Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

— Ar ji rimtai ketina atsižadėti kūdikio? — paklausė Liza, baigusi šluostyti indus.

Tomis valgė sausainius. Jam patikdavo šnekėtis su mama, ji nusimanė apie daug ką, apie merginas ir gyvenimą. Pastaraisiais metais juodu retai kalbėdavosi, bet dabar ji jau buvo beveik tokia kaip anksčiau.

— Atrodo, taip. Manau, kvaila taip elgtis. Bet ji tikina neįstengsianti deramai juo pasirūpinti. Turbūt ji širdies gilumoj nenori atsisakyti kūdikio, bet jai atrodo, kad turėtų tai padaryti vaikelio labui.

— Koks pasiaukojimas, — liūdnai tarė Liza, galvodama, kad kiekvienai moteriai toks išmėginimas būtų labai sunkus, ir norėdama pati kada nors susilaukti kito vaikelio.

— Nuolat jai kartoju, kad taip nedarytų, bet ji manęs nesiklauso.

— Gal ji teisi. Savaip. Gal žino, ką dabar gali ir ko negali padaryti. Ji labai jauna ir neturi, kas jai padėtų. Panašu, kad jos šeima neišties pagalbos rankos. Jos pečiams ta našta nepakeliama, ir gal Maribeta vėliau imtų priekaištauti vaikui. Jeigu ji augins kūdikį, gali žlugti jų abiejų gyvenimas.

Ji negalėjo to įsivaizduoti, bet, tiesą sakant, turėjo pripažinti, kad Maribetos padėtis labai kebli.

— Ji taip ir sako. Neabejoja, kad pasielgs teisingai. Ir tikriausiai todėl mažai kalba apie kūdikį, kone nieko jam neperka. Nenori prie jo prisirišti.

Bet Tomis vis tiek troško ją vesti ir auginti kūdikį. Jo manymu, tai būtų teisinga. Jis norėjo prisiimti savo, jos ir to kito vyro atsakomybę. Tėvų puikiai išauklėtas, jis buvo ypač geras ir padorus žmogus.

— Turi įsiklausyti, ko ji nori, Tomi, — įspėjo Liza. — Ji žino, ko nori, kad ir kaip tai atrodo tau. Nemėgink jos versti griebtis dar ko nors... — Ji reikšmingai pažvelgė į sūnų. — Arba neprisiimk to, su kuo negalėsi susidoroti. Judu dar labai jauni, žengti į santuoką ir tėvystę nėra lengva, ypač kai tave skatina tik noras padėti. Jei viskas susiklostys blogai, o kartais taip nutinka, abu turėsite ir visomis išgalėmis padėti vienas kitam nepalūžti. Būdami šešiolikos, vargu ar įstengsite tai atlaikyti...

O gal to nepajėgtų įveikti ir keturiasdešimtmečiai ar penkiasdešimtmečiai... Per šiuos metus juodu su Džonu taip pat labai mažai padėjo vienas kitam. Dabar ji suvokė, kaip nutolę jie buvo, kokie vieniši, negalintys paremti vienas kito. Visiškai sutrikę.

— Aš myliu ją, mama, — nuoširdžiai tarė Tomis, ir jam dilgtelėjo širdį. — Neleisiu jai vienai kentėti.

Jis nieko neslėpė ir ji gerai pažinojo savo sūnų. Suprato, ką trokšta padaryti dėl Maribetos, bet kad ir kokie kilnūs buvo jo ketinimai, kad ir kokia miela buvo Maribeta, ji nenorėjo, jog jie susituoktų. Bent jau ne dabar ir ne dėl klaidingų priežasčių.

— Ji nėra viena. Šalia esi tu.

— Žinau. Bet tai ne tas pat, — liūdnai pasakė jis.

— Jai reikia pačiai tai įveikti. Čia juk jos gyvenimas. Tegu randa teisingą kelią. Jeigu bus lemta, kada nors būsite kartu.

Jis linktelėjo, nors troško juos įtikinti, kad ji turėtų auginti kūdikį, o jis — ją vesti. Deja, tam nepritartų nei pati Maribeta, nei jo tėvai. Visi buvo neįtikėtinai užsispyrę.

Bet per Padėkos dieną, sėdėdami aplink stalą, jie atrodė kaip viena laiminga šeima, Liza buvo patiesusi geriausią nėriniuotą staltiesę, kurią padovanojo Džono senelė per vestuves, ir padėjusi porceliano indus, ištraukiamus tik ypatingomis progomis. Maribeta vilkėjo tamsiai žalia šilko suknele, kurią nusipirko šventėms, o tankūs rusvi plaukai didelėmis bangomis krito jai ant pečių. Didžiulės žalios akys darė ją panašią į mažą mergaitę ir, nors buvo labai stora, ji atrodė nepaprastai graži. Liza buvo pasipuošusi ryškiai mėlyna suknele ir truputį pasidažiusi, to jau seniai niekas nebuvo regėjęs. Vyrai buvo apsivilkę kostiumais. Namuose tvyrojo šilta ir šventiška nuotaika.

Maribeta atnešė Lizai gėlių — didelių aukso spalvos chrizantemų — ir dėžutę saldainių, tuos Tomis iškart puolė šlamšti. Po pietų jie įsitaisė priešais židinį ir buvo šeima kaip niekad iki šiol. Tai buvo pirma svarbi jų šventė be Anės, ir Liza labai jos bijojo. Tą dieną ji keliskart pagalvojo apie ją, bet kai netoliese buvo Maribeta su Tomiu, jai nebebuvo taip liūdna ir graudu. Tą popietę Liza ir Džonas nusprendė išeiti pasivaikščioti, o Tomis paragino Maribetą pasivažinėti. Ji buvo pasisiūliusi dirbti, bet vis tiek gavo laisvą savaitgalį, praleis jį su Tomiu ir jo tėvais.

— Tik nesumanykite čiuožinėti! — jiems nuvažiuojant šūktelėjo Liza, ir abu su Džoniu, pasiėmę šunį, išėjo.

Jie ketino užsukti pas kelis draugus, ir visi keturi sutarė vėl susitikti namie po dviejų valandų ir traukti į kiną.

— Ką norėtum veikti? — paklausė Tomis, kai jie važiavo ežero link, ir išgirdo keistą Maribetos pageidavimą. Jis nustebo, bet pajuto ir palengvėjimą. Jam visą dieną knietėjo tenai nukeliauti, bet manė, jog tai išgirdusi Maribeta pagalvos, kad jis — nevisprotis.

— Ar labai supyktum, jei trumpam stabtelėtume prie kapinių? Na... Man pasirodė, lyg šiandien būčiau užėmusi jos vietą, nors iš tikrųjų taip nėra. Troškau, kad ji būtų su mumis, tada tavo tėvai vėl būtų laimingi. Nežinau... Tik noriu ją aplankyti ir pasisveikinti.

— Taip, — pratarė Tomis. — Ir aš to noriu.

Jis būtent taip ir jautėsi, išskyrus tai, kad jo tėvams po ilgo laiko buvo kur kas geriau, ypač bendrauti tarpusavyje.

Pakeliui jie nupirko gėlių. Mažų geltonų ir rausvų, švelniai dvelkiančių rožyčių, surištų ilgais rausvais kaspinais. Jas padėjo ant jos kapo, prie nedidelio balto marmuro antkapio.

— Sveika, mažyle, — tyliai tarė Tomis, prisimindamas dideles mėlynas žibančias akis. — Šiandien mama iškepė labai skanų kalakutą. Tau būtų labai nepatikęs įdaras, nes jame buvo razinų.

Jie ilgai tylomis sėdėjo susikibę už rankų ir galvodami apie ją. Buvo sunku patikėti, kad jau praėjo beveik metai po jos mirties. Kartais atrodė, kad ji išėjo vos prieš kelias akimirkas, o kartais — kad prieš visą amžinybę.

— Iki, Ane, — jiems pakilus švelniai atsisveikino Maribeta, bet abu žinojo, kad pasiėmė ją kartu.

Ji tarsi buvo su jais visur: Tomio prisiminimuose, jos kambaryje, kur apsigyveno Maribeta, Lizos žvilgsnyje, kai ji galvodavo apie dukrelę.

— Ji buvo nuostabus vaikas, — paėjėjęs pasakė Tomis, ir jo balsas užsikirto. — Vis dar netikiu, kad jos nebėra.

— Ji yra, — tyliai prabilo Maribeta. — Tik jos nematai, Tomi. Bet ji nuolat su tavimi.

— Žinau, — gūžtelėjo jis pečiais, atrodydamas šešiolikos ir nė kiek ne vyresnis, — bet man vis tiek jos trūksta.

Maribeta linktelėjo ir priėjo prie jo arčiau. Šventės jai priminė šeimą, o sušnekus apie Anę ji ėmė ilgėtis Noelės. Nuo tada, kai išvažiavo iš namų, negavo su ja pasišnekėti, o prieš keletą mėnesių mama jai pasakė telefonu, kad tėvas neleis Noelei skaityti Maribetos laiškų. Gerai, kad netrukus ją pamatys. Tačiau jeigu jai kas nors atsitiktų... kaip Anei... Nuo tos minties ją nukrėtė šiurpas.

Kai jie parsirado į namus, Maribeta tylėjo, ir Tomis suprato, kad kažkas ją nuliūdino. Jis pasvarstė, kad gal jam nereikėjo jos vestis prie Anės kapo. Gal šiuo nėštumo laikotarpiu tai pernelyg ją slėgė?

— Kaip jautiesi? Gal nori prigulti?

— Jaučiuosi gerai, — atsakė ji, rydama ašaras.

Tomio tėvai dar nebuvo grįžę. Juodu parsirado anksti. Tada Maribeta jį pribloškė paklaususi:

— Kaip manai, ar tavo tėvai neprieštarautų, jei paskambinčiau namo? Tik pagalvojau, kad gal... gal per šventes... Pamaniau, pasveikinsiu su Padėkos diena.