Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

Tomis padėjo jai įlipti į automobilį ir netrukus kuo skubiausiai gabeno ją pas daktarą Makliną, bardamas ir ją, ir save, kad taip kvailai elgėsi.

— Kaip galėjai būti tokia neatsargi? — pyko Tomis. — Ir kodėl aš tau leidau čiuožinėti? Kaip jautiesi? Ar ką nors skauda?

Pakeliui pas daktarą Tomis labai nervinosi. Gimdymo skausmai Maribetos nekamavo, bet galva plyšo.

— Jaučiuosi neblogai, — atsakė ji suglumusi ir susigėdusi. — Žinau, kad pasielgiau kvailai, bet jau labai nusibodo būti storai, nerangiai ir didžiulei.

— Tokia ir nesi. Tik nėščia. Kai laukiesi, kitokia ir negali būti. Ir tik todėl, kad nenori to kūdikio, nebūtina jo užmušti.

Tai išgirdusi Maribeta pravirko, o kai jie nusigavo pas daktarą Makliną, buvo nusiminę abu, Maribeta vis verkė. Tomis jos tai atsiprašinėjo, tai vėl užrikdavo, kam čiuožinėjo.

— Kas atsitiko? Kas atsitiko? Po galais, kas? — Jiems kivirčijantis, daktarui buvo sunku ką nors suprasti.

Jam buvo aišku tik tiek, kad Maribeta susimušė galvą ir mėgino nužudyti kūdikį. Tada ji vėl apsiverkė ir galiausiai prisipažino pargriuvusi, kai juodu buvo čiuožykloje.

— Jūs čiuožinėjote? — nustebo daktaras.

To dar nebuvo iškrėtusi nė viena jo pacientė. Bet joms buvo toli gražu ne šešiolika, o daktarui išdrožus trumpą pamokslą Tomis su Maribeta surimtėjo ir nurimo. Jis uždraudė Maribetai jodinėti, čiuožinėti ir važiuoti dviračiu, nes ji gali pargriūti, ypač ant slidaus kelio, ir, žinoma, nevalia slidinėti.

— Taip pat nežaiskite futbolo, — pridūrė jis šyptelėdamas, ir Tomis sukikeno. — Turi saugotis. — Tada jis paminėjo dar vieną sportą, kuriuo užsiimti jiems taip pat nepatartina. — Ir nesimylėkite iki gims kūdikis.

Abu nutylėjo, kad to nė sykio nedarė ir kad Tomis apskritai dar nėra to mėginęs.

— Ar galiu tikėtis, kad jūs nebečiuožinėsite? — Daktaras reikšmingai pažvelgė į Maribetą, o ši susigėdo.

— Pažadu.

Kai Tomis išėjo atvaryti automobilio, Maribeta daktarui priminė neketinanti auginti kūdikio ir norinti, kad jis rastų šeimą, kuri norėtų jį įsivaikinti.

— Šneki rimtai? — Daktaras atrodė nustebęs. Vitakerių sūnus akivaizdžiai ją labai myli ir nieko nelaukdamas vestų. — Tu tikrai to nori, Maribeta?

— Aš... taip... — tarė ji, stengdamasi kalbėti kaip suaugusi. — Juk negalėsiu pasirūpinti kūdikiu.

— Ar jo šeima nepadės? — Jis žinojo, kad Liza Vitaker troško susilaukti vaikelio. Bet gal jie nepritarė sūnui, kad jis toks jaunas augins nesantuokinį kūdikį? Laikydamasis pažado, duoto šiems vaikams, jis to niekada jų neklausė.

Bet Maribeta buvo tvirtai apsisprendusi.

— Nenorėčiau, kad jie man padėtų. Tai būtų neteisinga. Šis kūdikis turi teisę turėti tikrus tėvus, o ne tokius vaikus kaip mes. Kaip aš jį prižiūrėsiu ir tuo pat metu mokysiuos? Kaip jį išmaitinsiu? Mano tėvai neleis su juo grįžti namo.

Ji kalbėjo apie savo padėtį ašarų pilnom akim. Tada atėjo Tomis, ir daktaras, gailėdamas jos, paplekšnojo per ranką. Tempti tokią naštą ji buvo per jauna.

— Pažiūrėsiu, ką įmanoma padaryti, — tyliai tarė ir liepė Tomiui prižiūrėti, kad ji dvi dienas gulėtų lovoje. Jokio darbo, jokių linksmybių, sekso ar čiuožinėjimo.

— Taip, pone, — pasakė Tomis.

Stipriai prilaikydamas, kad Maribeta nepaslystų, jis įsodino ją į automobilį. Paskui paklausė, apie ką šnekėjosi su daktaru, nes, jam atėjus jos pasiimti, abu atrodė labai rimti.

— Jis man pažadėjo rasti šeimą kūdikiui. — Daugiau nieko nepasakė, o kai sumojo, kad jis veža ją į savo namus, suglumo. — Kur mes važiuojame? — liūdnai pasiteiravo. Išsižadėti kūdikio buvo nelinksma, nors ir žinojo, kad elgiasi teisingai. Ji suprato, jog tai padaryti bus labai skausminga.

— Paskambinau mamai, — paaiškino jis. — Pasak daktaro, gali keltis iš lovos tik pavalgyti. O šiaip visą laiką turi gulėti. Taigi atsiklausiau mamos, ar negalėtum praleisti savaitgalio pas mus.

— O ne! Kam taip padarei? Aš negaliu... Kur aš... — Ji sutriko, nenorėjo užsikarti jiems ant sprando, bet viskas jau buvo sutarta. Tomio mama nesudvejojo nė valandėlės. Nors pasibaisėjo paiku jų sumanymu pačiuožinėti.

— Nėra ko jaudintis, Maribeta, — ramino Tomis. — Ji pasakė, kad gali įsikurti Anės kambaryje.

Tariant šiuos žodžius, jo balsas nežymiai užsikirto. Vienuolika mėnesių į tą kambarį niekas nebuvo įžengęs, bet jo mama vis dėlto pasiūlė čia apsigyventi. Kai jie atvažiavo, lova jau buvo paklota, paklodės dvelkė švara, o mama buvo paruošusi garuojantį puodelį karšto šokolado.

— Kaip jautiesi? — labai susirūpinusi paklausė ji. Patyrusi keletą persileidimų, to visai nelinkėjo Maribetai, ypač dabar. — Kaip galėjote taip rizikuoti? Tau pasisekė, kad ji neprarado kūdikio, — priekaištavo Tomiui.

Tačiau abu buvo jauni ir barami atrodė kaip vaikai.

Gulėdama siauroje lovoje Anės kambaryje su rausvais naktiniais marškiniais, kuriuos paskolino Liza, Maribeta dar labiau panėšėjo į mažą mergaitę. Rusvi jos plaukai buvo supinti į kasas, į ją spoksojo Anės lėlės, jų buvo pilna aplinkui. Tą popietę ji ilgai miegojo. Galų gale Liza įtykino pažiūrėti, ar ji nekarščiuoja. Ji paskambino daktarui Maklinui, o šis ją nuramino, kad Maribeta nepakenkė kūdikiui.

— Jie tokie jaunučiai, — nusišypsojo daktaras, šnekėdamasis su ja, paskui apgailėjo, kad ji ketina atsižadėti kūdikio, bet daugiau nesileido į kalbas. Nenorėjo, kad Liza manytų, jog jis kišasi ne į savo reikalus. — Ji — miela mergina, — mąsliai tarė jis.

Liza pritarė. Maribeta buvo ką tik pabudusi ir pasakė, kad galvos skausmas apmalšo. Vis dar jautėsi kalta, kad guli tame kambaryje, nes labiausiai už viską nenorėjo jų liūdinti.

Bet Liza, savo nuostabai, Anės kambaryje pasijuto gerai, vėl sėdėdama ant lovos ir žvelgdama į dideles žalias Maribetos akis. Ši atrodė ne ką vyresnė už Anę.

— Kaip tu? — sušnabždėjo Liza.

Maribeta miegojo beveik tris valandas, o Tomis, palikęs ją su mama, išėjo į ledo ritulio treniruotę.

— Truputį maudžia galvą, jaučiuosi kiek sustingusi, bet šiaip man geriau. Pargriuvusi labai išsigandau. Tikrai maniau pražudžiusi savo kūdikį... Jis kurį laiką nejudėjo... O Tomis šaukė ant manęs. Buvo baisu.

— Jis tik nusigando, — švelniai nusišypsojo Liza ir dar kartą ją apkamšė, — kaip ir tu. Jau nebeilgai liko laukti. Pasak daktaro Maklino, dar septynias savaites, o gal šešias. — Jai teko didžiulė atsakomybė rūpintis mergina, kurios įsčiose kūdikis. — Prieš gimstant vaikams, labai jaudinausi, buvau viską paruošusi. — Ūmai Liza nusiminė dėl Maribetos, nes jai bus visai kitaip. — Atleisk, — ašarotomis akimis pasakė ji, bet Maribeta šyptelėjo ir palietė jai ranką.

— Nieko tokio... Ačiū, kad leidote čia pagyventi. Man labai patinka šis kambarys. Keista taip sakyti, bet aš Anę tikrai myliu, nors mudvi ir nebuvom susitikusios. Kartais ją sapnuoju, Tomis pripasakojo apie ją tiek daug dalykų. Lyg ji vis dar būtų čia, mūsų širdyse ir mintyse... — Maribeta vylėsi, kad taip kalbėdama nelabai nuliūdins Lizą.

Tai išgirdus, moters veide nušvito šypsena, ir ji linktelėjo.

— Ir aš taip jaučiuosi. Ji visada netoli manęs. — Po ilgo laiko ji apsiramino, taip pat ir Džonas. Galbūt jie pradeda atsigauti? Gal jie susitaikys su dukrelės netektimi? — Tomis sako, kad, tavo manymu, kai kurie ypatingi žmonės šmėkšteli mūsų gyvenime atnešdami tyro džiaugsmo. Man patinka ta mintis. Čia ji buvo labai trumpai... penkeri metai dabar atrodo tik trumputis laiko tarpsnis, bet tai tokia palaima... Džiaugiuosi, kad ją pažinau. Ji daug ko mane išmokė — juoktis, mylėti ir dovanoti.