Даниэла Стил - Gyvenimo dovana

Paskui jos truputį pasikalbėjo apie kitus dalykus, daugiausia apie Tomį ir jo planus. Liza, akivaizdu, vis dar nerimavo, jog jis ves Maribetą tik todėl, kad ji neatsižadėtų vaikelio, bet merginai nieko nesakė. Tik pasakojo apie koledžus, kuriuose, kaip ji vylėsi, studijuos Tomis, ir jam atsiversiančias galimybes, o Maribeta puikiai ją suprato. Jau buvo aišku, ką nori pasakyti Liza, ir galiausiai mergina neištvėrė. Pažvelgusi jai tiesiai į akis, labai tyliai tarė:

— Nesiruošiu tekėti už jo, ponia Vitaker. Tik ne dabar. Negalėčiau taip su juo pasielgti. Jis man labai geras. Vienintelis draugas nuo tada, kai šitai atsitiko. Bet mudu labai jauni, ir vedybos viską tik sugadintų. Abejoju, ar jis iš tikrųjų tai suvokia, — nuliūdo ji, — bet aš viską suprantu. Mes nepasirengę kūdikiui. Bent jau aš. Vaikeliui labai daug turi duoti, turi gyventi dėl savo vaikų, turi būti tuo, kuo aš dar... Reikia būti suaugusiai, — ašarų pilnomis akimis kalbėjo Maribeta, ir Lizai jos pagailo.

Maribeta pati buvo dar visai vaikas, o jos įsčiose augo gyvybė.

— Man atrodai labai suaugusi, Maribeta. Gal ne tokia suaugusi, kad galėtum visa tai prisiimti, tačiau vaikeliui turi ką duoti. Elgiesi, kaip geriau tau... ir kūdikiui. Tik nenoriu, kad Tomis būtų įskaudintas arba iškrėstų kokią kvailystę.

— Jis to nepadarys, — nusišypsojo Maribeta šluostydamasi ašaras. — Neleisiu jam. Žinoma, kartais pagalvoju, kad norėčiau auginti kūdikį. Bet kas tada? Ką darysiu kitą mėnesį, kitus metus... O jei negausiu darbo ir nebus kas man padeda? Ir kaip Tomis baigtų mokyklą, jei šalia knerktų kūdikis? Jis negali, aš taip pat. Suprantu, tai mano kūdikis, ir man nederėtų taip kalbėti, bet trokštu, kad ir vaikui būtų gerai. Jis turi teisę į daug daugiau, nei galiu suteikti. Turi teisę į tėvus, kurie beprotiškai jį mylėtų ir nebijotų, kaip aš, juo rūpintis. Noriu dėl jo gyventi, bet tiesiog negaliu... ir tai mane gąsdina.

Nuo tos minties jai kartais plyšdavo širdis, ypač dabar, kai vaikelis jau buvo didelis, apčiuopiamas ir nuolat krutėjo. Buvo nelengva jo nepaisyti, o dar sunkiau — jo atsisakyti. Vis dėlto Maribetai atrodė, kad meilė kūdikiui reiškia geresnį gyvenimą ir vaikelis turėtų gyventi ten, kur jam lemta, nesvarbu, kad ir kur tai būtų.

— Ar daktaras Maklinas tau ką nors sakė? — paklausė Liza. — Gal jau yra numatęs įtėvius? — Jai buvo smalsu. Liza pažinojo nemažai jaunų bevaikių porų, kurios džiaugtųsi įsivaikinusios kūdikį.

— Nieko, — atsakė susirūpinusi Maribeta. — Viliuosi, jis suprato, kad tikrai to noriu. Gal mano, kad mudu su Tomiu... — Ji nutilo, ir Liza nusijuokė.

— Tikriausiai taip. Neseniai man užsiminė, koks puikus jaunuolis yra Tomis. Turbūt neabejoja, kad kūdikis jo. Ir aš taip maniau, kai tik išgirdau apie jus. Prisipažįstu, mirtinai išsigandau, bet... na, nežinau. Juk žmones ištinka ir blogesnė dalia. Tomis lyg ir neblogai tvarkosi, net jeigu vaikas ir ne jo, o tai turbūt dar labiau viską apsunkina.

— Jis man nepaprastai geras, — tarė Maribeta.

Ji jautė Tomio mamai didesnį artumą nei savo mamai per daugelį metų. Liza gebėjo mylėti, buvo šilta, nuovoki ir, regis, galiausiai atsigavusi po anų košmariškų metų. Ji pernelyg ilgai gedėjo ir tai suprato.

— Ką darysi kitus du mėnesius? — pasidomėjo Liza, įpylusi jai stiklinę pieno ir pasiūliusi sausainių.

— Dirbsiu. Toliau mokysiuos. Lauksiu gimstant vaikelio. Maždaug apie Kalėdas.

— Tai netruks ateiti. — Liza šiltai pažvelgė į ją. — Jei prireiks mano pagalbos, tik pasakyk.

Ji norėjo padėti ir Maribetai, ir Tomiui. Kai vėlyvą popietę Maribeta susiruošė eiti, Liza dar sykį prižadėjo padarysianti, ką gali, jos mokslų labui. Toks dėmesys Maribetą sujaudino, ir ji viską papasakojo Tomiui vakare, kai jis atvažiavo jos vežtis į kiną.

Jie nuėjo pasižiūrėti trimačio filmo „Bvana velnias“3 ir turėjo užsibalnoti spalvotus akinius, kad patirtų erdvinio kino įspūdį. Tai buvo pirmas toks filmas, ir jiems labai patiko. Po filmo ji ir papasakojo, kaip praleido laiką su jo mama. Maribeta labai ją gerbė, o Liza kiekvieną dieną jautė jai vis didesnę simpatiją ir pakvietė Maribetą vakarienės kitą savaitgalį. Sužinojęs apie tai, Tomis prisipažino, kad, jai viešint jų šeimoje, kartais jaučiasi, lyg būtų vedęs. Ištaręs šiuos žodžius, jis išraudo, bet buvo aišku, kad ta mintis jam patiko. Paskutiniu metu jis daug apie tai galvojo, mat netrukus jai gims kūdikis.

— Juk būtų visai neblogai? — lyg niekur nieko paklausė jis, parvežęs ją namo. — Turiu galvoje, būti vedusiam?

Jis atrodė labai jaunas ir nekaltas. Bet Maribeta jau buvo pažadėjusi sau ir jo mamai, kad to nebus.

— Tik tol, kol pasidaryčiau tau bjauri ir įgrisčiau iki gyvo kaulo. Pavyzdžiui, po vienų ar dvejų metų arba kai pasensiu ir būsiu na, kad ir dvidešimt trejų, — erzino Maribeta. — Pagalvok, dar septyneri metai. Iki tol galėtume susilaukti aštuonių vaikų, jeigu ir toliau taip skubėsiu.

Ji visada mokėjo pasišaipyti iš savęs ir iš jo, bet šįsyk suprato, kad Tomis kalba rimtai.

— Juokus į šalį, Maribeta.

— Aš ir nejuokauju. Štai kur bėda. Mudu per jauni, ir tai žinome.

Bet jis buvo pasiryžęs netylėti. Nesileis jos atstumiamas. Ji dar turėjo kelis mėnesius, tačiau prieš tai, kai viskas baigsis, jis norėjo jai deramai pasipiršti.

Kai kitą savaitę jie išsiruošė pačiuožinėti, ji vis dar išsisukinėjo. Buvo ką tik iškritęs pirmasis sniegas, ežeras tviskėjo. Jis neįstengė atsispirti pagundai čia ateiti, tai jam priminė Anę ir tuos kartus, kai jis su ja čiuožinėdavo.

— Savaitgaliais čia dažnai ateidavau su ja. Buvome drauge ir likus savaitei iki jos mirties. — Jis išspaudė tuos žodžius, kad ir kaip jie skaudino. Juk metas susitaikyti su tuo, kad jos nebėra, bet vis dar sunku. — Man stinga išdykėliško jos šaipymosi. Visada dėl merginų... O čiauškėdama apie tave, būtų išvariusi mane iš proto. — Prisiminęs mažąją sesutę, nusišypsojo.

Viešėdama jų namuose, Maribeta apžiūrėjo jos kambarį. Užklydo į jį netyčia, ieškodama vonios. Jame buvo daugybė jos daiktelių: lovytė, lėlės, lopšys, kuriame ji jas sūpuodavo, knygų lentyna su knygelėmis, pagalvė ir rausva antklodėlė. Maribetai suspaudė širdį, bet ji niekam neprasitarė regėjusi tą kambarį. Tarsi būtų apsilankiusi šventovėje, kuri bylojo, kad jie visi labai jos ilgisi.

Dabar Maribeta juokėsi klausydamasi jo pasakojimo apie merginas, kurias Anė atbaidė, labiausiai dėl to, kad, jos nuomone, šios buvo kvailos ar negražios.

— Turbūt ir aš jai atrodyčiau ne ką geriau, — tarė Maribeta, slysdama per ledą su Tomiu ir svarstydama, kodėl turėtų būti kitaip. — Ypač šiuo metu. Jai tikriausiai būčiau panaši į dramblį. Aš taip ir jaučiuosi, — atviravo ji, bet su pačiūžomis, kurias pasiskolino iš Džulės, čiuožė vis dar grakščiai.

— Ar tau gerai čiuožinėti? — suabejojo jis, mat jam dingtelėjo, kad toks sportas gali jai pakenkti.

— Man nieko nenutiks, — ramiai atsakė ji, — jei nepargriūsiu. — Ir keletą sykių grakščiai apsisuko, norėdama jam parodyti, kad ne visada panėšėjo į mažą dirižablį.

Tomis buvo sužavėtas, kad ji taip lengvai ir laisvai čiuožia, o Maribeta be jokio vargo raitė aštuoniukes, kol ūmai kulnas užkliuvo ir ji smarkiai žnektelėjo ant ledo. Tomis ir dar keli žmonės nustėrę puolė prie jos. Ji susitrenkė galvą, ėmė dusti.

Kai ją trise pakėlė, Maribeta vos neapalpo. Tomis beveik nešte nunešė ją nuo ledo. Visi atrodė labai sunerimę.

— Verčiau nuvežk ją į ligoninę, — pusbalsiu patarė viena moteriškė, čiuožinėjusi su savo vaikais. — Gali prasidėti gimdymas.