kito: ji su naktiniais marškiniais, jis su pižama, apsivijo vienas kitą rankomis krizendami ir šnekėdamiesi kaip mažiukai. Paskui jis neskubėdamas ją ilgai, aistringai bučiavo, ir abu susijaudino, bet, likus vos dviem savaitėms iki kūdikio gimimo, ne kažin ką galėjo nuveikti. Jis bučiavo jai krūtis, ji dejavo iš malonumo, glamonėjo jį, o jo daiktas buvo toks kietas ir standus, kad, jai nustvėrus už jo, tiesą sakant, jam net suskaudo. Ji nuolat sau primindavo, kad tai, ką jie daro, yra negerai, nors iš tikrųjų abu taip nemanė. Atrodė, kad nieko bloga būti su juo, kad čia — toji vieta, kurioje norėjo būti visada, visą gyvenimą. Kai ji gulėjo su juo, tarp jų pūpsant pilvui, ji pirmąsyk pasvarstė, ar kada nors jie tikrai bus drauge.

— To ir norėjau, — tarė jis, spausdamas ją glėbyje, ir juos pradėjo imti miegas.

Jie jaudino vienas kitą, kiek tik įstengė tverti, ir galų gale nusprendė, kad reikia nusiraminti ir liautis žaidus. Nuo jų kvailiojimo jai net ėmė pulsuoti kūnas.

— Trokštu visą gyvenimą būti su tavimi, — mieguistas pasakė jis, — o kada nors kūdikis tavo įsčiose bus mudviejų, Maribeta... šito noriu...

— Ir aš...

Ji tą pasakė rimtai, bet norėjo ir kitko, to, ką patyrė jo mama prieš ištekėdama už jo tėvo.

— Galiu tavęs palaukti. Mano tėtis laukė mamos. Nors ne per ilgai, — tarė jis, jausdamas, kaip gera, kad Maribeta glamonėja jį. — Kokius metus ar dvejus, — išsišiepė ir pabučiavo ją. — Tada susituoktume ir kartu studijuotume koledže.

— O iš ko gyventume?

— Galėtume gyventi čia. Mokytumės čionykščiame koledže ir gyventume su mano tėvais.

Bet tas sumanymas jai nepatiko, kad ir kaip mylėjo jo tėvus.

— Kai mudu susituoksime, jei apskritai tai įvyks, — nusižiovavusi griežtai pasakė ji, — turėsime būti suaugę, kad galėtume prisiimti atsakomybę, rūpintis savo vaikais, kad ir kiek bus mums metų.

— Taip, pavyzdžiui, šešiasdešimt, — nusižiovavo ir jis, tada nusišypsojo ir pabučiavo ją. — Tik noriu, kad žinotum, jog ketinu kada nors tave vesti, Maribeta Robertson. Pratinkis prie tos minties. Ir viskas.

Ji neprieštaravo, tik nusišypsojo jo glėbyje ir užmigo galvodama apie Anę, Tomį ir savo kūdikį.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Kitą dieną jie anksti atsikėlė ir nuvažiavo eglutės. Tomis nupirko ir dar vieną mažesnę eglutę, paguldė ją šalia didžiosios automobilyje. Kai grįžo namo, jis ištraukė girliandas, ir juodu kone visą popietę kabino jas ant eglutės. Daugelis jų Tomį sugraudino, mat jas padarė jo mama su Ane.

— Gal tų girliandų nekabinkime? — mąsliai paklausė Maribeta.

Jie susiginčijo. Išvydusi jas, mama gali nuliūsti, tačiau ir be jų visiems bus liūdna. Nuspręsti atrodė nelengva. Galiausiai jas pakabino, nes jiems atrodė, kad to nepadarę jie tarsi išsigintų Anės. Ji buvo su jais, gyveno jų prisiminimuose. Geriau girliandų neslėpti, nei stengtis apsimesti, kad jų apskritai nėra. Trečią valandą abu pripažino, kad eglutė labai graži, ir darbas buvo baigtas.

Pietų ji sutepė jam sumuštinių su tunu, o kai jie supakavo likusius papuošimus, Tomis paėmė mažą dėžutę ir keistai sužiuro į Maribetą.

— Kas nors ne taip?

Jis papurtė galvą. Ji suprato, kad jis apie kažką galvoja.

— Ne. Man reikia kai kur nuvažiuoti. Nori kartu ar esi labai pavargusi?

— Visai ne. Kur keliausime?

— Pamatysi.

Jie apsivilko paltus, o kai nuėjo prie automobilio, pradėjo snigti. Tomis nešėsi tą nedidelę dėžutę. Automobilio gale vis dar gulėjo mažytė eglutė, šalia kurios jis ir padėjo dėželę. Iš pradžių ji nesuprato, kam visa tai, bet vos jie atsidūrė kapinėse, viskas tapo aišku. Tenai Tomis norėjo papuošti eglutę Anei.

Jis ištraukė medelį iš automobilio, o Maribeta nešė dėžutę su girliandomis. Jos buvo labai smulkios, Anės mėgstamiausios, su mažyčiais meškučiais, žaisliniais kareivėliais, kurie pūtė į ragą, ir angeliukais. Dar buvo karoliukų girlianda ir sidabrinis blizgutis. Tomis iškilmingai įstatė eglutę į medinį stovelį prie kapo, ir juodu ėmė puošti ją girliandomis. Šis širdį draskantis ritualas truko tik keletą minučių. Paskui jie stovėjo žvelgdami į ją, ir jis prisiminė, kaip Anei patiko Kalėdos. Jai patiko viskas, kas buvo su jomis susiję. Tomis jau buvo tai pasakojęs Maribetai, bet šįsyk neįstengė pratarti nė žodžio. Tik stovėjo, o jo skruostais riedėjo ašaros. Labai mylėjo sesę ir labai sielvartavo jos netekęs.